Tekstas buvo publikuotas 2024 - ųjų sausio mėnesio „Moters“ leidinyje.
Kai telefonu tarėmės dėl pokalbio, juokavote: „Išsigandau, kad skambina iš policijos.“ – „Prisidirbote?“ – „Aš nuolat prisidirbu.“ Esate karšto būdo ir gero humoro jausmo moteris?
Turbūt. Su policija reikalų neturiu, bet likusi kažkokia... Na, sakykim, baiminga pagarba.
Išvykstate į Briuselį, atidarysite asmeninę parodą „Surūšiuotos mintys“.
Vežu porą didesnių paveikslų (dideliems reikia muziejinių patalpų), nemažai koliažų ir mažesnių darbų, kurie gimė Amerikoje. Du kartus per metus su šeima vykstame į JAV, ten nėra sąlygų plačiai dirbti, tai susipaprastinu iki mažų paveiksliukų.
Į Briuselį, į Lietuvos ambasadą pakvietė kultūros atašė Vita Gražienė. Ji paprašė kuklesnių darbų, o tai man yra nemažas iššūkis.
Esate nepaprastai talentinga, drąsi ir darbšti kūrėja, surengusi 19 asmeninių parodų. Mačiau, kaip tapote be jokių eskizų. Ir gimsta didžiulio formato, siekiantys net 5 metrų aukštį, paveikslai, o juose – painios istorijos, dramatiškai susipynę kūnai, dažniausiai nuogi. Pasakojate savo išgyventus nutikimus?
Kūryboje viskas pinasi: asmeninės patirtys, kolektyvinė pasąmonė, dramatiški, globalūs įvykiai, šiandieninio pasaulio aktualijos, kaip aš jas jaučiu, neabejinga tapau ir politikai. Nuo asmeninės istorijos, kuri buvo mano kūrybos pradžia, temos tapyboje atradimas, pajudėjau į pasaulio aktualijas. Tapyboje permąstau, mėginu užčiuopti žmonijos esmę, prigimtį. Pažiūrėti į bedugnę kartais prireikia drąsos. Permąstau karo grįžimą į mūsų gyvenimą. Daugeliui atrodė, kad šiandieniniame pasaulyje derybos gali vykti tik žodiniame lygmenyje. Nesitikėjome, jog sulauksime tokių šiurpių įvykių. Negaliu užsimerkti ir gyventi savo burbule, esu empatiška, be galo išgyvenu dėl žmonių kančių. Daug mano paveikslų gimė politinių įvykių pagrindu: kai Baltarusijoje vyko mitingai dėl neteisėtų prezidento rinkimų, mane sujaudino į gatves išėjusios moterys. Surinkau didelį archyvą nuotraukų, nutapiau paveikslą „Neramus kraujas. Baltarusija“. Dar anksčiau mane užkabino Černobylio tragedija. Paveikslas „Auka su tūkstančiu veidų. Černobylis“ nukeliavo į MO muziejų. Ukrainos tema vis dar tokia skausminga, kad sunku ją versti metaforomis tapyboje. Visgi vienas darbas jau yra konkrečiai paskirtas šiai temai „Ant Kurgano. Ukraina“. Taigi tas dienoraštis dabar – labai platus.
Išsisakyti Jums reikia didelių erdvių. Drobes perkate iš Amerikos, nes Europoje tokių didelių matmenų nėra?
Didelių matmenų drobes atradau Londone. Paaiškėjo, kad jų tiekėjai – iš JAV. Vis galvodavau, kodėl man pritrūksta erdvės, paveikslo veikėjas, regis, spaudžia, remiasi į kraštus. Reikia padidinti formatus, pamaniau. Ir didinau, didinau, kol Lietuvoje tokių drobių pritrūko. Nutapiau trijų metrų pločio, penkių metrų aukščio paveikslą „Sisiojanti Madona“ (įsigijo MO muziejus). Supratau, kad tas erdvės trūkumas – mano (o gal ir bendra kolektyvinė) psichologinė būsena. Kažkoks būvis, išeinantis už kraštų ir kartu besitraukiantis į save. Kaip visata prieš sprogimą – susitraukianti iki taško.
