Kaip ruošėtės Lizos vaidmeniui spektaklyje „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“? Ar šiam vaidmeniui reikėjo ypatingo emocinio ar intelektualinio pasiruošimo?
Ruošdamasi bet kokiam vaidmeniui, perskaitau viską apie autorių. Paskui pasineriu į tekstą: studijuoju pjesės rašymo stilių, naujus žodžius ir sąvokas, išsiaiškinu veikėjų elgesio logiką, veiksmą režisieriaus pasiūlytomis aplinkybėmis ir panašiai. Kuriant vaidmenį iškyla klausimų, į kuriuos nuolat ieškai atsakymų, kad kuo daugiau sužinotum apie personažą, kurį turi įkūnyti. Darbas su vaidmeniu yra sudėtingas ir kruopštus – tam skiriamos 24 valandos per parą. Kartais net nepastebiu, kaip nuėjau ar nuvažiavau iš namų į teatrą.
Iš pradžių buvo sunku įsitraukti į repeticijų procesą – viskas manyje priešinosi. Ir ne be priežasties, nes šis pastatymas buvo nuolat atidedamas. Jau atsisveikinau su spektakliu, perdegiau. Bet pamažu ėmiau vis labiau pasinerti į darbą, žinoma, ne be režisieriaus Raimundo Banionio ir scenos partnerio pagalbos. Personažas tapo vis artimesnis. Manau, kad daugelis moterų Lizoje atpažins save, prisimins ką nors iš savo gyvenimo ir ras sąlyčio taškų.
Koks jūsų požiūris į Erico-Emmanuelio Schmitto kūrybą? Ar kada nors vaidinote spektakliuose pagal jo pjeses, ar žiūrėjote filmus pagal jo kūrinius?
Mano nuomone, E.-E. Schmittas yra labai išsilavinęs, unikalus žmogus. Rašytojas, filosofas, romanistas, režisierius, scenaristas, groja pianinu –jo talentus ir nuopelnus galima vardinti ilgai. E.-E. Schmitto pjesės išverstos ir vaidinamos daugiau nei 30 šalių. Skaičiau jo kūrinius, mačiau filmus ir spektaklius. Tai nuostabus autorius, subtilios psichologinės įžvalgos meistras. Mane stebina ir net sukrečia, kaip subtiliai ir tiksliai pjesėje jis perteikia moters pasaulį! Jis kalba tiesiai į žmogaus sielą ir jaudina. Stebina ir tai, kaip tiksliai ir meistriškai perteikia žmogaus sielos niuansus. Manau, kad pats autorius per savo gyvenimą daug patyrė, kitaip nebūtų galėjęs taip tiksliai ir jautriai rašyti apie gyvenimą, apie sielą, apie moterį, apie jausmus.
E.-E. Schmitto kūriniai moko rasti žmoguje grožį ir tai, kas jame geriausia, vertinti kiekvieną minutę ir mokėti užjausti. Kai skaitai E.-E. Schmittą, siela atsiveria.
„Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“ – tai vizitas pas profesionalų psichologą. Tai pokalbis apie tokius pamirštus jausmus kaip meilė, empatija, tikėjimas, viltis, supratimas, pagarba. Tai gebėjimas susikalbėti, gebėjimas klausytis ir girdėti, taip pat galimybė pamatyti, kaip gera gyventi!
Gerai pažįstu šio dramaturgo kūrybą. Iš karto po Akademijos baigimo turėjau galimybę vaidinti jo pjesės pastatyme – tai buvo Ponios Terbuš vaidmuo „Paleistuvyje“ su nuostabiu aktoriumi Vladimiru Jefremovu.
Lizos ir Žilio santykiai pjesėje sudėtingi ir daugialypiai. Kaip apibūdintumėte juos savo personažo požiūriu?
Liza – mylinti, subtilios sielos, moteriška ir pažeidžiama. Nuo pat pažinties su Žiliu pradžios ji palaiko jį visame kame, tiki jo talentu ir sėkme, kantriai padeda, ištikima jam. Tačiau per ilgus vedybinio gyvenimo metus jiedu sukaupė nemažai pretenzijų ir nuoskaudų. Kaip ir kiekviena moteris, Liza nori daugiau Žilio dėmesio – ji jaučiasi vieniša. Ir vieną gražią dieną visos per daugelį metų kauptos emocijos išsiliejo. Liza neidealizuoja meilės, o reikalauja dėmesio ir pagarbos sau.
Pjesėje gvildenamos iliuzinės amžinos meilės ir žmogiškų silpnybių temos. Kaip jos rezonuoja su Jūsų asmenine patirtimi ir kūrybiniais išgyvenimais?
