Tekstas buvo publikuotas 2024 - ųjų sausio mėnesio „Moters“ leidinyje.
Eva, Jūs prisistatote kaip tarptautinė aktorė. Ką Jums teko vaidinti užsienyje?
Studijų laikais teko kurti įvairius vaidmenis, bet po studijų kol kas dar neteko vaidinti užsienio šalių kino juostose. Pirmą vaidmenį atlikau lietuviškame kino filme „Aš ne viena“.
Kodėl pasirinkau aktorinį meistriškumą studijuoti Didžiojoje Britanijoje? Tuo metu norėjau išbandyti tarptautines galimybes, atrodė, kad tai padės pralaužti ledus šioje srityje. Realybė parodė, kad viskas yra daug sudėtingiau nei tikėjausi, bet turiu savyje ugnies pasiekti tai, ko noriu, atitinkamai pasireklamuoti, būti pastebėta. Užsienyje privalai turėti agentą, kuris tave saugo, reklamuoja, siūlo filmams. Tokio agento kol kas neturiu, bet po minėto filmo premjeros atsirado postūmis toliau siekti, daryti, stengtis dėl savo tikslų, nes supratau, kad niekas už mane nieko nepadarys.
Prieš kelerius metus nusprendėte nutraukti toksiškus santykius ir išvykote studijuoti į užsienį. Ar vietos pakeitimas padėjo atsikratyti neigiamos buvusio draugo įtakos?
Tikrai padėjo. Sprendimas buvo psichologiškai sudėtingas, nes ir artimiausi žmonės bandė perduoti savo baimes, ragino nerizikuoti: „Nevažiuok, turi Lietuvoje vaikiną, stabilų perspektyvų darbą. Pamatysi, iširs santykiai.“ Bet aš drąsiai nusprendžiau pakeisti aplinką ir išvažiavau. Santykiai su vaikinu po pusantro mėnesio nutrūko. Matyt, taip ir reikėjo, nejutau graužaties ir džiaugiuosi, kad nusprendžiau pasirinkti savo tikslus bei svajones. Buvęs vaikinas prieštaravo mano aktorystės studijoms, o juo labiau studijoms užsienyje. Džiaugiuosi, kad ėjau ir einu savo keliu. Laimė rinktis save.
Ką šie išgyvenimai suteikė Jūsų asmenybei?
Asmenybę augina ne gražūs patyrimai, bet skaudūs išgyvenimai. Likimo spyriai mus grūdina. Ši situacija užaugino kietą skūrą, pasodino sėklą, rodančią, kokių santykių esu verta, kokių noriu, supratau, kokių tikrai nenoriu. Taip, išvažiuoti vienai, kai nejauti palaikymo nei iš antrosios pusės, nei iš kai kurių svarbių žmonių, išvažiuoti drąsiai, atsidurti svetimos kultūros lauke, nebuvo paprasta. Tačiau mano savivertė pakilo, išaugo pasitikėjimas savimi, suvokimas, kad nesu priklausoma nuo jokio asmens, kurio vertybės nesutampa su manosiomis. Žaviuosi savo drąsa, kad priėmiau tokį sprendimą. Be pakankamo palaikymo buvo drąsu prisitaikyti kitos kultūros terpėje, adaptuotis ir gyventi.
Tuo metu Lietuvoje studijavote pedagogiką. Du bakalaurai skirtingose šalyse. Vėliau siekėte magistro diplomo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Visa esybe pasinėrusi į mokslus gelbėjotės nuo nelaimingos meilės kančių?
Taigi tuo metu priėmiau dar vieną iššūkį. Kauno kolegijoje studijavau ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo specialybę, tad tuo pačiu metu skirtingose šalyse mokiausi ir aktorystės, ir pedagogikos. Galvojau, jei jau nerti į mokslus, tai visa galva. O kai esi užsiėmusi, mažiau galvoji apie likusias meilės nuoskaudas. Padėjau tašką ir viskas baigėsi. Tiesa, studijų metais kartą buvau su juo susitikusi. Jis elgėsi šiurkščiai, tai tik palengvino atsisveikinimą.
