Po daugiau nei dviejų dešimtmečių, kuriuos praleido Klaipėdoje ir ten esančiame muzikiniame teatre, ji ką tik grįžo į gimtąjį Vilnių. Čia, po dvejų metų pertraukos, šiomis dienomis ji vėl, šįkart minėdama 25-metį didžiojoje scenoje, įsikūnys į vieną įsimintiniausių savo herojų – Aną Kareniną to paties pavadinimo Anželikos Cholinos šokio spektaklyje. Kad vėl toje scenoje nugyventų Kareninos gyvenimą ir vėl toje scenoje su ja mirtų. Jau 123-ąjį kartą.
Pasikalbėti apie tai, su kokiais jausmais pasitinka šį naują gyvenimo etapą ir naują sezoną – tiek kaip vedančioji ACH šokio teatro solistė, tiek kaip baleto pedagogė – su Beata prisėdame madingoje sostinės kavinėje. Vos į ją įžengusi ji nustebusi dairosi ir tyliai pasako: „Koks gražus tas Vilnius ir koks pasikeitęs. Kaip gera sugrįžti.“ Vėliau prisipažįsta – jau yra bandžiusi grįžti namo, bet jaučia, kad šis kartas – visai kitoks, jam turėjo ateiti laikas.
Interviu buvo publikuotas 2023 m. lapkričio „Moters“ žurnalo numeryje.
Beata, prieš daugiau nei dešimtmetį jau bandėte sugrįžti į Vilnių ir net dvejus metus su šeima čia gyvenote – tąkart grįžti apsisprendėte dėl pagrindinio vaidmens režisierės Anželikos Cholinos balete „Barbora Radvilaitė“, 2012-aisiais pastatytame Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Bet po premjeros visgi apsisukote ir grįžote atgal į pajūrį. Kas nutiko?
Buvo jausmas, kad turiu būti Vilniuje, nes darbas su Anželika man visada didelis įvykis. Bet pastačius spektaklį, ir jis buvo įspūdingas, atėjo aiškus suvokimas – nei šis teatras, nei šis miestas nėra mano vieta, svetimas man tada pasirodė mano Vilnius. Gal ir mano emocinis fonas kitoks buvo. Tiesiog čia nesijaučiau gerai. Ne veltui sakoma, kad viskam savas laikas. Dabar Vilniuje jaučiuosi puikiai. Nes ir jis kitoks, ir aš kitokia.
Dar prieš kelerius metus viename interviu džiaugėtės, kad jaučiatės tikra klaipėdietė…
Tuomet taip ir jaučiausi. Juk Klaipėdos muzikiniame teatre sukūriau daug svarbių vaidmenų, tada dar ir savo vardo baleto mokyklą buvau atidariusi, per daugelį metų prisijaukinau šį miestą, užsimezgė artimų draugysčių. Bet gyvenimas nestovi vietoje, atsitinka apmąstymai, klausimai, branda. Ypač karantino metu, kai visi buvome priversti sustoti ir apmąstyti savo gyvenimus, įvyko nemažai vidinių perversmų. Tada pirmą kartą supratau, kad iš Klaipėdos jau viską, ką galėjau, gavau ir jai viską, ką galėjau, atidaviau. Ratas užsidarė. Tie vidiniai dialogai davė impulsą pagalvoti apie didesnius gyvenimo pokyčius. O tada jau ateina ženklai, kuriuos turi pamatyti ir nebijoti jais vadovautis. Supratau, kad dabar tas laikas. Aišku, kai kam tokie mano sprendimai buvo staigmena, bet nebenoriu ir nebėra prasmės į tai gilintis. Noriu gyventi gyvenimą. Čia ir dabar.
O kaipgi jūra?
Kai ką nors turime šalia, dažnai to nesureikšminame, priimame kaip duotybę. Paklauskite klaipėdiečių, kaip dažnai jie prie jūros nuvažiuoja. Dabar, būdama Vilniuje, pajausiu, kokia iš tiesų yra toji jūros trauka. Užaugau šalia ežerų, man juose ir maudytis labiau nei jūroje patinka. Nors jūros magija nenuginčijama. Bet man didžiausias turtas visada buvo ir yra žmonės. Juos – draugus, kolegas, o ypač savo mažuosius šokėjus – dabar išvykstant palikti ir buvo sunkiausia… Prie materialių turtų, prie aplinkos neprisirišu ir nesureikšminu. Atsistoji ir eini.
