Sėkminga primabalerinos karjera netikėtai nutrūksta dėl traumos, o gyvenimas staiga nebetenka prasmės. Kas ji bus, jeigu nebešoks? Kas ją mylės, jeigu nebespindės scenoje? Darbas kaimo kepyklėlėje turėjo būti tik laikina išeitis, tačiau netikėtai Sofi čia randa kur kas daugiau nei trumpalaikį pajamų šaltinį: paprasto žmogaus išmintį, laimę dėl mažų dalykų ir galbūt net drąsą keistis.

Tarp praeities ir ateities pakibusi šokėja susižavėjusi stebi, kaip dirba italų kepėjas Džakomas. Kiekvienoje gyvenimo situacijoje jis brėžia paraleles su duona arba tešlos kepimu ir visada turi paruoštą išmintingą posakį. Jo menas – kepti žmonių gyvenimo istorijas, kitaip sakant, įmaišyti jas į duoną. Šis savo amato meistras Sofi tiesiog užburia, o duonos kepimas jai daug kuo primena šokį. Ritmingas tešlos minkymas ir formavimas, rankų sukiniai, klubų judesiai... Ar pavyks Sofi įminti kepėjo paslaptį ir rasti savo gyvenimo kelią?

Knygą iš vokiečių kalbos vertė Eglė Greverė.

Knygos ištrauka:

Sofi pažvelgė į langą. Pro nesandarių žaliuzių plyšius skverbėsi gatvės žibinto šviesa. Dabar, kaimui bundant, ji prisiminė šviesią kepyklą. Džakomas Botura neskubėdamas, tačiau labai susikaupęs minkys tešlą, o iš jos formuos duoną ir bandeles, lygiai tokio dydžio, koks numatytas, nieko prieš tai nepasvėręs. Jo rankos yra tobulos svarstyklės.

Tai – jo gyvenimas, bet ne jos.

Vos apie tai pagalvojus, Sofi iškilo klausimas, jau kelis mėnesius neduodantis ramybės: kas yra jos gyvenimas?

Sofi nepastebėjo, kaip prabėgo laikas. Ji tiesiog liko gulėti ir spoksoti priešais. Pirmieji saulės spinduliai nušvietė tuščias miegamojo sienas, ant kurių seniau kabojo šokių nuotraukos. Ji tiksliai prisiminė kiekvieną jų.

Suvibravo telefonas.

Ji skubiai žvilgtelėjo į ekraną. Gal Džakomas?

Ne, Franciska.

Patylomis, kad nepažadintų Floriano, Sofi išsėlino iš miegamojo. Virtuvėje atsiliepė.

– Labas rytas, sesute.

– Klausyk, baisiausiai atsiprašau, kad taip anksti trukdau, bet Anuk truputį peršalo, nieko rimta, bet tokios į darželį nenoriu leisti. Būtų tik problemų. – Sofi nebuvo kada įsiterpti. – Gal gali su ja pabūti? Neįsivaizduoji, kaip man padėtum. Turiu skubėti į susitikimą senojoje įmonėje, o pasiimti kartu jos tikrai...

– Gerai, pabūsiu.

– Tikrai?

– Taip, jokių problemų. Ar ji vis dar Marija?

– Labiau nei bet kada. Jei neprižiūrėsiu, gali pasigaminti aureolę iš aliuminio folijos.

Vos Sofi spėjo atlikti rytines procedūras, prie durų stovėjo Franciska su Anuk. Džakomui nebeskambino, pats pamatys, kad jos nėra, ir tegu galvoja, ką nori. Greičiausiai jau vakar nujautė. Nors tiesiogiai su žmonėmis reikalų beveik neturėjo, regis, puikiai juos pažinojo. Galbūt net reikia šiek tiek atsitraukti nuo žmonijos, kad ją suprastum. Kaip nuo tų paveikslų, kurie iš arti atrodo lyg pavieniai taškai ir tik iš tolo sudaro prasmingą vaizdą.

Anuk atsinešė piešimo priemonių. Jos kuprinėje buvo ir nuoga Barbė su užrišta balta kojine ant juosmens.

– Būk palaiminta! – pasisveikino Anuk ir rankele parodė ženklą, kuris atrodė lyg kryžius, tačiau su gerokai daugiau vingių.

– Tai naujausia išmonė, – paaiškino Franciska ir įteikė Sofi krepšį su atsarginiais drabužiais. – Per televiziją atsitiktinai pamatė mišias. Dabar viską laimina. Pas mus jau palaimintos visos kambarinės gėlės, net senasis fikusas.

Sofi švelniai perbraukė Anuk per galvą.

– Gal nori vaisių?

– Marija mėgsta vaisius, kūdikėlis Jėzus taip pat.

Sofi grįžtelėjo į Franciską.

– Na, lėk į darbą. Mudvi puikiausiai susitvarkysime.

Papjausčiusi dukterėčiai obuolio, Sofi kurį laiką sutrikusi žvelgė į stalą, kuris be miltų staiga pasirodė neįprastai tuščias.

– Ar ir tu sergi, teta Sofi? – pasiteiravo Anuk.

– Ne, o kodėl klausi?

– Kažkaip keistai žiūri, lyg į stalą, bet drauge lyg ir kažkur į tolį. Baisiai keistai.

Sofi pažvelgė į Anuk.