Nelengvai įsitvirtinate Lietuvos kino bei teatro rinkoje. Kodėl? Kokios priežastys trukdo? Ar ieškojote darbo teatrų scenose?
Mano studijos baigėsi per pandemiją, buvome pastatę spektaklį, kuris neįvyko dėl COVID-19 sukeltos pandemijos. Tuo metu norėjau vaidinti didmiestyje, nuvykau į vieno didmiesčio teatrą, pasikalbėjau su vadovybe. Man pasakė: „Mums reikia LMTA diplomo.“ Ir kitur susidūriau su tuo, kad užsienio teatro universiteto diplomas mūsų šalyje nepripažįstamas. Lietuvoje prikepta daug aktorių, lietuviškam diplomui teikiamas prioritetas. Studijuoju LMTA magistrantūroje, dabar esu akademinėse atostogose, liko parašyti baigiamąjį darbą.
Kai tarėmės dėl pokalbio, buvote užsiėmusi, vykote į Neringą. Kodėl patraukėte į Neringą?
Neplanavau gyventi Neringoje, tikslas buvo vasarą mokytojauti Neringoje. Man patiko galimybė turėti darbostogas. Tačiau darbovietė įkalbėjo pasilikti ilgiau, ne tik vasarą. Sutikau. Rugsėjis buvo lyg antrasis rugpjūtis: pilnas kaitinančios saulės, maudynių, o vyšnia ant torto – aplankiusi meilė. Na... maniau, jog tai meilė. Tačiau atšalus oras, atšalo ir vyro pastangos kurti santykį toliau. Tapau nebepatogi. O ir be to viduje atsirado vienišumo jausmas: visos draugystės, artimi ryšiai Kaune arba Vilniuje. Neringa ne sezono metu yra kitokia. Todėl šiuo metu gyvenu tarp Neringos ir Kauno. Bet didžiąją dalį savo dienų praleidžiu Kaune.
Esate labiau mokytoja ar aktorė?
Aktorė. Savo energiją, tikslus, ko noriu siekti, kur galėčiau atsiskleisti, sieju su aktoryste. Dalyvauju vaidybos technikos mokymuose, pradėjau groti fortepijonu, tobulinu kūno plastiką. Turiu dvi profesijas, bet šiuo gyvenimo etapu noriu grįžti prie vaidybos. Dvejus metus miegojau meškos miegu, nedariau didelių veiksmų aktorinės karjeros link, naiviai tikėjausi, jog kas nors ateis su pasiūlymu, bet niekas neatėjo. Pagaliau įsisąmoninau, kad reikia pačiai stengtis būti matomai.
Ko mokotės iš vaikų?
Vaikai yra didieji kantrybės, supratimo, tolerancijos mokytojai. Reikia mokėti prieiti prie kiekvieno vaiko nežalojant jų asmenybės, unikalumo, ir leisti jiems skleistis.
Iš aktorystės sunku išgyventi, bet ir dalintis tarp dviejų profesijų nėra lengva. Kaip randate balansą?
Džiaugiuosi, kad būdama jauna pasirinkau studijuoti dvi specialybes. Dabar naudoju abu savo diplomus. Buvo periodas, kai daugiau laiko skyriau pedagogikai, ateina laikas skirti daugiau dėmesio aktoriniam meistriškumui. Kaip mano kūnas randa balansą? Man padeda disciplina. Kurį laiką gyvenau chaoso sąlygomis: kai nėra didelio dienos tikslo, tai ir prašvaistai dieną. Dabar stengiuosi laikytis dienos režimo, turėti tikslų, planuoti savo laiką. Man padeda joga (esu baigusi vaikų jogą), įvairios meditacijos, mantros, afirmacijos – pozityvūs žodžiai. Jei kam nors kas nors nesiseka, visada bandau pagirti, paskatinti, motyvuoti.