Ant riešo turite tatuiruotę – lotynišką posakį „Pažink save“. Ar tai padeda geriau save pažinti?
Tatuiruotės atsirado ant kūno ir paveiksluose panašiu metu. Norėjosi ikonografiją papildyti semantiniais ženklais. Minėtas „spaudimas“ atsiranda ir nuo informacinio pertekliaus paveiksle. Odos paviršius man pasirodė per daug tuščias. Kad smalsuoliai per daug netyrinėtų, užsirašiau lotyniškai „Nosce te ipsum“. Tai buvo pati pirma mano tatuiruotė, tariausi su vyru, jis – kalbininkas, literatūros žinovas, poetas. Priėjome prie išvados, kad pagal mano prigimtį, kūrybą, man tiktų toks užrašas. Įdomu tai, kad 2023 metų rudenį, kai turėjome kolektyvinę parodą „Vilnius Vaibs“ Vokietijos „Anger“ muziejuje, nuvažiavau į vieną seną dvarą, vaikščiojau girgždančiu parketu viena, žiūrėjau XVIII–XIX a. paveikslus ir aptikau vieną, kuriame dėdulė laiko skydą, o ant šio užrašyta: „Nosce te ipsum“. Pamaniau, tai turbūt ženklas, kad gyvenime man reikia vėl grįžti į save.
Ar man sekasi pažinti save? Sunku vertinti. Gyveni tarsi su sąlyga, kad ateityje tau seksis, tu džiaugsiesi, o dabar turi bėgti, lėkti, daryti kai ką, ko nepadarai pakankamai gerai. O kada nors, kai įvyks tas ar anas, tada būsi labai laiminga... Dabar save mokau sustoti, įvertinti tai, kas jau padaryta, patirti esamą laiką su dėkingumu tam, kiek gero jau įvykę mano gyvenime. Kartais reikia nusipurtyti, numesti rožinius akinius. Reikia būti drąsiai išgyventi tiesą.
Jūsų kūryboje moters tema yra esminė. Paveikslais atskleidžiate moters gyvenimo tarpsnius – nuo įsimylėjimo, kūniškų sueičių, gimdymo iki nusivylimo, išsiskyrimo, maišto. Daug liūdesio, bet ir vilties, moteriškos stiprybės. Virš Jūsų paveikslų plevena feminizmo dvasia. Neslepiate, kad esate feministė. Kokia Jūsų gyvenimo istorija?
Labai įdomi, spalvinga. Moters tema galiu kalbėti nesustodama. Šiandien lydėjau vaikus į mokyklą, ėjome per sniegą, klimpome... Atsisveikinome, atsipūčiau, atsisagsčiau striukę, visa šlapia... Gyvenimo akrobatika. Šiuolaikinė moteris – kai kas fantastiško. Mus vadina silpnąja lytimi, bet kiek mes visko darome vienu metu! O dargi savi reikalai, karjera, šeimos židinys, namų jaukumas, giminaičiai, draugai... Moterims užkelta kartelė nežmoniškai aukštai. Esu dėkinga už kiekvieną dieną, kad pavyksta išbūti, išgyventi. Negaliu pasakyti, kad man viskas sekasi, kad esu superinė mama.
Jūs, maištingo charakterio vienturtė, esate užgrūdinta nuo vaikystės, paauglystės. Tėvai išsiskyrė, kai Jums buvo dveji metukai. Aštuonerių pabėgote gyventi pas tėtį į Nemenčinės miškus. Atsivėrė visiška laisvė?
Šis periodas man buvo fantastiškas. Sprendimą priėmiau ankstyvame amžiuje ir labai dėl to džiaugiuosi. Supratau, kad reikia daryti taip, kaip jauti, ir bus viskas gerai. Patyriau visokių išgyvenimų, liūdesio, baimės, bet buvau laiminga, buvo daug šviesos, mokėjau susikurti grožį, jaukumą, saugumą, susirasti žmogų, kuris pakeistų tai, ko neturiu. Žmogus suprojektuotas išlikimui. Mūsų vaikai nebegyvena gatvinio gyvenimo (baisu pagalvoti, skaičiuoju minutes, kol jie eina iki namų), bet man buvo smagu lakstyti, jausti laisvę, kai išeidavau neturėdama mobiliojo telefono visai dienai. Kur esi, ką veiki – niekas nežino.
