Pirmoji lietuviška „Murmančių širdžių“ premjera įvyks rytoj, ketvirtadienį, jubiliejiniame festivalyje „Kino pavasaris“. Nuo balandžio 4 dienos dokumentinė istorija apie brandą, vaiko perėjimą į suaugusiųjų pasaulį ir jame kylančius iššūkius, pasieks šalies kino teatrus.
Filmo režisierius V. Puidokas kartu su kino operatoriumi, už filmo kinematografiją Talino kino festivalyje šiais metais apdovanotu Linu Žiūra ir garso režisiere Lina Semaškaite-Blėdiene Kelmės rajone, atokiame kaime, stebėjo priklausomų asmenų bendruomenę.
Atsiriboję nuo civilizacijos, vyrai ieško naujo gyvenimo kelio, mėgina išbristi iš priklausomybių. Jų kasdienybėje – gyvulių priežiūra, sūrio gamyba, maldos ir pokalbiai.
Kiekvienais metais į atokiame vienkiemyje įkurtą Skiručių vyrų bendruomenę atvyksta ir išvyksta dešimtys žmonių – buvusių kalinių, benamių ar gatvėje atsidūrusių vyrų. Dauguma jų kovoja su priklausomybėmis ir dvasios žaizdomis, kurios juos čia ir atvedė. Jie nebeturi ko prarasti – išbandę oficialius reabilitacijos centrus, anoniminių alkoholikų programas, psichologų pagalbą, bendruomenėje jie puoselėja dar vieną viltį prisikelti.
Vis dėlto tikruoju filmo centru tampa keturiolikmetis paauglys Matas, kurio ir vaikiškas, ir tuo pačiu suaugėliškas elgesys bendruomenėje išryškina įtampą tarp skirtingų, priklausomybės paženklintų kartų.
Iš pažiūros jis – simpatiškas, bręstantis vaikinas, niekuo nesiskiriantis nuo savo bendraamžių. Visgi jo gyvenimo istorija glaudžiai susijusi su priklausomybėmis – dar kūdikį jį pametė narkomanė mama. Vaikystės trauma veikia Mato gyvenimą, jis patenka į bendruomenę, kuri turėtų padėti jam susitvarkyti su pykčio priepuoliais.
Režisierius V. Puidokas pasakoja, kad Skiručių bendruomenė įsikūrusi netoli vietos, kur jis pats leido vaikystę – apie bendruomenės įkūrėją Žaną ir nuolat besikeičiančius bendruomenės narius jis nuolat girdėjo beveik dvidešimt metų. Filmo idėja gimė per pandemiją, kai karantine uždarytas režisierius pasiekė savo vaikystės namus.
„Kažkuria prasme filmas yra ir apie mano vaikystę, – sako V. Puidokas ir išduoda giliai pasinėręs į filmavimus ir savo herojų istorijas. Būdavo dienų, kai toje bendruomenėje režisierius atsidurdavo ir be kameros. – Kartais nesuprasdavau, ar čia gyvenimas, ar darbas, tiesiog būdavau, gamindavau pusryčius, nešiodavau pieną, likdavau nakvoti, man norėjosi kažkaip pritapti, suprasti tuos vyrus, aplinką, kurioje jie gyvena, jaučiau tarsi man daug kas pažįstama, žinau, apie ką kalbu ir ką noriu pasakyti“.
Nors itin asmeninė, iš tiesų filmo istorija yra bendražmogiška. Tai pastebėjo ir tarptautinių kino festivalių konkursinių programų vertinimo komisijos.
„Kolektyvinė trauma – labai jautri tema. Murmančios širdys kviečia permąstyti kasdienius santykius, įpročius ir tarsi į veidrodį pažvelgti į labai nepatogią tiesą – kokią įtaką darome vieni kitiems, dažnai nesąmoningai ir nesusimąstydami apie ilgalaikes pasekmes, karta iš kartos perduodame tam tikro bendravimo ar savęs suvokimo modelius“, – teigia filmo prodiuserė Rūta Jekentaitė.
Režisieriaus V. Puidoko karjeroje „Murmančios širdys“ – trečiasis filmas. Nemažą atgarsį sukėlė jo dokumentiniai filmai – „El Padre Medico“ ir „Pasienio paukščiai“.
„Murmančių širdžių“ gamybą parėmė Lietuvos kino centras, ARTE, LRT televizija, Norvegijos „Vestnorsk“, Prancūzijos „Pays de la Loire“ ir „CNC“ kino fondai.
Prie filmo prisidėjo talentai iš visos Europos – norvegų garso režisierius Yngve Leidulv Sætre, prancūzų kompozitorius Pierre Daven-Keller, montažo režisieriai Anna Savčenko, Pascale Hannoyer ir Frédéric Fichefet. Kartu su „Baltic Productions“ filmą ko-prodiusavo prancūzė Estelle Robin You („Grande Ourse Films“), taip pat – norvegės Maria Galliani Dyrvik ir Anita Vedå („Smau Media“).