Visgi vieno žmogaus – septyniolikmečio sūnaus Leonardo – pritarimo kraustytis į Vilnių laukėte su nerimu.
Ir jis nedvejodamas pasakė: „Važiuojam, mama.“ Tai ir buvo paskutinis ir svarbiausias „taip“, nulėmęs apsisprendimą.
Kitoks tas oras Vilniuje? Kitaip kvėpuojasi?
Taip, kvėpuoju pilnais plaučiais. Mėgaujuosi auksiniu rudeniu. Lėtai vaikštau gatvėmis, stebiu saulės ant namų metamus ilgus šešėlius, lapai jau gelsta, krenta, praeiviai kai kurie jau su lietpalčiais, paltais… Nuostabus jausmas. Gera.
Mokyklą Klaipėdoje perleidote į patikimas rankas, bet pedagogikos neapleidote – rugsėjį pradėjote kaip baleto mokytoja Lietuvos tarptautinėje baleto akademijoje, jau Vilniuje. Kas Jus motyvuoja dirbti pedagoginį darbą – ne tik su profesionaliais artistais, bet ir su vaikais?
Turbūt perversmas įvyko tada, kai prieš trylika metų baleto pedagogė Jolanta Vymerytė (1965–2022 m. – aut. past.), kuri buvo nuostabiausia ir visų mylima mokytoja, mane ruošė Anos Kareninos vaidmeniui. Tada, jos padedama, pirmą kartą suvokiau, kaip vaikystėje, baleto mokykloje, mano kūnas nebuvo tinkamai „sustatytas“ – paruoštas nelengvam fiziniam darbui ir dideliems krūviams. Skaudu tai suvokti jau įpusėjus profesionalią šokėjos karjerą… Jolanta man sakydavo: „Kam tu čia įtempi? Kam taip spaudi? Kaip tik reikia atpalaiduoti, paleisti kūną. Kam tu eikvoji energiją ten, kur gali neeikvoti, pataupyti?“ O mus juk mokė spausti, įsitempti, kentėti… Jeigu tada, vaikystėje, būčiau patekusi pas Jolantą, galbūt kitaip susiklostytų ir visa mano karjera… Tada supratau, kad turiu bent dabartiniams vaikams padėti išmokti teisingai, kad jie savęs nežalotų. Nors baletas – jis juk vis tiek prieš gamtą, skausmas yra neišvengiamas.
Taip išeina, kad be skausmo tapti profesionaliu šokėju neįmanoma?
Balete yra daug nenatūralių judesių. Juk kasdien gatvėmis nevaikštome taip kaip balerinos scenoje ir pėdų taip nelankstome… Su tokiu lankstumu negimstama, jis lavinamas. Taip pat ir per skausmą. Įsivaizduokite, dirbu ir su 3–5 metukų mažyliais. Jiems reikia išaiškinti, kad dabar truputį paskaudės ir kad taip turi būti. Sakau, kad man irgi skauda. Bet jie turi suprasti, dėl ko tai daro. Negalima tiesiog ateiti ir juos per prievartą lenkti. Negalima traumuoti trapios vaiko psichikos. Viską reikia daryti pamažu, palengva, paaiškinant, su meile. Mūsų laikais visko būdavo…
Turbūt ne tik mokytojai ir metodika, bet ir sąlygos buvo kitokios, ne tokios komfortiškos kaip šiandien?
Taip, pasikeitė ne tik požiūris į baleto pedagogiką. Mes juk turėjome tą vieną kostiumėlį, tuos vienus puantus ir nesvarbu, kad ir jie gal jau sulūžę… Dabar vaikai gauna begalines galimybes – ir mokytoją rinktis, ir svetur išvažiuoti pašokti, ir net galbūt neketindami tapti profesionaliais šokėjais išbandyti didžiąją sceną. Tokią galimybę siūlo Anželikos Cholinos meistriškumo klasė, kurios mokiniai paaugliai jau šoka jos spektakliuose.