Miškuose pas tėtį man buvo Edeno sodai, rojus. Ten supratau, kas yra visiška laisvė, pasitikėjimas, meilė, pagarba. Paskutiniai tėčio gyvenimo metai praėjo mums būnant kartu. Jis man skyrė labai daug dėmesio. Vyresnio amžiaus žmogus, buvęs mano mamos dėstytojas Lietuvos konservatorijoje (dabartinėje LMTA). Dėl jų meilės tais laikais kilo labai didelės dramos. Bet aš esu toji jų istorijos laiminga pabaiga. Mes vienas kitą vertinome, besąlygiškai mylėjome. Jeigu močiutė, mamos mama, yra kontrolės žmogus, tai tėtis suteikė daug daugiau laisvės ir pasitikėjimo. Gerą humoro jausmą paveldėjau irgi iš jo. Medinis mūsų namelis stovėjo miško apsupty. Prisijaukinau šešis laukinius šunis, jie mane visur sekiodavo – lakstydavau kaip Mauglis džiunglėse. Močiutė, atėjusi manęs aplankyti, pasakojo atsimenanti vaizdą: atbėga iš toli laiminga, išsišiepusi iki dantų, apiplyšusi, murzina ir... šunauja iš paskos. Tais laikais žiūrėjau filmą „Robinhudas“, įsivaizdavau esanti to filmo herojė. Tėtis dirbdavo, daug laiko namie būdavau viena, bet galvoje net ošė, kiek visko sugalvodavau nuveikti. Su kaimynų berniukais pasidarę strėles šaudėme iš lankų į vištas, vieną net nudobėme. Po to avių bandą aptikome pievoje. Svaidėme į avis savadarbes ietis, atbėgo bobutė ir mes vos spėjome išnešti kudašių. Tuo metu jaučiausi belytė, žaisdavau su berniukais futbolą, važinėjome dviračiais. Man buvo suprantamesnis vyriškas pasaulis. Labai greitai bėgiojau, galėjau aplenkti visus. Stengiausi įrodyti, kad esu tinkama jų kompanijai.
Nesutramdoma keturiolikos metų paauglė, pajutote, kad pradėjo trūkti mamos. Išėjote parašiusi tėčiui gražų laišką?
Jaučiau ateinant kitą brandos etapą ir buvau įkalbėta pačios mamos grįžti. Tada įvyko didžiausias mano gyvenime sukrėtimas: po kelių savaičių mirė mano tėtis. Man atrodė, kad aš prie to prisidėjau.
Prasidėjo kitas gyvenimas, kuris mano paveiksluose pasireiškia Karoliniškių daugiabučiais „chruščiovkom“. Viskas buvo kitaip. Buvo asfalto laikotarpis, laisvė kitu – išlikimo – pagrindu. Reikėjo laviruoti esamoje situacijoje. Bet ir į tą nelengvą tarpsnį dabar žiūriu su lengva nostalgija.
Kokie dabar Jūsų santykiai su mama?
Jokie. Žmonės skirtingai išgyvena savo dramas, netektis. Mano mama patyrė nemažai gyvenimo išbandymų. Vieną tai palaužia, kitą padaro stipresnį. Per save pažinau ir kitus žmones, įgavau daugiau atlaidumo. Supratau, kad susiklosto visaip ir beprasmiška ieškoti kaltų. O dar kiek atsineši prigimtinių savybių. Matau, kokie skirtingi yra keturi mano vaikai. Kiek gali stengtis koreguoti auklėdama, ir ko negali pakeisti, kas atsinešta su genais. Tad nenorėčiau mesti šešėlio ant mamos, nes buvo, kaip buvo.