– Sakyk, kuo norėtum būti užaugusi?

Anuk suraukė kaktą.

– Kaip suprasti?

– Kokią profesiją norėtum pasirinkti?

– Aš – Marija! – Mergytė įsigrūdo skersai burnos griežinėlį obuolio.

– Taip, bet...

– Ir kai užaugsiu! – pilna burna nukirto Anuk ir atsistojo. – Jėzus dabar gelbės žmogučius! Turi žiūrėti! – Ji pakėlė Barbę į orą ir ėmė imituoti propelerio garsus.

– Jėzus moka skraidyti? – Sofi vos tramdė šypseną.

– Aišku! – Anuk pakreipė galvą, lyg svarstydama, ar teta Sofi iš tiesų kvaila, ar tik tokia apsimeta. – Jis juk Dievo sūnus ir viską moka! Argi tu nežinai? Visi tai žino! – Anuk išleido garsą, panašų į piu-piu-piu. – Gali net žaibuoti akimis.

Džakomas Botura dabar neabejotinai pasakytų, kad vaikams pasaulis – tarsi tešla, kurią galima minkyti. Tačiau suaugusiesiems viskas atrodo lyg sužiedėjusi duona.

Staiga pasigirdo durų skambutis. Franciska bus kažką pamiršusi.

Tačiau kai Sofi atidarė, priešais ją stovėjo Irina. Mūvėjo marškinėlius ir džinsus, avėjo sportinius batelius, lyg trumpam užsukusi draugė. Tačiau jiedvi niekada nebuvo draugės, veikiau konkurentės.

– Ar galiu užeiti? – paklausė ji ir ištiesė puokštę gėlių: frezijų, tulpių, vėdrynų ir leukojų. Visi žiedai buvo didžiuliai, balti ir pastelinių spalvų.

Sofi paėmė gėles.

 – Jos tikriausiai nuo visos trupės, padėkok visiems nuo manęs.

– Būtinai.

Irina atsakė ne iškart, ir Sofi suprato: trupė su šiuo apsilankymu neturi nieko bendra.

Lyg iš po žemių priešais Iriną išdygo Anuk.

– Tu – šventoji dvasia, – pasakė pasisveikindama. – Turi atsistoti prieš televizorių ir spinduliuoti!

Irina klausiamai pažvelgė į Sofi.

– Ar negalėtum ko nors nupiešti? – paprašė Sofi, atsiklaupusi prieš Anuk. – O paskui žaisim toliau?

Anuk gūžtelėjo pečiais.

– O ką man piešti?

Sofi pasakė tai, kas pirmiausia šovė į galvą:

– Ar nupieštum man baobabą?

– Kas yra baobabas?

– Baobabas. Medis, kuris viduje visiškai tuščias.

Anuk papūtė lūpytes.

– Koks keistas medis. Ar jo viduje gyvena voveraitė?

– Taip, – atsakė Sofi ir atsigręžė į Iriną. – Ar norėtum kavos?

– Geriau būtų vandens.

– Eikš, keliaujam į virtuvę.

Visi reikšmingi pokalbiai šiuose namuose vykdavo virtuvėje. Ne svetainėje, ne lovoje, o tik virtuvėje. Gal todėl, kad geriau jautiesi, kai pastiprinimas po ranka.

– Norėjau sužinoti, kaip laikaisi. Dėl migrenos, – pasakė Irina, įėjusi jai iš paskos.

Sofi iš šaldytuvo ištraukė butelį vandens ir įpylė Irinai.

– Jau geriau. Ačiū. Apgailestauju, kad turėjau išeiti iš salės.

– Juk kitaip negalėjai, tiesa?

– Tiesa. Kojos pačios iškeliavo.

Irina giliai įkvėpė.

– Padaryk tai, – paragino ją Sofi, prisėsdama prie stalo. – Kad ir ką nori pasakyti, sakyk! Neapsimetinėkime, kad esame lyg seserys ir kad tu dėl manęs nerimauji.

– Aš visiškai nieko neturiu prieš tave asmen...

– Taip, ir aš nieko prieš tave. Vis viena tai kas kita nei draugystė. – Sofi įsipylė vandens. – Daug laiko tikriausiai neturime, nes tuojau vėl pasirodys Mergelė Marija.

Irina suraukė plonyčius ir tobulai išpešiotus antakius. Ji, regis, nebuvo tikra, ar Sofi iš tiesų neturi dvasinių problemų, kaip spėjo kai kurie trupės nariai.

– Nesvarstyk, – pridūrė Sofi. – Sakyk, ką nori pasakyti.

Irina dar kartą giliai įkvėpė.

– Daugiau nebeateik į koncertų rūmus. Prašau.

Sofi ryžtingai nubraukė plaukų sruogą atgal.

– Maniau, norėsite, kad kuo greičiau grįžčiau ir pasilikčiau iki galo?

– Ne. Tau sėdint salėje, visi tik ir žiūrės, ar vėl neatsistosi ir neišeisi. Publika, žiniasklaida ir, o tai blogiausia, visas kolektyvas. Aš taip pat. Taip mes negalime sukurti gero pasirodymo, juk tu tai puikiai supranti.

Sofi tai suprato. Ir vis dėlto pasijuto taip, tarytum Irina ją būtų galutinai išvijusi iš šokio pasaulio.