Leisiu sau paklausti – Beata, visgi, dėl ko tas skausmas? Dėl didžiojo meno? Dėl scenos magijos? Bandau suprasti Jūsų, šokėjų, vidinę motyvaciją daryti tai, ką darote.
Kai mama manęs laukėsi, ji labai norėjo, kad gimtų mergaitė ir būtų balerina. Šokau nuo penkerių ir nors buvo nelengva – buvau apkūnesnė už savo bendraklases – jau tada pasireiškė mano charakterio tvirtumas. Tik tokios mažos mergaitės dar nelabai supranta, kur pateko, – jas sužavi dailios suknelės ir tie gulbių šokiai. Bet apie devintuosius metus jau atsiranda atsakomybės jausmas, kai turi atsakyti sau į klausimą, ar nori tęsti ir dėl ko. Svarbiausia, kad tėvai nesikištų ir leistų vaikams patiems pasirinkti. Aš pati sudvejojau, mąsčiau, ką dar galiu veikti. Ir kai supratau, kad baletas – mano kelias, ir kitų talentų lyg ir neturiu, motyvacija sustiprėjo, pasireiškė užsispyrimas, atkaklumas. Galbūt ir svajonių apie vaidmenis, pamąstymų apie teatro magiją paauglystėje jau irgi buvo.
Tai visa tai, ką matome filmuose apie baleto užkulisius, yra tiesa? Atkaklumas, disciplina, ašaros, emociniai lūžiai, treniruotės iki nakties?
Visiška tiesa. Daug darbo su savimi. Nelengva, kai dar esi vaikas, o ypač paauglys.
Kai įsivardinote, kad baletas yra Jūsų kelias, pasidarė ramu ar visgi tų lūžių pasitaikė ir tada, kai jau tapote profesionalia balerina? Viskas, nebenoriu, metu – pažįstami žodžiai?
Tų dvejonių pasitaikė visuose karjeros etapuose. Pamenu, kai dirbau Klaipėdos muzikiniame teatre, ne kartą ryte stovėdama prie atramos ir mechaniškai darydama rytinius pratimus, žiūrėdavau į aikštę, į automobilius, į praeivius ir galvodavau – „Palauk, o ką aš čia veikiu?“ Dažnai neapleisdavo jausmas, kad galiu daugiau, kad kažkur kitur galėčiau kitaip save realizuoti. Bet su metais atsiranda ramybė, nebelieka apgailestavimų. Tėtis labai norėjo, kad važiuočiau mokytis baleto į Sankt Peterburgą, bet anksti tėčio netekome, o mama šiai minčiai priešinosi, norėjo, kad likčiau šalia. Ėjo ir praėjo, ko čia gailėtis. Juolab kad realizavau save su ACH teatru, su Anželika Cholina išaugau, susiformavau kaip šokėja ir kaip artistė.
Kai sušokote pas ją pirmąjį vaidmenį, Jums jau buvo per 30 metų – daugelis baleto solisčių jau nujaučia karjeros saulėlydį, o Jums su ACH teatru prasidėjo tikrasis kūrybinis renesansas. Pati Anželika Cholina Jus vadina savo mūza. Koks jausmas patirti karjeros kulminaciją – atleiskite, bet gana brandžiame kaip balerinai amžiuje?
Pirmasis mūsų bendras darbas buvo „Ana Karenina“. Simboliška, kad šiame spektaklyje šoku iki šiol. Tad nuo tų 2010-ųjų ir prasidėjo naujas mano karjeros etapas. Drąsiai sakau, kad „Ana Karenina“ pakeitė mano gyvenimą. Anželika Cholina pakeitė mano gyvenimą. Dėl jos esu tuo, kuo esu dabar.
Turbūt pamenate ir judviejų pažintį?