Kiekviena moteris nori meilės – būti mylima, jausti rūpestį ir palaikymą, jaustis saugi. Net pati stipriausia moteris! Aktoriniame darbe remiuosi savo pastebėjimais ir bendravimo su gyvenime sutiktais žmonėmis patirtimi, taip pat meistriškumo pamokomis, kurias vedu. Ateina labai skirtingi žmonės ir jie pasakoja apie įvairias savo gyvenimo situacijas. Moterys dažniausiai kalba taip: kai atiduodi visą savo meilę vyrui, laikui bėgant jis tai priima kaip savaime suprantamą dalyką, o tai labai skaudina. Vyrai tą patį sako apie moteris. Baimės, nuoskaudos, melas, apgaulė, susikaupę per ilgus bendro gyvenimo metus, trukdo kurti sveikus santykius – prireikus perlipti per save ir pasikalbėti, stengtis išlaikyti šeimos laimę ir gerovę. Štai jums ir „smulkūs vedybiniai nusikaltimai“ – kai iš mažo melo, nesusipratimo, savanaudiškumo, bejausmiškumo bėgant metams išauga konfliktas, kuris dažnai griauna šeimos laimę, o kartais net gyvenimą.
Spektaklyje vaidina tik du aktoriai. Ar jaučiate didesnę atsakomybę žinodama, kad visas veiksmas remiasi tik Jumis ir scenos partneriu?
Žinoma, tai didžiulė atsakomybė! Išlaikyti žiūrovų dėmesį viso spektaklio metu yra labai sunki užduotis. Tikiuosi, kad mums pavyksta. Man pasisekė su partneriais. Pirmąją premjerą išleidome su Vidmantu Fijalkausku. Vidmantas – nuostabus aktorius ir scenos partneris. Tai pirmas mūsų bendras darbas, pademonstravęs pasitikėjimą, kūrybišką bendravimą ir pagarbą vienas kitam. Deja, dėl sveikatos Vidmantas laikinai negali pasirodyti scenoje. Tikrai tikiu, kad netrukus jis vėl džiugins žiūrovus. Antroji premjera buvo išleista su nuostabiu aktoriumi ir scenos partneriu Aleksandru Agarkovu. Man labai pasisekė dirbti su tokiais partneriais ir esu jiems dėkinga už neįkainojamą kūrybinę patirtį.
Kaip kūrybinis procesas su režisieriumi R. Banioniu padėjo dar geriau suprasti ir išreikšti savo personažą? Kokius aktorinius iššūkius ar lūkesčius jis Jums kėlė?
Kūrybinis procesas visada vyksta skirtingai. Režisierius R. Banionis moka pasitikėti ir taip suteikia aktoriui galimybę atrasti naujų spalvų personaže, panardina jį į įvairias aplinkybes, vaidmeniui duoda įvairias užduotis, kelia klausimus, nukreipdamas jam reikalinga kryptimi. Jis stato spektaklius apie Žmogų ir tiksliai žino, kodėl ir apie ką nori kalbėti su žiūrovais. Esu jam labai dėkinga už Lizą!
Per savo aktorės karjerą atlikote daugybę skirtingų vaidmenų. Kuris iš jų atrodo reikšmingiausias ir kodėl?
Man kiekvienas vaidmuo yra reikšmingas. Kiekvienas vaidmuo yra susijęs su tam tikrais nutikimais ir įvykiais gyvenime. Pirmasis mano didelis ir pagrindinis vaidmuo, kurį atlikau teatro scenoje iškart po Akademijos baigimo, buvo jau minėta Ponia Terbuš spektaklyje „Paleistuvis“ pagal E.-E. Schmitto pjesę. Tačiau pati pirmuoju savo pagrindiniu vaidmeniu laikyčiau Katerinos Ivanovnos vaidmenį Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltime ir bausmėje“. Tai buvo mano diplominis darbas, vaidinome ištrauką – šermenų sceną. Visgi sakyčiau, kad tai nebuvo ištrauka, o visavertis spektaklis, kurį vaidinome mūsų teatro scenoje. Salė buvo sausakimša.
Visi spektakliai, kuriuose vaidinau, man labai labai brangūs. Kaip gaila, kad nebevaidiname „Prakeiktos meilės“...
Vaidinote dideliuose pastatymuose, kameriniuose ir monospektakliuose. Kuo Jums įdomūs šie formatai?
Kiekvienas formatas suteikia skirtingą pojūtį. Kameriniuose spektakliuose žiūrovas arčiau, jauti jo kvėpavimą, emocijas. Dideliuose pastatymuose svarbu išlaikyti mastą ir energiją. Monospektakliai – kolosalus darbas, nes visa atsakomybė gula ant tavo pečių. Man svarbu išbandyti save įvairiuose formatuose.
Ar dirbdama su Lizos vaidmeniu atradote naujų vaidybos aspektų, kurie galėtų būti naudingi kuriant kitus vaidmenis?
Su kiekvienu nauju vaidmeniu tarsi iš naujo mokaisi vaikščioti. Nevaidinau spektaklyje dviem aktoriams – tai man nauja patirtis, naujas formatas. Šis aktorinis darbas – svarbi ir neįkainojama patirtis. Tikiuosi, kad spektaklis gyvuos dar ilgai ir padės daugeliui žiūrovų prisiminti pamirštus jausmus ir tai, kaip gera gyventi!
Kalbino Ingrida Ragelskienė
