— Šiemet abu švenčiate savo jubiliejines sukaktis. Ką Jums reiškia jubiliejus, kokių minčių ši data sukelia?

— Zbignievas: Jubiliejus nėra kažkoks meninis pasiekimas. Galvoju, kad jei bus kitas mano jubiliejus, tai prašysiu, kad mano kolegos koncertuotų, o aš sėdėsiu tokioje gražioje kėdėje salėje ar ant scenos ir džiaugsiuosi. Bet gyvenimas parodo, kad dar galiu groti. Man 60-mečio jubiliejus yra tarsi visos mano kūrybinės veiklos vainikavimas. Savo, kaip solisto, karjerą pradėjau su W. A. Mozarto Adagio. Todėl labai džiaugiuosi, kai maestro Gintaras Rinkevičius palaikė mano idėją jubiliejiniame koncerte taip pat atlikti W. A. Mozartą – tiesa, šį kartą man talkininkaus mano sūnus Konradas. Kiek klausinėjau muzikantų, niekas neatsimename, kad kas nors Lietuvoje būtų grojęs W. A. Mozarto Concertone. Groti šį koncertą yra garbė ir tam tikra prasme pripažinimas – juk ne kiekvienam leidžia per savo gimtadienį koncertuoti su simfoniniu orkestru.

— Ar po tiek metų vis dar jaučiate džiaugsmą būti scenoje?

— Zbignievas: Taip, jaučiu džiaugsmą, kai galiu sėkmingai pagroti ir gaunu publikos palaikymą – tai gal ir yra rodiklis, kad muzikantas yra savo vietoje.

— Andriau, šiemet švęsite savo 50-metį. Kuo Jums svarbi ši data?

— Andrius: Man šis jubiliejus svarbus visų pirma dėl to, kad bus labai gražus ir lauktas koncertas. Dėl to ir pajuokauti galima: gaila, kad tų jubiliejų ne taip dažnai būna, nes per juos dažnai grojami labai reikšmingi koncertai. Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad man suteikta proga pagroti tokį įspūdingą kūrinį. Tikrai labai įdomu ir labai norisi būti scenoje su tokiu gražiu, genialiu kūriniu, muzikuoti kartu su dideliu simfoniniu orkestru. Tai man iš tikrųjų yra didelė laimė ir prasmė.

— O kaip kilo mintis surengti bendrą koncertą?

— Andrius: Maestro G. Rinkevičiui pasiūlėme savo kūrinius, ir jam kilo mintis, kad tai – puiki ir dviguba proga surengti gražų koncertą.

— Zbignievas: Be to, taip jau sutampa, kad ir prieš dešimtmetį švęsdami savo jubiliejus koncertavome kartu su Andriumi, tik tuomet kamerinėje sudėtyje. Tai nebuvo vienintelis atvejis – ne vieną kamerinį koncertą esame groję kartu.

— Pakalbėkime plačiau apie koncerto programą, kuri išties labai įdomi. Zbignievai, paminėjote, kad jubiliejui pasirinktas W. A. Mozarto Concertone labai gražiai susišaukia su Jūsų kaip solisto karjeros pradžia. Gal galėtumėte šiek tiek daugiau papasakoti apie tai?

— Zbignievas: Savo pirmąjį solinį koncertą grojau vos tapęs Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisteriu, būdamas 28-erių. Maestro G. Rinkevičius mane pagerbė, kad skyrė man tokią galimybę, ir pirmasis mano kūrinys, kurį atlikau su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, buvo W. A. Mozarto Adagio. Labai džiaugiuosi, kad po tiek metų vėl turiu galimybę pagroti W. A. Mozartą. Mano kūrinys labai senas, bet Lietuvoje jo niekas negrojo. Ir atrasti jį nebuvo sunku, nes idėja buvo labai kilni – man taip gyvenime išėjo, kad jaunesnysis mano sūnus tapo smuikininku. Vis jį atkalbinėdavau, bet jis taip norėjo. Konradas jau penkerius metus dirba Klaipėdos simfoninio orkestro koncertmeisteriu, ir mes labai retai galime kartu pagroti, nes kiekvienas turime savo grafikus. Todėl maestro pasiūlymas pagroti kartu su sūnumi man yra labai simboliškas, nes taip tarsi perduodu jam estafetę. Beje, Konradas šiemet taip pat švenčia jubiliejų – jam sueina 30 metų. Dviem smuikams nėra parašyta daug koncertų, tad išsirinkti kūrinį nebuvo sunku. Labai džiaugiuosi, kad mums su sūnumi šis koncertas buvo naujas, ir besimokydami atradome, kad jis mums labai patinka. Tikimės, kad ir publikai šis koncertas suteiks džiaugsmo, nes jis yra sukurtas pačiame W. A. Mozarto jaunystės žydėjime. Pabaigus studijas Italijoje, šis Koncertas tapo W. A. Mozarto diplominiu darbu, vainikuojančiu visus mokslus.