Ar vis dar esate vaikų jogos instruktorė?
Taip, esu vaikų jogos instruktorė. Jogos pratimai padeda išlaikyti minčių kontrolę, minčių švarą, pozityvų mąstymą, neskubėjimą. Vaikų jogą sieju su emociniu intelektu, pasakau vaikams daug gražių žodžių, jie patys sau kartoja, pavyzdžiui, „Man viskas sekasi, aš esu nuoširdus, aš savimi pasitikiu.“ Jogą praktikuojame nuo dvejų metukų. Joga nėra tik fiziniai pratimai. Joga padeda koncentruoti dėmesį ir ugdyti emocinį intelektą.
Kokie išgyvenimai lydi Jus dėl meno pasaulyje garsios Smoriginų pavardės? Ar Jums tai padeda, ar priešingai, slegia lydinčio šešėlio sindromas?
Kai buvau jaunesnė, prieš dešimt metų, buvau nusiteikusi, kad pavardė man labai padės, bet pavardė nei padeda, nei smukdo. Supratau, kad tik aš pati galiu pasiekti savo tikslų. Girdžiu komentarus, daug kas klausia, ar esu iš garsiųjų Smoriginų giminės. Žinoma, didžiuojuosi, labai gera turėti tokią pavardę, nemanau, kad ištekėjusi ją paleisiu, bet vis tiek esu savo gyvenimo kalvė, savo gyvenimo pagrindinė herojė ir kuriu savo gyvenimą taip, kaip man norisi. Džiaugiuosi, kad kol kas negirdėjau frazės: „Kaip taip gali elgtis, tave pavardė įpareigoja.“ Manau, tai skambi pavardė, bet didįjį karjeros darbą darau pati.
Ar rinkdamasi aktorės kelią tarėtės su savo dėdėmis – Jurijumi ir Kostu Smoriginais?
Prieš renkantis profesiją atvykau pas Kostą Smoriginą stebėti repeticijos. Dėdė Kostas nesiūlė man rinktis aktorės profesijos. Ne dėl to, kad neturėčiau įgūdžių. Manau, jis norėjo mane apsaugoti nuo nusivylimų. Pasakė, kad tai yra labai emociškai sunkus darbas, didelė konkurencija. „Pagalvok, ar tikrai to nori. Ar tu galvoji, kad pakeisi Inetą Stasiulytę?“ Niekada apie tai negalvojau, bet tokia demotyvacija mane motyvavo. Iškart pasakiau sau: „Aš tikrai studijuosiu ir būsiu aktorė.“ Man yra svarbi mano intuicija, dažniausiai ir vadovaujuosi savo nuojauta. Esu linkusi į kraštutinumus. Tai rodo ir išvykimas į Neringą gyventi.
Atlikote vieną pagrindinių vaidmenų – Margaritos Budrytės – filme „Aš ne viena“. Kino juosta nukelia į 1997 metus, kai Vyžuonų miestelyje (Utenos r.) abiturientai ruošiasi išleistuvėms. Kaip Jus atrado filmo prodiuseris Neivaldas Bikelis?
Atsitiktinai freelancerių grupėje pamačiau filmo plakatą, prodiuseris ieškojo finansavimo filmui (filmas buvo kuriamas neturint jokių lėšų). Staiga intuicija pareiškė, kad vaidinsiu šioje juostoje, kitos išeities nėra. Parašiau žinutę, kad finansiškai prie filmo negaliu prisidėti, bet gabumais tikrai galiu. Kitą dieną susitikome, perskaičiau scenarijų. Tuo metu prodiuseris neieškojo aktorių, o mums susitikus pasakė: „Gerai, dirbam.“ Būna dalykų, kurie tau yra lemtini, reikia tik turėti įkvėpimo.