Ar didelė atrama Jums buvo močiutė, mamos mama?
Močiutė daug prisidėjo prie mano pomėgio tapyti. Mums tai buvo bendras pomėgis. Ji pati visą gyvenimą tapė kaip savamokslė, išmėgindavo įvairias technikas. Sukauptas didžiulis jos meno archyvas, o ir patys namai kaip muziejus ar kokia šiuolaikinė instaliacija, nes perkrautas, prikimštas visokių jos gyvenimo artefaktų, niekučių, kūrybos. Tapyba mums abiem tapo ir ta laisvės forma. Abi vaikščiodavome į parodas, koncertus, muziejus, teatrą. Močiutė skaitė man knygas, sekė pasakas. Ji turi pasakotojos dovaną. Tik bėda, kad tai gali trukti valandų valandas (juokiasi). Kai tėčio neliko, atsvarą radau joje. Bet ir aš jai tapau visas pasaulis ir smagumas. Esu vienintelė jos anūkė, mudvi džiaugėmės viena kita. Ji pastebėjo ir labai tikėjo mano kūryba. Mes analizuodavome mano paveikslus. Močiutė daug prisidėjo prie mano, dailininkės, kelio pasirinkimo.
Tiesa, iš pradžių buvo bandyta nukreipti mane muzikos link. M. K. Čiurlionio menų mokykloje lankiau fortepijono pamokas. Esu labai jautri muzikai. Man gerai sekėsi, daug dirbau, bet viskas nutrūko su tėčio periodu. Pagaliau kūrybiškumą išreiškiau per tapybą.
Ištekėjote jauna, turbūt ieškodama užuovėjos, kaip pati sakėte, būdama padauža, naktinėtoja naktiniuose klubuose. Ar pametinukių dukrelių gimimas Jus sustabdė, įrėmino šeimoje?
Kadangi esu energijos kamuoliukas, man patiko šokti, bendrauti. Kai dabar pagalvoju, šiurpas eina per kūną, – buvo pavojingi laikai, 1990 m., neramus laikotarpis. Rizikuoji, bet vis tiek gyveni jaunatvišką gyvenimą, norisi bendrauti, eiti į klubus, susipažinti. Patyriau nudegimų, visokių bėgimų, teko iššokti iš kelinto aukšto, kad išsigelbėčiau. Susilaužiau pėdą, nes šokdama nenusimoviau aukštakulnių. Buvo daug visokių istorijų.
Pažinimas savo kailiu, atradinėjimas dviračio. Ir santuoka buvo skubota. Buvo nyku, neturėjau į ką atsiremti. Mano energija, nutrūktgalviškumas ir noras pažinti, greituoju būdu užkariauti... Taip neapgalvotai sudarėme santuoką ir susilaukėme vaikų. Dabar mano Indrei 21-eri, Saulei – 20 m. Jos jau studentės. Indrė studijuoja šiuolaikinį šokį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pasinaudodama mainų programa išvyko į Belgiją metams. Saulė studijuoja kultūros vadybą ir komunikaciją Vilniaus Gedimino technikos universitete. Dalyvauja Erasmus programoje ir vyks į Nyderlandus. Paragaus savarankiškumo. Vilniuje gyvename kartu, tad daug dalykų pasidaro namie „savaime“.
Dukrelių gimimas Jus paskatino studijuoti tapybą Vilniaus dailės akademijoje?
Įstojau, kai dar pienas iš krūtų tekėjo. Krūtimi maitinau Saulytę, vyko stojamieji egzaminai. Vienas dėstytojas paklausė, ką esu baigusi, kitas jam atsakė – du vaikus ji baigusi. Jaučiausi lyg ir susigėdusi, kitokia, negu kiti stojantieji. Taip ir buvo. Buvau balta varna. Kažkoks nesusipratimas. Vėliau tą išskirtinumą panaudojau kaip savo didžiausią privalumą. Tuo metu aiškiai susiformavo mintis, kad turiu studijuoti ir man buvo suteikta proga grįžti į savo vėžes. Jaučiausi prastesnė, todėl ir stengiausi dvigubai. Kai grupės draugai galėdavo po paskaitų šėlti, aš bėgdavau į darželį pasiimti dukrų. Kokia laimė išsikristalizuoti, ko tu nori, kas tave „veža“! Su akademija prasidėjo mano atgimimas.