— Kaip sekasi muzikuoti kartu su sūnumi? Ar sutampa Jūsų požiūris į muziką?

— Zbignievas: Muzikantas paprastai visada stengiasi nuoširdžiai groti. Tad daugiau gal ne požiūriai, o charakteriai kitą kartą skiriasi: vienas muzikantas ryškus, kitas – melancholiškas, trečias – ugningas – kiekvienas turi savo priėjimą prie muzikos. Galvoju, kad turiu muzikinį supratimą, skonį ir stengiuosi jo laikytis – tai kaip mano esmė, esybė, muzikinis charakteris. Matau, kad sūnus irgi turi skonį – tokį truputį kitokį, bet jie nesipjauna, kažkaip gražiai sueina duete, ir grodamas su Konradu jaučiu palaikymą. Jis jau yra lygiavertis partneris ir juo galima pasikliauti. Mes diskutuojame, priimu jo idėjas, pasiūlymus, kaip vieną ar kitą vietą atlikti, dėl to man labai smagu. Džiaugiuosi, kad turiu sūnų muzikantą, su kuriuo galiu bendrauti scenoje. Tai – įdomus džiaugsmas: iš dalies – tėviškas, iš dalies – muzikantiškas. Nuostabu – tai ne kiekvienam atsitinka.

— Koncerte taip pat skambės J. Williamso „Penki šventi medžiai“ fagotui su simfoniniu orkestru. Andriau, papasakokite, kaip atradote šį kūrinį?

— Andrius: Fagotui iš tiesų nėra parašyta labai daug koncertų, todėl jį atrasti nebuvo sunku. Be to, kompozitorius J. Williamsas šiuo metu yra daugiausiai atliekamas gyvas kompozitorius pasaulyje, dėl to ir pasislėpti jam nelabai išeina (šypsosi). Iš tikrųjų tai labai graži muzika, mane sužavėjo kūrinio tematika. Kompozitorius rašo muziką penkiems skirtingiems medžiams. Senovėje žmonės į juos supančią gamtą žiūrėjo su didžiule pagarba. Negalėdavo kirsti medžių jų neatsiklausę, nepasimeldę už juos – jie būdavo neatsiejama gamtos ir mūsų dalis. Medžiai turėjo savo gyvenimą, savo charakterį – dėl to jie tokie skirtingi, kaip ir visos kūrinio dalys. Visas kūrinys – tarsi bendravimas su skirtingais medžiais. Įdomu ir tai, kad pats fagotas padarytas iš medžio. Dėl to jis kaip dar vienas medis pasakoja apie kitus medžius. Iš tikrųjų jautrios sielos žmogus sugeba įsiklausyti ir išgirsti, ką tas medis gali papasakoti. Man labai įdomi ši tema ir labai noriu atlikti šį kūrinį su dideliu, spalvingu simfoniniu orkestru. Kūrinyje yra labai daug spalvų, begalės įvairiausių tembrų, kiekvienas iš jų gali reikšti spyglį, lapelį, šaknis arba dar kažką. Todėl labai džiaugiuosi ir esu dėkingas maestro G. Rinkevičiui, kad pamatė prasmę man pagroti šį kūrinį jubiliejiniame koncerte.

— O iš kokio medžio gaminamas fagotas?

— Andrius: Dažniausiai iš klevo, bet klevo rūšių yra labai daug ir įvairių. Šiais laikais, aišku, kyla kokybiškos medienos problema, nes oras labai užterštas, ir dėl to medis sunkiai kokybiškai susiformuoja. Tai, be abejo, atsispindi instrumento kokybėje. Pačios geriausios firmos, gaminančios fagotus, medieną ruošdavo penkiasdešimt metų – tiek reikėdavo išlaikyti medį. Išeidavo taip, kad senelis paruošdavo instrumentą anūkui, kuris gamindavo toliau – taip šis amatas būdavo perduodamas iš kartos į kartą. Dabar, aišku, procesai vyksta greičiau, bet dėl to skiriasi instrumento kokybė ir garsas.

— Zbignievas: Čia yra panašumų su smuiku: smuiko apatinė deka ir šonai yra taip pat gaminami iš klevo, o viršus – iš eglės. Nes viršus turi būti minkštesnis, kad vibruotų nuo stygų, o apačia – kietesnė.

— Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre Zbignievas groja nuo pat jo įkūrimo 1989-aisiais, Andrius – nuo 1993-ųjų, taigi jau daugiau nei tris dešimtmečius. Kaip keitėsi orkestras per tuos metus?