Kokia Jūsų kuriama Margarita?
Margarita yra ūkininkų dukra, savimi pasitikinti, kartais net per daug pasitikinti, vilioklė, žavi dama, siekianti savo tikslų ir juos pasiekianti, empatiška, stiprių vidinių savybių, lengvai komunikuojanti.
Kūrinys skirtas supažindinti žiūrovus su daugialypės asmenybės sutrikimu, kylančiu iš pasikartojančių vaikystės traumų. Ar Jums tokios traumos yra suprantamos?
Esu empatiška, atjaučiu nuo daugialypės asmenybės sutrikimo kenčiančius žmones. Šį sutrikimą turintį personažą vaidinau ne aš, o mano kolegė Rūta Daunoraitė, atlikusi Rasos vaidmenį. Pati su šiuo sutrikimu artimoje aplinkoje nesu susidūrusi, tačiau prieš pradedant filmuoti apie tai diskutavome su visa komanda. Svarbu tai žinoti, skleisti žinią žiūrovams. Filme parodoma ir kitų vaikystės traumų. Tos temos yra tabu, apie tai ne daug kas nori kalbėti.
Filmas pristatomas kaip psichologinė drama, tačiau kūrybos proceso pradžioje apie šį kūrinį buvo kalbama kaip apie siaubo filmą, vėliau – kaip apie mistinę dramą. Kodėl taip keitėsi žanras?
Turbūt režisierių komanda ne iš karto numatė, kokio žanro kūrinį pavyks sukurti. Iš pradžių buvo galvota apie trumpametražį filmą, bet po to gimė daug kūrybinių minčių, kaip pakreipti filmo scenarijų. Papildžius keliomis scenomis, filmo žanras keitėsi. Pažiūrėjusi šią juostą du kartus, filmą vadinčiau psichologine mistine drama.
Kokia Jūsų patirtis filmavimo aikštelėje? Kaip kūrybinę grupę priėmė Vyžuonos gyventojai?
Vyžuonos gyventojai mus priėmė labai svetingai. Mums pasiūlė apsistoti mokyklos patalpose. Nuostabu, kad prodiuserio Neivaldo Bikelio seneliai gyvena šiame kaimelyje, jie vaišindavo mus vakarienėmis. Miestelio gyventojai vis paklausdavo, ką čia filmuojame. Labai ramus miestelis, filmavimai vyko sklandžiai. Mes jų gyvenimo labai netrikdėme. Filmavimas vyko vasarą, bet kai kurios fiziškai intensyvesnės scenos nusikėlė į rugsėjį. Buvo šalta, turėjome iššūkių, per fiziškai sunkias scenas aš prisidariau didelių mėlynių. Kol filmavome, neskaudėjo, o grįžusi namo nustebau: kas čia dabar? Kaip man taip pavyko? Filmuojant padėjo sporto treneris. Per fizines scenas jis rodė, kaip turėtume elgtis. Įsijautėme į situacijas, užplūdo adrenalinas ir net nepajautėme, kaip pradėjome pliektis iš širdies. Šis filmas pasižymi natūralumu. Pastebėjau, kad Lietuvoje natūralumas kino sferoje yra labai svarbus. Filme „Tu man nieko neprimeni“ žavi natūralumas. Ir mūsų filme to natūralumo yra labai daug.
Kokia yra aktoriaus misija?
Aktoriaus misija – padėti žiūrovui suprasti jo paties šešėlinę pusę. Visi ją turi, tik dažnai paslepia viduje, nerodo, nenori patys matyti. Aktorius turi sužadinti jausmus, leisti jiems skleistis, padėti pažvelgti į save ir į aplinkinius iš šalies.
Kokius vaidmenis Jums būtų įdomu kurti?
Mane žavi dramatiškai stiprūs, gilūs vaidmenys, parodantys autentišką vidinį pasaulį. Įdomu atrasti tuos personažo cinkelius. Beveik kiekviename vaidmenyje atrandu dalį savęs.
