Su S. Grigorjevu kalbasi Aistė Audickaitė.
Sergejau, kaip gimė mintis fotografuoti scenos menų spektaklių užkulisius?
Fotografijos maestro Romualdo Požerskis yra pasakojęs apie vieną iš savo ciklų „Mažojo Alfonso vargai ir džiaugsmai“. Požerskis prisipažino, kad vos pamatęs Alfonsą, suprato – šis projektas bus hitas. Toks pragmatiškas požiūris į subjektus mane nustebino. Pradėjau apie fotografavimą mąstyti ne kaip apie atskiras nuotraukas, o kaip apie ciklais; ne tik tai, kas įdomu, bet ir apie tai, kas rezonuoja. Buvau pažįstamas su šiuolaikiniu šokiu, išbandęs mėgėjiškai, tad supratau, kad man įdomus kūnas scenoje ir pasiruošimo jai procesas. Be to, tai – mažai rodyta tema.
Sąmoningai pasiryžau eiti į užkulisius prieš keletą metų. Idėja patikėjo „Naujojo Baltijos šokio” prodiuseriai ir įtikino tuo metu atvykusią Pietų Korėjos trupę su choeografe Eun-Me Ahn priešakyje mane įsileisti. Mane pasitiko skustagalvė choreografė, tatuiruoti trupės nariai su „gariūnskais“ treningais ir „Rick and Morty” šlepetėmis, mandarinai ir riešutų maišeliai, rūkymo pertraukėlės, džiaustomos kojinės.
Tuo metu Nacionalinis dramos teatras buvo remontuojamas, visur kyšojo laidai, laikinos pertvaros iš faneros, o užkulisiai stipriai alsavo sovietmečiu. Šiuose kontrastuose nardė šokėjai. Po fotosesijos jaučiausi gerai ir buvau patenkintas rezultatu – taip ši idėja fotografuoti užkulisius ir „prilipo“.
Kuo tave patraukė šokio pasaulis? Kuo jis skiriasi nuo kitų scenos menų, pavyzdžiui, dramos teatro?
Man labiausiai patinka fotografuoti šiuolaikinio šokio užsienio trupes, kurios į Lietuvą atvyksta vos kelioms dienos į festivalį „Naujasis Baltijos šokis“. Jie pirmą kartą klampoja Lietuvos teatrų užkulisiuose, kur neranda durų, rozečių – man jie kartais primena kurmius, tik ką išlindusius į šviesą. Šis jų klaidžiojimo efektas matosi ir nuotraukose.
Taip pat mane žavi, kad trupės, kurios atvyksta į Lietuvą yra lyg šeima. Jos kartu keliauja ir gyvena, tad jų buitis yra labai savita ir artima. Asmeninė erdvė yra susimaišiusi kaip akvarelė vandenyje – jie kartu persirenginėja, lakuoja vieni kitiems nagus, prižiūri vaikus, skuta galvas ir pan.
Vietiniai scenos menininkai yra labiau susigyvenę su erdvėmis, jaučiasi atsipalaidavę. Esu fotografavęs ir Lietuvos baleto teatro, ir „drag“ karalienių pasirodymo užkulisius. Pavyzdžiui, „Baltijos baleto teatro“ užkulisiai, palyginti su šiuolaikinio šokio scena yra pakankamai uždari. Bet man patiko juos fotografuoti, nes ten viską galėjau suprasti – jie atvirai kalbėjo lietuvių kalba apie skaudančius kaulus ir dalijosi savo emocijomis.
O „drag“ karalienių pasiruošimas spektakliui yra visai kitoks nei šiuolaikinio šokio ar baleto teatro trupių. Ten vyksta tikra transformacija – vyrų virtimas moterimis: perukų tvirtinimas su santechnine juosta, nagų klijavimas superklijais, kurie prilimpa per 30 s., ir be abejo, atliekamas itin ryškus makiažas. Tuo pat metu jos ir putojančio vyno butelį atsikemša, ir rūko, nes tai vakarinis šou – neformalus renginys. Aš ir ten kokteilį atsinešu pagurkšnot. Iš esmės tarpusavyje jos bendrauja labai atvirai ir man tai patinka.