Apsigynėte magistro darbą, baigėte doktorantūros studijas viena augindama du vaikus. Su pirmu vyru santuoka greitai nutrūko. Kas Jums padėjo?
Buvo sunkus laikotarpis, bet kartu atsirado pats maksimaliausias išlikimo troškimas. Atsidūriau viena su vaikais tuščiomis prieš pasaulį. Jutiminiai mamos instinktai aštriai veikia. Ypatingas laikotarpis, per kurį išsigrynino kūryba ir žinojimas, ko noriu. Šeiminė drama vyko ilgai, pirmame kurse supratau, kad noriu skirtis, kad mums ne pakeliui. Atrama ir prasmė man buvo vaikai, mes buvome šeima. Mergaitės, nors nebuvo lengva jas auginti, tapo mano užuovėja ir variklis. Pagimdžiau šeimą, kuri neišeis, neapgaus, kuri besąlygiškai myli.
Su vyru gal būtų buvę lengviau nei vienai, kodėl nusprendėte skirtis?
Nes nebuvo lengva. Iškilo išlikimo, saugumo klausimas. Buvo labai baisu, blogiausia, kas gali būti. Jeigu tik išgirstu iš draugių signalą, atliepiantį tai, ką aš patyriau, labai jautriai reaguoju ir palaikau moteris. Jeigu nesi išsiugdžiusi sąmoningumo, kamuoja kaltės dėl aplinkybių, kurių negalėjai numatyti, o gal ir pakeisti, jausmas. Mano išgyvenimai mane atvedė į pagrindinę kūrybos ašį – moters pasaulio ir kūniškumo temą.
Niekada nebuvote pilka pelytė, tai vyrus siutina? Jums teko patirti netikusių santykių, bet tai Jus paskatino tapti stipria moterimi, feministe? Ginti moterį savo kūryba, savo pozicija stoti į skriaudžiamos moters pusę?
Mūsų visuomenėje vyrai dažniausiai visur galva aukščiau už moterį. Nežinau, kada bus kitaip. Bet mes galime daryti geriausia, ką sugebame. Kūryba man suteikia draivo tyrinėti pasaulį ir kelti nepatogius klausimus. Rytų Europos moterys įpratusios dvigubai stengtis. Mums tenka ir garsiau kalbėti, kad mus išgirstų. Kartais reikia pakelti toną ne tam, kad parėktum, o dėl tų, kurios nedrįsta apsiginti.
Esu nutapiusi didžiulį paveikslą „Karalius mirė“. Šiuo kūriniu permąstau Rytų Europos moters saviplakos užtaisą. Tas karalius gyvena tavyje lyg koks smerkėjas, varovas, gėdintojas, ir jei tau atrodo, kad nugalėjai – jis vėl atgimsta.
Esate sakiusi: „Gerai jaučiuosi tada, kai turiu daug iššūkių.“ Iššūkiai yra Jūsų kūrybos variklis?
Mano kūryba prasidėjo nuo sunkių emocinių patirčių, viską iš savęs norėjau išklykti. Pyktis dėl neteisybės suteikė jėgų. Dabar labiau pasitikiu intuicija ir suvaldau formą. Stengiuosi neprisirišti prie vieno braižo ir nenutraukti ieškojimų mene. Tai tolygu žiūrėjimui į bedugnę. Paieškų procesas be galo jaudinantis ir dažnai baugus. Turi pamiršti viską, ką išmokęs, nusispjauti, išlįsti iš seno kevalo ir judėti toliau, net jaučiant grėsmę, kad nepavyks. Mano variklis – sukrečiantys įvykiai, psichologiniai žmonijos, religijos, politikos, geopolitikos apmąstymai. Šiuo metu tapau lyg ir šviesų paveikslą, bet kaip jį baigsiu dar nežinau. Kai tapau negaliu diktatoriškai vadovautis apibrėžtu galutiniu rezultatu. Šis darbas – lyg sprogimas. Pačiame centre nutapyta mano jauniausia dukrytė Adelė Atėnė. Paveiksle matau visą žmoniją ir mano asmeninės istorijos dalį, yra ir bedugnė, ir viltis. Daug poteksčių neplanavau. Eini keliu vedama intuicijos, o pasieki gana racionalų rezultatą, kuris nebuvo iš anksto numatytas. Maniau, šis paveikslas eis po velniais, jį uždažysiu ar išmesiu, žiūrėti negalėjau. Tada prisiverčiau judėti toliau, suteikti jam dar vieną progą ir, manau, gimė kai kas įdomaus.