Spektaklis, kino filmas – komandinis darbas. Jūs – individualistė. Ar gebate kurti komandoje?
Esu ir introvertė, ir ekstravertė. Man vienai – labai gera, bet ilgiau pagyvenusi Neringoje, supratau, kad sunku užsidaryti savo oloje ilgam, man reikalingas ir socialinis gyvenimas. Būdama viena aš prisipildau idėjų, minčių, susirenku save, o dirbdama komandoje dalinuosi savo išmintimi.
Kaip įvairios psichologinės bei emocijų paleidimo praktikos Jums padeda įveikti iššūkius? Kokie yra Jūsų asmeniniai iššūkiai?
Buvo laikas, dveji metai po studijų, kai miegojau meškos miegu. Kartais atrodo, kad nieko nepadariau dėl savo tikslų, bet iš tiesų meditacija, manifestacija, disciplinos laikymasis jau yra įrankiai.
Man didelis iššūkis – išeiti iš komforto zonos. Mano komforto zona buvo tikėjimasis, kad mane kas nors pastebės. Įvairios sąmoningumo praktikos man padeda pastebėti norus ir kelius, kaip aš galiu eiti. Laiko planavimas suteikia energijos būti ir pačiai savo laiką valdyti. Nepaisant to, kad studijas baigiau Britanijoje, dar vienas iššūkis buvo suvokti, kad esu verta tokio paties aktorystės kelio, kaip ir žmogus, baigęs LMTA. Vienu metu buvo stipriai nukritusi savivertė, tad psichologinės bei emocijų paleidimo praktikos padėjo ir padeda labiau pajausti save, priimti savo emocijas.
Rašote apie apsikabinimų, apie ryšio svarbą. „Atsipalaiduoti, leisti sau tekėti, leisti sau išjausti, išbūti, išmylėti...“ Ar rašymas savo feisbuko paskyroje padeda geriau suvokti save?
Man padeda. Gal ne itin dažnai dalinuosi savo mintimis, bet jei dalinuosi – tai iš širdies, rašau tai, ką tikrai noriu ištransliuoti. Manau, turiu galios daryti įtaką kitiems, manau, kad darau tai tinkamai. Kai rašau, ir pačiai pasidaro aišku, kuo svarbus šis gyvenimo etapas, kur esu, kur einu, kaip noriu eiti, kokių žmonių apsupta noriu būti. Man ryšys su žmonėmis yra ypač svarbus. Kad ir kokia veikla užsiimčiau, man svarbiausia, kokį emocinį ryšį sukuriu su savo aplinka. Prisilietimas ir palaikymo žodžiai yra pagrindinės mano meilės kalbos. Per jas kokybiškiausiai galiu kurti ryšį su kitais.
„Palaima gyventi savo vidinį gyvenimą, juo mėgautis.“ Moteris raginate kelti savivertę. Kodėl? Ar savo aplinkoje matote nusivertinusių moterų?
Taip, išties matau moterų, kurioms sunku pasitikėti savimi, kurios kalba neigiamais, negatyviais žodžiais, pačios savęs nepalaiko. Jei savęs nepalaikai, nesuvoki asmeninės vertės, tai išsitransliuoja į išorę ir laikui bėgant žmonės pajunta tai, ką tu apie save jauti. Užsisuka užburtas ratas: kai pati apie save blogai galvoji, nepasitiki, nerimauji, tuomet ir aplinka pradeda tavimi nepasitikėti. Nėra pasiūlymų – mažiau matai galimybių pasiekti savo svajones.
„Itin retai lyginu save su kitais, tai man dovanoja vis didesnį laisvės pojūtį, vis stiprėjantį vidinį stuburą.“ Ar buvo laikas, kai jautėtės silpna, nepasitikėjote savimi?