Ar lengvai trupės įsileidžia fotografą į užkulisius? Jei įsileidžia, ar dažnai sulauki tam tikrų reikalavimų, ką gali ir ko ne fotografuoti?
Dabar patekti į užkulisius man jau nėra sunku, nes esu sukaupęs nemažai nuotraukų ir turiu ką parodyti. Tad kai žmonės pamato, ką fotografuoju, ir supranta, kad ateinu nepasityčioti, o dirbti, tai lengviau įsileidžia. Reikalavimų beveik nesulaukiu – tik kartą buvo paprašyta neskelbti užkulisių nuotraukų, kuriose matomas translytis atlikėjas, vartojantis hormonus.
Tiesa, kartą esu iš vienos trupės repeticijos pats išėjęs, nes nepatiko, kaip choreografas bendravo su šokėjais. Atmosfera užkulisiuose buvo įtempta – visi atrodė įsitempę ir be nuotaikos. Man nebuvo malonu juos fotografuoti, todėl išėjau. Nors tai yra tik mano interpretacija – kaip ir viso ciklo nuotaikos.
Kaip per trumpą laiką užkulisiuose pavyksta užmegzti santykį su šokėjais?
Keliu sau tikslą – netrukdyti jų repeticijai ir būti tarsi voru ant sienos. Kalbu tik paklaustas, ką čia darau, neprašau sustingti ar pozuoti, vaikštau tyliai ir nekuriu savo erdvės, atsinešu švarią avalynę užkulisiams. Esu arti šokėjų, bet stengiuosi nesipainioti jiems – akylai stebiu, kur ir kaip jie juda, o tai nėra taip jau lengva vonios kambario dydžio tamsiuose užkulisiuose. Manau, kad tokias smulkmenas atlikėjai pastebi. Kai atlikėjai pradeda eiti į sceną, aš neatsisveikinęs palieku pastatą ir neinu žiūrėti pasirodymo. Išeinu su pasididžiavimu, nes liudijau atsakingą ir kupiną pagarbos bei talento pasiruošimą.
Ką sieki užfiksuoti užkulisiuose?
Atsimenu, kai pirmą kartą fotografavau minėtą korėjiečių trupę, kankinausi, nes užkulisiai buvo pakankamai tamsūs, o fotografuoti su blykste nenorėjau. Tad labai apsidžiaugiau, kai visi atėjo į sceną ir pradėjo repetuoti su profesionaliu apšvietimu – jie taip gerai atrodė! Bet turėjau save sustabdyti ir priminti, kad ne to fotografuoti atėjau. Ilgainiui priėmiau sprendimą, kad repeticijos kadrai iš scenos man neaktualūs, o visas dėmesys – pasiruošimo buičiai. Tiesa, net ir buityje pavyksta „pagauti“ nuotraukų, kurios spinduliuoja kūno grožį, seksualumą. Jos labai gerai žiūrisi, bet ir tai nėra, ko ieškau.
Atlikėjų emocijos prieš žengiant į sceną man primena lenktyninio žirgo trypčiojimą voljere prieš pat atsidarant durelėm. Jis jau žino, kad netrukus jam reikės bėgti ir atiduoti visą save – smegenys kaista, kūnas pasirengęs lėkti į trasą. Būtent šie momentai – prieš pat žengimą į sceną, įbėgimai bei išbėgimai pasirodymo metu – man yra įdomūs. Pagauti šokėjus juose – verta dešimtuko.
Kokius ritualus šokėjai atlieka užkulisiuose prieš eidami į sceną?
Dažnai choreografas suburia visus į ratą ir taria žodį. Ir tada lieka tik kelios minutės iki išėjimo į sceną. Šokėjai jau būna apsirengę savo „astronautų aprangomis” arba pusnuogiai, apšilę ir pasirengę. Tomis akimirkomis jie mintyse jau skaičiuoja ir kūnais linguoja tam tikrus judesius. Tai lyg užtvanka, kurios vanduo jau greitai išsilies – šokėjai išsiverš į sceną. Ir kai jie atsiduria scenoje – jau dirba.