Be abejo. Tik pradėjusi gyventi ir dirbti Klaipėdoje, kur gavau vietą teatre, atvykau į Vilnių stebėti baigiamųjų egzaminų Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Ten atsitiktinai susitikau su Anželika. Nors dabar jau žinau, kad atsitiktinumų nebūna. Ji mane įdėmiai nužiūrėjo ir pasakė: „Galvoju statyti „Aną Kareniną“, norėčiau tave išbandyti pagrindiniam vaidmeniui.“ Bet, matyt, kažkas sutrukdė tęsti pažintį, ir taip turėjo būti. Kitą kartą pasimatėme tik po devynerių metų… Jos teatras atvažiavo gastrolių į Klaipėdą, rodė baletą „Vyrai ir moterys“, aš po spektaklio atėjau į užkulisius padėkoti už reginį, už tai, kad leido jį pamatyti Klaipėdoje. Nuo tada jau nebeišsiskyrėme. Pastatėme ir „Aną Kareniną“, ir kitus spektaklius, kuriuose sukūriau man brangius vaidmenis: Emiliją „Otele“, Nastasiją Filipovną „Idiote“, Grafienę „Pikų damoje“. Pas Anželiką šoku iki šiol. Taip pat ir paskutinėje ACH teatro premjeroje – spektaklyje „Jaunystė, arba scenarijai pagal kuriuos gyvena tėvai ir vaikai“, kurio premjera įvyko šią liepą.
Esate kukli, bet paklausiu – koks jausmas būti tokio kalibro, visuotinai pripažintos režisierės mūza?
Žodyje „ačiū“ yra tik keturios raidės, bet man norėtųsi, kad jame tilptų visas didžiulis mano dėkingumas. Esu dėkinga visatai, kad mus kadaise suvedė.
Kad ir tiek metų pažįstamos, iki šiol jai sakote „jūs“…
O kaip kitaip? Juk ji mokytoja, didžiausias autoritetas. Klausau kiekvieną jos žodį, akimirkos kartu man yra didelė dovana. Anželika iš esmės pakeitė mano suvokimą apie šokį, apie dramaturgiją, mane įgalino ir padrąsino patikėti, kad sugebėsiu. Ji manyje išaugino artistę, aktorę. Iki šiol stengiuosi jos nenuvilti.
Tai, kad susitikote, vadintumėte sėkme, likimu? Juk yra daugybė talentingų artistų, kurie taip niekada ir nesutinka tų, kurie juos pastebėtų. Kiek Jūsų profesijai svarbi sėkmė?
Tiesa, gali ir nesutikti. Aš savo sutikau. Svarbu klausytis savo intuicijos, ne tik vadovautis protu. Intuicija būtinai parodys kelią. Teisingi žmonės, gyvenimą keičiančios situacijos ateis tada, kai leisimės vedami tos nematomos rankos.
Šį rudenį sukanka dvidešimt penkeri metai, kai esate didžiojoje scenoje, – tokios karjeros galima tik pavydėti. Savo sukakties proga štai vėl šoksite Aną Kareniną, kuriate pagrindinius vaidmenis kituose ACH teatro spektakliuose, su kuriais šį rudenį važiuojate po visą Lietuvą.
Po karantino buvo toks etapas, kai galvojau, kad užteks. Bet Anželika pasakė, kad net negalvočiau pasėti tokio abejonės grūdo savo galvoje (šypsosi). Ir jai už šitą padrąsinimą esu dėkinga. Galiu toliau patirti kūrybos proceso, buvimo scenoje džiaugsmą. Labai keistas jausmas po dvejų metų pertraukos grįžti prie Anos Kareninos vaidmens. Bus dar viena įdomi, jaudinanti patirtis. Juk ir aš brandesnė…
Norite pasakyti, kad kaskart, priklausomai nuo Jūsų, ir Jūsų herojė yra vis kitokia?
Ji negali būti vienoda. Keičiasi mano vidus, emocija, kurią skleidžiu, mano vibracija. Niekada nežinau, kaip bus. Tiesiog išeinu į sceną ir pasakoju istoriją, susitapatindama su personažu. Nėra lengva po to iš to išeiti.
O vėl ir vėl mirti scenoje, koks jausmas?