Manau, vaikystė turi didžiausios įtakos suaugusiųjų savivertei. Bene kiekvienas tėtis, mama daro daug klaidų. Nekaltinu savo tėvų, jie augino taip, kiek tuomet turėjo žinių. Nepasitikėjimo savimi etapų man buvo ne vienas. Galbūt stipriausiai tai jutau tada, kai studijavau Britanijoje. Pirmi metai buvo labai sudėtingi, nepasitikėjau savo anglų kalba, mane supo anglakalbiai, šnekantys britišku akcentu, o aš – iš Lietuvos, mokyta kitaip kalbėti angliškai. Be to, buvau trejais metais vyresnė už savo bendrakursius, man nebuvo aktualūs vakarėliai, stengiausi nepamesti savęs, eiti savo keliu ir nedalyvauti to sociumo gyvenime. Iššūkis buvo eiti savo kryptimi ir nesirinkti to, ko nori dauguma mano aplinkos studentų. Reikėjo priimti skirtingą kultūrą, žinojau, kad atvykau studijuoti ir nesirengiau blaškytis. Nors neturėjau stiprių socialinių ryšių, turėjau savo tikslą ir jo siekiau. Niekam nesistengiau patikti, įtikti. Jau prieš penkerius metus visai nevartojau alkoholio, nerūkiau. Kai aplink vakarėliai ir linksmybės, išlaikyti savo vertybes bei unikalumą reikia tvirto stuburo.
Renkuosi būti nepatogi. Galiu save kaip aktorę parduoti, bet jei vaidmuo prieštarauja mano vertybėms, atsisakysiu, liksiu teisinga sau.
„Moteris – įvairiu stiprumu banguojanti jūra, kuri, atsimušdama į krantą, gali išpildyti savo vidinius resursus.“ Jūsų internetinis dienoraštis gali virsti šaunia knyga. Ar apie tai galvojate?
Svarstau apie knygą. Kol kas kaupiu patirtį, bet jaučiu, kad po trisdešimtmečio ateis laikas ir knygai. Turiu idėjų, tikriausiai tai bus psichologinė-biografinė knyga. Rašydama baigiamąjį magistro darbą apie vaidybą remiuosi psichologinėmis įžvalgomis. Esu linkusi analizuoti.
Jūsų mama – Kaune žinoma plaukų stilistė. Ar šeimoje esate viena?
Turiu seserį iš pirmos tėčio santuokos. Iki 25 m. išvaizda ir charakteriu buvau panašesnė į tėtį, o dabar atrandu ir mamos savybių. Mano tėvai išsiskyrė, tai turėjo įtakos mano asmenybės formavimuisi. Dabar mūsų ryšys su mama labai glaudus. Iki aktorystės studijų pabaigos mane labiau palaikydavo, skatindavo, įkvėpdavo tėtis. Jis norėjo tapti aktoriumi, tačiau šeimoje jo studijoms nebuvo finansų. Jis galėjo tapti šauniu aktoriumi arba muzikantu. Su mama brandesnis ryšys atsirado nuo tada, kai man suėjo 25 m. Dabar jaučiu, kad mama mane pastebi, pagaliau ji nustojo mane keisti, gerbia mane už unikalumą, mūsų santykiai dabar yra šilti ir atviri. Jaučiu balansą bendraujant su abiem tėvais. Jaučiuosi vienodai reikalinga abiem.
Su Aurimu Valujavičiumi esate nupiešti ant namo, kur abu gyvenote (Eigulių mikrorajone), sienos. Jis pavaizduotas ant dviračio, Jūs – šokanti per virvutę. Tame name užaugo dvi ryškios asmenybės. Judu susitinkate, bendraujate?
Mes bendravome, kai buvome vaikai, vasaromis daug laiko leisdavome kieme, žaidėme „tuku tuku“, slėpynių bei kitus aktyvius žaidimus. Aurimas buvo labai energingas, kaip ugnis, aš – labiau įsižeminusi, mūsų ryšys buvo gražus. Kiemo draugai, bet į svečius vienas pas kitą nevaikščiojome. Džiaugiuosi, kad paprastas daugiabučių kiemų gyvenimas padėjo susiformuoti šaunioms išskirtinėms asmenybėms. Mūsų kieme taip pat gyveno režisierius ir aktorius Paulius Tamolė.