— Andrius: Nuo orkestro įkūrimo yra pasikeitę daugybė muzikantų. Mano manymu, tų, kurie čia dirba nuo pirmųjų dienų, yra likę apie 25 procentus. Keičiasi asmenybės, keičiasi ir pats orkestras. Kai orkestras susikūrė, buvo ir kita politinė situacija – pavyzdžiui, dabar orkestre groja nemažai muzikantų iš kitų šalių. Problema kompleksinė – viena iš jos sudedamųjų dalių yra tai, kad mūsų aukštosios muzikos mokyklos kokybiškai nebeparuošia muzikantų.

— Zbignievas: Žmonės yra įvairūs – tokie, kurie eina per gyvenimą ieškodami, ir pastovesni, kaip, pavyzdžiui, aš. Iš kitos pusės, labai primityvu visą gyvenimą dirbti viename darbe. Bet man jis labai patinka – kolektyvas draugiškas, vadovas energingas, tai nenuobodu. Andrius teisingai pastebėjo, kad kai susikūrėme, buvo kiti laikai: Lietuvos atgimimas, didelis romantizmas: visi turbūt žino istoriją, kai žmonės, verždamiesi į pirmąjį mūsų orkestro koncertą, išlaužė Operos teatro duris. Po to prasidėjo spalvingas orkestro gastrolių laikotarpis – po keturis-penkis mėnesius per metus praleisdavome koncertuodami užsienyje. Po tiek metų matau, kad turime stabilesnį jaunimą, ir tos kūrinių vietos, kurios anksčiau nesigaudavo, dabar einasi žymiai lengviau. Mano galva, orkestras yra vientisas organizmas, todėl jame svarbu ne tik būti asmenybe, bet ir sugebėti prisitaikyti prie kitų. Man atrodo, dabar sugebėjimas groti kartu su visais yra didesnis, ir orkestras yra pasiekęs aukštesnį lygį.

— O kaip su patirtimi keitėsi Jūsų asmeninis požiūris į muziką, atlikimo meną?

— Zbignievas: Per gyvenimą žmogaus charakteris keičiasi, bet bent jau mano muzikinis požiūris liko toksai pats, kaip ir jaunystėje – jis tolygiai lydi mane per gyvenimą.

— Andrius: Jeigu paimtume kokį nors konkretų kūrinį, kaip jį atlikdavau prieš trisdešimt metų ir dabar, tai pokyčius tikrai pamatytume – gyvenimo patirtis persiduoda atliekamai muzikai. Labai įdomu pastebėti, netgi kaip skirtingai dirigentas dirba prie to paties kūrinio ir jį interpretuoja prieš trisdešimtį metų ir dabar. Manau, visi kažkur judame – nebūna viskas vienodai.

— Dabar, atrodo, atlikdami klasikinę muziką solistai naudoja vis daugiau vizualinių priemonių, pabrėžtinos ekspresijos. Kaip manote, tai klausytojui labiau padeda ar trukdo?

— Andrius: Nemažai tokių atvejų, kai muzikantas ant scenos atlieka daug nereikalingų judesių, kad atkreiptų į save dėmesį, ir tai blaško klausytoją. Aišku, visada galima klausytis užsimerkus, bet išorinė pompastika ne visada būna nuoširdu ir tikra. Pasaulyje yra genialių muzikantų, kurie groja nesimaivydami, ir tai daro iš širdies gelmių. Kas tai supranta, labai džiaugiasi ir vertina, kad dar yra tokių muzikų. Žinoma, to negalima pritaikyti visiems: yra visokiausių žanrų – daug priklauso ir nuo to, ką tu groji.

— Zbignievas: Kai buvau mažas, dar būdamas mokykloje eidavau į koncertus. Man simfoninio orkestro klausymasis būdavo didelė pramoga. Dažniausiai orkestre negroja visi muzikantai iš karto, tad tu gali apžiūrinėti instrumentus, atlikėjus, stebėti, kas ir kada įstoja. Tai yra savotiškas dalyvavimas muzikoje ne tik klausant, bet ir žiūrint.

— Kas Jums svarbiausia, atliekant muziką?

— Zbignievas: Man svarbiausia dalintis muzika su klausytojais, nes visas kitas grojimas yra treniravimasis. Kai groji vienas, tai tiesiog giliniesi į muziką, o kai jau gali koncertuoti, tai yra galimybė ją skleisti kitiems. Man muzikavimas yra pagrindinis dalinimasis su kitais.

— Andrius: Man svarbiausia įsigyventi į atliekamą muziką, kaip aktorius įsigyvena į rolę – tai turi būti tikra, ne dirbtina. Kai yra tikra, klausytojai iškart pajunta. Man yra didelė laimė, kai klausytojai supranta, ką savo atliekama muzika noriu pasakyti.

Jubiliejinis Zbignievo Levickio ir Andriaus Puplauskio koncertas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru įvyks balandžio 4 d. 19 val. LVSO koncertų salėje. Dirigentas Martynas Staškus. Bilietus platina LVSO koncertų salės kasa ir Bilietai.lt. Orkestro generalinis rėmėjas – „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.