Kalbate apie drąsą pažvelgti į bedugnę. F. Nietzsche yra sakęs: „Jeigu ilgai žiūrėsi į bedugnę, ji tave įtrauks.“ Gal šviesų paveikslą smagiau tapyti?
Bet ir jis turi bedugnę. Šviesos nebūtų be tamsos. Kaip ir gyvenimo nevertintume, jei nebūtų mirties.
Dažniausia Jūsų paveikslų figūra – nuoga moteris. Šis kūrinys – ne išimtis?
Nepatikėsite, mano mylima dukrytė čia yra nuoga. Kitaip aš nemoku. Nenoriu piešti drabužių ir svarstyti, kokios yra mados ir t. t. Visi ateiname į šį pasaulį nuogi ir nuogi išeiname. Mus jungia kūnas. Kūnas – tai mūsų autentika ir skirtumai. Kūno atradimas, pažinimas, ką jis sako, man yra begalinė tema.
Dailės akademijoje dėl nuogų moterų tapymo buvote pašiepiama.
Kai studijavau, dėstytojais dirbo vien vyrai. Tuo metu prasidėjo „Me Too“ judėjimas. Kai kurie net nesivaržydavo komentuoti studenčių kūnus lyg tarp kitko. Tapiau nuogas moteris ir sulaukiau kritikos, esą tokiu būdu noriu tapti žinoma. Mane bandyta užčiaupti ar išgąsdinti kolektyviniais pasišaipymais per peržiūras. Į tapybos trienalę ŠMC, pamenu, vos patekau dėl komisijos nepasitenkinimo, kad darbuose per daug „sekso“. Kažkas užstojo, kad tai „moters identiteto paieškos“. Komisijos nepasitenkinimas sukėlė mano vidinį pasipriešinimą. Pradėjau dar labiau išryškinti nuogumą. Pamačiau, kad per tai sulaukiu daug dėmesio. Jei žmones tai erzina, vadinasi, tai yra tabu, kurį reikia paanalizuoti giliau.
Šiemet dalyvaudama „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse kaip komisijos narė, užėjusi į finalininkų ekspoziciją Taikomosios dailės muziejuje, atkreipiau dėmesį, kad net keturios finalininkės savo darbų temas išreiškia per kūną. Vadinasi, tai aktualu. Kiek daug dar moterys neišsakiusios apie kūną. Mūsų kūnams tapyboje atstovaudavo vyriškas žvilgsnis. Kultūriniai skirtumai taip pat lemia kūno stigmatizaciją. Graikų mitologijoje kūno grožis yra sudievintas, o štai krikščioniškame pasaulyje kūnas siejamas su nuodėme. Kvestionuodama šiuos klausimus vis grįžtu prie „Veneros gimimo“ simbolikos. Su ja siekiu perkonstruoti idealaus moteriškumo klišes ir priartėti prie tiesos. Mano Veneros, o ir visi paveikslai – laiškai ateičiai apie išgyventą šiandieną.
Jums Dailės akademijoje pozuodavo modelis Margarita. Ji pasakodavo savo istorijas. Tada supratote, kad galite ir iš savęs semti siužetus, ir netgi tapyti save nuogą?