Kaip laikosi Jūsų katinas Lordas po to, kai buvo išėjęs pasivaikščioti ir kelias dienas negrįžo?
Buvau visą Kauną pakėlusi ant kojų. Naminis katinas, sumanęs išeiti pasivaikščioti. Turiu terasą, kol būnu namie, jis mėgsta vaikščioti po tą terasą pririštas už pavadėlio. Atėjo katė prie krūmų ir jis sugebėjo išsinerti iš savo pavadėlio. Ir pabėgo. Tos 5 dienos tiesiog varė iš proto, nežinojau, kur dėtis. Džiaugiuosi, kad artimieji ir Kauno gyventojai itin prisidėjo prie paieškų.
Ar yra Jūsų svajonių vaidmuo?
Svajonių vaidmens neturiu. Nėra nei pagrindinių, nei šalutinių vaidmenų. Jei sugebėsi išjausti, gali sužibėti ir atlikdama antraeilį vaidmenį.
Kokių planų turite 2024-iesiems?
Dabar yra etapas, kai planuoju eiti į užsienio rinką, patobulinti savo profilio svetainę. Norėčiau būti pastebimesnė. Turiu nuojautą, kad būsiu pastebėta užsienio filmavimuose. Labai noriu vaidinti. Žavi ir balso vaidmenys, norėčiau įgarsinti filmus, audioknygas, filmukus. Neatmetu galimybių vaidinti teatre. Kaip minėjau, esu linkusi į kraštutinumus. Esu vaidinusi netradiciniame imersiniame spektaklyje, kur žiūrovai vaikšto po įvairius kambarius, koridorius, o juose pasakojamos ir vaidinamos skirtingos istorijos.
Keliais sakiniais
„Esu ryžtinga, empatiška, išklausanti. Man svarbu pajausti žmogų. Esu linkusi patarti kitam. Šiuo metu mano savivertė gana aukšta.“
„Svarbu neprisiimti kitų žmonių primetamų baimių – „nedaryk to, nedaryk ano, tai nesaugu, nepraktiška.“ Svarbu eiti savo keliu taip, kaip norisi eiti.“
„Vertinu tiesą, kad ir kokia karti ji būtų. Nemėgstu apsimetinėjimų. Vertybė man yra ryšys su kitu ir su savimi, su gamta, su aplinka.“
„Man padeda gebėjimas bendrauti, užsispyrimas. Koją kartais pakiša kategoriškumas.“
„Nekenčiu melagių.“
Pomėgiai. „Šokau porinius šokius, dabar pradėjau šokti brazilišką šokį zouk.“
„Šeima – tai pagrindų pagrindas, nuo ko viskas prasideda ir nuo ko aš galiu atsispirti. Šeima man yra įkvėpimas, bendrystė, vieta, kur galiu išsivaduoti iš savo ego.“
„Meilė man yra besąlygiškas ryšys.“
„Verkiu, kai nepatenkinu savo lūkesčių, kai esu emociškai sujaudinta skaudžių įvykių.“
„Mane prajuokina situacijos iš asmeninio gyvenimo. Mėgstu pasijuokti pati iš savęs.“
„Mano mėgstamiausias spektaklis – „Saulė ir jūra“. Mėgstu užčiuopti perliukus.“
„Keliuosi pusę šešių, jaučiu, kad kūnas geriau veikia ir mąstyti yra lengviau rytais. Praktikuoju kundalini jogą, tai energizuojanti praktika. Rytais taip pat rašau dienoraštį, tai padeda susikoncentruoti, numatyti dienos tikslus ir juos įgyvendinti.“
