Ralio klubas „Gorilla Burgers Racing Team” - jauna ir veržli komanda, kuri ateinančiais metais ketina išbandyti savo jėgas Dakaro ralyje. Komandos vairuotojas ir vienas iš „Gorilla Burgers Racing Team” įkūrėjų, verslininkas Rokas Markovičius bei ekipažo šturmanas Tomas Grigonis šiomis dienomis treniruojasi Dubajuje, kuriame savo žiniomis su jais dalijasi lenktynininkai Arūnas ir Emilija Gelažninkai, dalyvavę ir šiųmetiniame Dakaro ralyje.
Apie tai, kaip komandai sekasi treniruotis ir kodėl dalyvavimas Dakare - ne užtikrintas sprendimas, o tikslas, iki kurio dar reikia nueiti labai daug kelio, kalbamės su Roku bei Tomu tiesiai iš saulėtojo Dubajaus.
Jūsų tikslas - dalyvavimas legendiniame automobilių sporto renginyje. Kas jūsų komandą įkvėpė šiam sprendimui?
Rokas: „Didžiausias įkvėpimas, be abejonės, yra šeima. Tiek mano, tiek Tomo, tiek ir Lauryno, mūsų komandos mechaniko. Visų šeimos labai mus palaiko ir skatina mėginti jėgas. Tad šeimos, bičiulių palaikymas, pačios komandos susivienijimas mus labiausiai motyvuoja judėti pirmyn. Tačiau norint pasiekti Dakarą, turime atlikti begalę darbų ir labai daug ko išmokti. Šio tikslo vedami ir atvykome į Dubajų“.
Yra žinoma, kad šiuo metu Dubajuje treniruojatės važinėdami su bagiu. Šiek tiek papasakokite apie bagius, kokias jų ypatybes galėtumėte išskirti?
Rokas: „Kadangi mūsų svajonė, kaip ir daugelio lenktynininkų, visuomet buvo Dakaras, bandome ją įgyvendinti treniruodamiesi Dubajuje būtent su šia transporto priemone. Tai pirmas kartas, kuomet važinėjame su bagiu. Bagį treniruotėms pasirinkome todėl, kad norime išplaukti į platesnius vandenis. Apskritai yra įvairiausių klasių automobilių, su kuriais galima dalyvauti Dakare, tačiau bagį eksploatuoti yra pigiau nei dabartinį automobilį, su kuriuo dalyvaujame raliuose. Dakare norint startuoti su automobiliais, būtina paskirti iki dešimties kartų didesnį biudžetą“.
Kokių įgūdžių įgyjate mokydamiesi Dubajuje?
Tomas: „Na, pavyzdžiui, šiandien, trečiąją treniruotės dieną, susipažinau su elektronine kelio knygos versija. Informacijos gauname be galo daug, viskas nauja. Pirmojo išvažiavimo metu, be abejonės, pasitaikė klaidų. Antrasis išvažiavimas buvo kur kas sėkmingesnis“.
Rokas: „Mūsų tikslas - mokytis mokytis ir dar kartą mokytis. Nebijome klysti. Su elektronine kelio knyga nebuvome susidūrę, matėme ją tik iš nuotraukų. O šiandien jau teko gyvai įsitikinti, kaip ji veikia. Simbolių žymėjimo, navigavimo klausimų, tiesą pasakius, yra daugiau nei mūsų galvos išneša (šypsosi). Turėsime dar dvi dienas treniruočių su kelio knygomis, tad pradmenys tikrai bus suteikti. Turime puikius mokytojus, kurie geba išaiškinti paprasta, žmogiška kalba. Jaučiame, kad tai mums padeda“.
Ar ši treniruočių trukmė yra optimali, jos pakanka, siekiant įsisavinti naujų žinių bagažą?
Rokas: „Manome, kad mokymų trukmės tikrai pakaks. Galima mokytis kiekvieną dieną ir po dvyliką valandų, bet iš to naudos nebus. Būtina ir atsiminti tai, ką išmokai. O jeigu itin intensyviai mokysiesi, pervargsi ir tiesiog fiziškai negebėsi atsiminti visos naujos informacijos.
Mūsų pirmoji diena buvo tiesiog susipažinimas su bagiu, buvo išaiškinta, kaip reikia su juo važiuoti. Antrąją ralio dieną važiavome kartu su Emilija ir mokėmės pasirinkti kelią, kaip užkilti, kaip nusileisti nuo kopos, kaip išvažiuoti iš duobės. Šiandieninė diena buvo labiau akcentuota Tomui, klausiau Tomo ir navigavau pagal tai, ką Tomas man sako. Tad pirmąsias dienas instruktažą gavau aš, na, o šiandien jau važiavau kaip keleivis, visa informacija buvo suteikta šturmanui. Viskas vyksta pamažu“.
O ar mokymosi metu pasitaikė kokių nors iššūkių?
Rokas: „Vakar turėjome pirmąjį savo užklimpimą kopose. Tačiau kuomet kažkas iš šono pataria, kaip dorotis su iššūkiais, tampa kur kas lengviau juos įveikti“.
Tomas: „Pirmos dienos treniruočių metu buvo tobulos, nes sėdėjau šone, galėjau mėgautis dykumos vaizdais, šiandien, neneigsiu, buvo sunku, bet tikiu, kad pasitikėjimas savo jėgomis kelyje atkeliaus kartu su treniruotėmis, vertingomis pamokomis. Vienu metu turime apdoroti itin daug informacijos, bet svarbiausia žinoti, kur konkrečiai važiuoti“.
Rokas: „Tai labai svarbu, nes dykumoje viskas vienoda. Dalyvaujant raliuose Lietuvoje, viskas paprasta - iš vakaro ar dieną prieš susirašome trasą, žinome visus kampus, laipsnius, greičius, tai, kur kiekvienas posūkis, o štai dykumoje kiekvienas važiavimas yra iššūkis“.
Tomas: „Pavyzdžiui, vakar važiavome tuo pačiu keliu, kaip ir šiandien, tik vakar kelias buvo lygus, o šiandien, po nakties, vėjas supustė smėlį, atsirado kopos, tad atrodė, kad važiavome visai kitu keliu. Tad navigacijos pobūdis dykumoje nuolat yra keičiamas, nes kiekvieną kartą važiuodamas ta pačia vieta, gali matyti ją visai kitokią“.
Kokios yra jūsų ateities komandos vizijos be Dakaro ralio, ar vis tik jis yra šiuo metu jis yra pagrindinis prioritetas?
Rokas: „Dakaras yra tikslas, kuris ne visada šimtu procentų yra įgyvendinamas. Iki Dakaro ralio mes turime įdėti dar daug darbo, pasiruošimo, kad sugebėtume valdyti techniką. Jei nė vienas iš mūsų negebės nei vairuoti, nei naviguoti, neužbaigsime net ir elementarių varžybų, kurios vyksta Europoje. Tad planuojame startuoti kuo įvairesnio pobūdžio varžybose iki kitų metų sausio mėnesio bei pasisemti patirties“.