Margarita buvo nuostabus modelis. Vyresnio amžiaus, gražaus kūno, išraiškingų akių. Menininkui grožis yra raukšlėse, anatomijoje, kai kūnas susiurbia gyvenimo istoriją ir tu ją matai paviršiuje be žodžių. Margarita mane sudomino ir savo psichologija. Kol ją tapiau, ji pasakojo apie savo gyvenimą. Nevalingai pamačiau, kad jos istoriją galima perkelti į paveikslą. Kaskart tapant neprisikviesi modelių, pradėjau fotografuoti save, atsirado asmeninis paveikslų personažas. Tai aplinkiniai mėgsta apibūdinti kaip egocentrizmą ar kažkokį asmens susireikšminimą. Man tai tik instrumentas atspindėti aplinką, kurioje gyvenu. Daug erdvės darbuose palieku autentiškai žiūrovo interpretacijai, tad žmogus tapyboje iš tiesų susitinka ne su paveikslu, o su savimi.
Kitas ryškus Jūsų gyvenimo etapas atėjo, kai sutikote savo dabartinį vyrą – vertėją, dėstytoją, poetą Rimą Užgirį – JAV lietuvį iš Niujorko. Kaip susipažinote?
Jis atvyko dėstyti į Vilniaus universitetą. Rimas yra filosofijos daktaras, poetas, šiuolaikinės poezijos vertėjas. Jis – mano kita galaktika, savo atsiradimu atvėręs duris į platesnį kultūros pasaulį. Šis vyras mano kelyje atsirado tada, kai turėjo atsirasti, kai buvau subrendusi ir priėmusi daug teisingų sprendimų gyvenime. Mes susipažinome per poezijos skaitymus, Užupyje. Tada studijavau doktorantūroje ir užuot su draugais ėjusi į barą, nuėjau paklausyti poezijos. Tiesiog pajutau, kad man reikia eilių. Buvo žiema, šalta, tamsu. Ir aš užsimaniau poezijos. Kaip tik tą vakarą Rimas skaitė savo poeziją. Paskaitęs priėjo prie manęs ir užkalbino. Amerikiečiai nuo vaikystės yra įpratę lengvai bendrauti. Jis man pasirodė labai įdomus, savas, ėjau namo lyg ant sparnų. Aš į jį įkritau kaip musė į barščius.
Šį etapą pavadinote meilės, naujo įkvėpimo, seksualinės energijos pliūpsniu.
O Dieve, dabar net bijočiau ką nors panašaus išgyventi! Ačiū Dievui, dabar viskas nusistovėjo, susibalansavo. Nes tos audros, tie išgyvenimai, tos baimės, tas nepasitikėjimas... Viešpatie, koks sunkus buvo etapas! Meilė yra košmaras. Kartais kaip trenkia, vožteli... Mus abu ištiko tas trenksmas. Labai išgyventa, atrastas savas žmogus, bet jau brandesniame amžiuje, kai esi susiformavęs. Dar – skirtingos kultūros, o aš tokia maugliška nutrūktgalvė, nenuobodu su manimi, bet ir gėdos galiu pridaryti su savo temperamentu. Dabar iš to galime pasijuokti, nes manyje dar yra dalykų, kuriuos bandau slėpti. Jis, žinoma, viską mato, pavyzdžiui, mano keistus pomėgius valgyti iš mažų lėkštučių mažais šaukšteliais arba mano nesupratimą, kodėl reikia per vakarienę sunaudoti tiek servetėlių burnai nusivalyti. Man niekas nedrimba iš tos burnos! Aš stebiu jo buržua įpročius ir daugelį esu perkėlusi į mūsų kasdienybę, kaip kad bendrų vakarienių tradiciją.
Vyras mane supažindino ir su daugybe kultūros šedevrų. Čia jis nardo kaip žuvis vandenyje. Atvykęs dėstyti keliems mėnesiams Rimas liko Lietuvoje, iki šiol dėsto Vilniaus universitete. Jį traukia šiuolaikinės poezijos bendruomenė.
Mūsų vaikams – Adelei Atėnei žiemą sukaks aštuoneri, Zigmui Jokūbui – devyneri.