Kokią sau gražiausią akimirką esi užfiksavęs užkulisiuose?
Labai įstrigo kontrastinga korėjiečių buitis – gražios, smulkios azijietės sėdi su šiltomis pūkuotomis kojinėmis ant aptriušusių sofų ir rūko. Tuo tarpu nuo albumo viršelio nužengę „bičai“ kemša mandarinus, slampinėja faneriniais labirintais.
Taip pat norėčiau išskirti vieną kadrą, kuriame labai jauna balerina, pasistiebusi ant puantų, neįprastai ilgai repetuoja apsupta technikos dėžių. Tai buvo jos pirmas toks didelis pasirodymas, per ir po kurio ją verkiančią guodė choreografė. Ne visada pavyksta tokius momentus užfiksuoti kamera, bet būdamas su atlikėjais, aš taip pat išgyvenu jų nuotaikas. Viena yra tai, ką užfiksuoju, o visai kas kita – tai, ką matau ir jaučiu pats.
Man kentėjimas ar lyrika šiame cikle nėra labai įdomūs, bet kadre to sunku išvengti. Šokėjai mažokai šypsosi – ir tuomet visas ciklas atrodo labai rimtas. Bet, pavyzdžiui, choreografas iš Portugalijos Marco da Silva Ferreira ir jo trupės šokėjai buvo „mega“ šypsningi. Deja, mano fotografijų cikle tokių kadrų yra nedaug.
Be scenos menų užkulisių, fotografuoji ir senolius, taip pat kitų kultūrų, ypač Japonijos, žmones. Kodėl pasirinkai šias temas?
Senukų tema atėjo iš močiutės – niekad nesupratau, kodėl ji turi 20 švariausių patalynių komplektų. Manau, kad deficitas ir sovietinis režimas senolių kartą pavertė kukliais, užsiskleidusiais. Būtent iš to kilo užguitas visuomenės požiūris į vyresnio amžiaus žmones ir jų pačių savęs sumenkinimas. Kai prieini gatvėje prie senolio, kartais sulauki tokių reakcijų ir klausimų kaip: „Kokiam čia „šūnpalaikio“ dienraščiui fotografuoji?“, „Ką blogo padariau?“, „Aš negražus“, „Aš jau mirt ruošiuosi“ ir panašiai. Po tokių reakcijų supratau, kad jie nenori viešumo, nes nenori išsiskirti. Tačiau tai man sukėlė norą paeksperimentuoti. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus vyrui pasakyti, kad jis yra gražus. Iš pradžių nebuvo lengva taip pasakyti nei man, nei jam patikėti mano žodžiais, tačiau, kai įsidrąsinau, pastebėjau, kad jie ir patys patiki. Dažnai tokie pokalbiai tapdavo gyvi ir įkvepiantys.
Esu užkalbinęs Iną, kuri man pasakė: „Kai kitą kartą susitiksime, aš ir tavo vardo neatsiminsiu, nes sergu Alzheimeriu. Būna, kai aš nei iš šio, tampu penkiamete gatvėje ir nesuprantu, nei kur aš, nei kas aš, nei ką man daryti. Tokiais atvejais mane gelbsti tik smalsumas“. Po tokių pokalbių mano problemos galvoje labai sumažėja.
O Japonija domiuosi seniai ir sąlyginai dažnai ten lankausi, be to 12 metų organizavau Japonijos kultūros festivalį Lietuvoje. Japonijos gatvės yra vienos fotogeniškiausių pasaulyje, tad ir man iššūkis užfiksuoti kažką kito nei graži pilis Kiote ar Tokijo gatvės mados. Mano nuotraukų ciklas iš Japonijos atspindi mano – vakariečio žvilgsnį. Kas žino, galbūt kitas ciklas bus japonų atlikėjų užkulisiai.