Kaip Jus priėmė Jūsų vyro tėvai?
Įsivaizduoju, mamai galėjo būti neramu, kad sūnus parsiveža moterį su dviem vaikais. Bet vyro tėvai mane su dukromis priėmė labai šiltai, iki šiol kviečia paviešėti mano dukras. Nemenka prabanga skristi į JAV šešiese. Per metus du kartus visi skraidome per Atlantą pirmyn atgal. Vyro mama – nepaprastai šilta moteris, man ji yra mamų mama, giminės epicentras. Man namai yra labai svarbūs, vertinu jaukumą ir džiaugsmą, kad mano vaikai patiria tai.
Kadangi Jūsų kūryba ir gyvenimas eina paraleliai, aistringasis Jūsų su vyru periodas pavirto į paveikslų ciklą, parodą „Fuck identity, it‘s all about sex“?
Taip, tai tas mūsų aistros laikotarpis. O pavadinimas – rezultatas anksčiau pasakotos istorijos apie patekimą į tapybos trienalę.
Kaip derinate tapybą, menininkės ir moters, mamos veiklas? Kiek laiko per dieną galite skirti kūrybai?
Reikia gerai sudėlioti dienotvarkę. Vertinu bėgantį laiką, jo turiu tiek, kiek trunka vaikų pamokos. Paskirstau tą laiką sportui, žinioms ir tapybai. Gyvenu griežtu grafiku. Man tai patinka. Nuvedu vaikus į mokyklą ir suku į sporto klubą. Kitaip nepakelčiau tokio didelio krūvio.
Skaičiau, kad esate ūkiška: pati remontuojate namus, dažote sienas, kalate vinis, balkone užauginate pomidorų. Visa buitis – ant Jūsų pečių. Prie stalo sėdatės šešiese, kasvakar tokiam būriui reikia pagaminti vakarienę...
Man labai patinka gaminti. Turbūt iš vaikystės patirčių maistas man yra labai svarbus dalykas. Jeigu turiu kuo pamaitinti šeimą, kiekvieną kartą tai vertinu. Be trūkumo gyventi ir galėti pamaitinti savo vaikus yra laimė.
Jūsų paveikslą yra įsigijusi Austrijos erotinės literatūros rašytoja Karin Rick. Ar Judvi esate pažįstamos? Ar Jums svarbu, kur iškeliauja Jūsų paveikslai?
Girdėjau, kad garsi rašytoja įsigijo mano paveikslą, bet mes nesame pažįstamos. Turbūt panašios temos mus suvedė. Ne visada seku, kur keliauja mano kūriniai. Turėjau sąrašą, sudužo kompiuteris ir viskas dingo. Yra paveikslų, kurių išvis nerandu. Daug yra muziejuose, jų turi pagrindiniai kolekcininkai.
Keliais sakiniais
„Esu begalybė.“
„Man padeda empatija. Bet labai skausminga išgyventi kitų skausmą. Per daug matau ir jaučiu. Man regis, matau kiaurai.“
„Vertinu ištikimybę, tai, kad manimi pasitiki ir kad galiu pasitikėti kitu.“
„Nekenčiu bukumo, trumparegiškumo.“
Credo. „Pažink save. Ieškok vidinės laisvės.“
Pomėgiai. „Labai mėgstu gaminti. Tiesiog kaifuoju.“
„Šeima – tai pasitikėjimas, saugumo jausmas.“
„Meilė yra pasitikėjimas, saugumas, pagarba.“
„Buvo etapų, kai labai daug verkiau. Verkiau, kai tapiau. Verkiu, kai žiūriu žinias. Kartais norisi verkti nuo žmonių bukumo.“
„Mane prajuokina smulkmenos. Dievinu juoktis, mano juokas yra pagarsėjęs ir labai čaižus. Džiaugiuosi, kad išmokau šitaip atvirai juoktis. Svajojau būti aktorė, būčiau komikė. Galiu ekspromtu sukurti komiškus siužetus ir juos suvaidinti. Juokiuosi iš savęs, iš nesėkmių.“