Per patirtį išmokau išeiti iš vaidmens, taip pat ir klausydamasi patyrusių žmonių, kuriais pasitikiu, patarimų. Įsivaizduokite – mirštu scenoje, o tada po spektaklio turiu susikaupti ir 300 kilometrų vairuoti namo į Klaipėdą. Tai tik likus kokiam trečdaliui kelio iki namų, kažkur ties Kryžkalniu, jau vėl tapdavau Beata Molyte. Gal sutapimas, bet mano herojės miršta beveik visuose spektakliuose. Išmokau mirti ir sugrįžti.
Neseniai skaičiau interviu su Marina Abramovič, kuri ne tik kuria stiprų performansų meną, bet ir veda paskaitas didžiulėms auditorijoms, arenose. Tai jos paklausė, kodėl ji niekada nepasilieka dalinti autografų ir pabendrauti su publika. Atsakymas – ji kaskart skuba tiesiai į viešbutį, kur valandą stovi duše ir taip apsivalo nuo visko, ką sugėrė iš publikos. O kaip po spektaklių į save sugrįžtate Jūs?
Man padeda gamta. Galiu joje vaikščioti valandų valandas. Yra tekę kelis vakarus atšokti „Aną Kareniną“, o tada jau kitą vakarą kitame spektaklyje būti kažkuo kitu. Ir nieko – padirbi su savimi ir eini. Dabar jau moku savo kūno ir emocines galimybes paskirstyti taip, kad viskam užtektų. Svarbiausia jausti save. Nebedarau to, ko jaučiu, kad nereikia daryti. Jeigu yra jausmas, kad šiandien geriau pailsėti, leidžiu sau nieko neveikti. Kai leidžia galimybės, man patinka būti be plano, iš nuojautos.
O tie 25 metai scenoje – kokių jausmų kyla? Kad šita kelionė visgi pavyko?
Nežinau, kaip pamatuoti. Džiaugiuosi, kad dar galiu šokti, kad žmonės manimi dar tiki. Juk galėjo ir kitaip susiklostyti. Kitos šokėjos dėl sveikatos problemų anksti palieka sceną. Įvairiai tie likimai susiklosto. Tai kai atsisuku mintyse visus tuos metus, pagalvojau: „Na, Molyte, gal ir visai neblogai.“ Aišku, visko būna. Nėra taip, kad ir man nieko neskauda. Kartais atsikeliu ryte ir jaučiu – kažkas ne taip, reikia įsivažiuoti, reikia save pasaugoti. Priimu save tokią, kokia dabar esu. Aiškiai suvokiu savo galimybes. Gal tų šešiolikos fouette (sukiniai klasikiniame balete – aut. past.) lengvai ir nepadaryčiau, bet man ir šiaip jie niekada nebuvo lengvi, nes esu aukšta. Užtat esu plastiška. Sako, kad ir judesių gracijos turiu. Kiekvienam savo.
Nebuvo baisu radikaliai pakeisti gyvenimą? Visgi, tai yra didelė gyvenimo permaina…
Žmonės keičia miestus, keičia gyvenimus, ir nieko čia tokio. Man svarbiausia, kad šalia manęs dabar yra mama, kuriai visus tuos metus negalėjau skirti tiek dėmesio. Kad kartu yra sūnus. Džiaugiuosi, kad jam čia atsiveria didesnės galimybės nei mažesniame mieste. Jam septyniolika, jo gyvenimas įsibėgėja, jam norisi viską pažinti.
Naujausioje ACH teatro premjeroje „Jaunystė“ (apie ne visada lengvus tėvų ir vaikų santykius) įkūnijate vieną iš mamų – tokią mielą, su amžina paradine šypsena veide, bet iš tikro gana valdingą, neinančią į kompromisus. Kokia mama esate?
Tėvais ne gimstama, o tampama. Reikia suprasti, kad vaikams negali aiškinti, kaip gyventi, negali nurodinėti. Vaikas nėra nuosavybė. Tikiu, kad reikia leisti vaikams patiems patirti gyvenimą. Aišku, privalau perspėti apie pavojus, apie pasekmes, turiu patarti. Juk esu mama, man rūpi.
Bet tegul pats pasiima iš mano patirties ką reikia. Todėl kalbamės. O jeigu yra dalykų, apie kuriuos kalbėtis nenori, tebūnie, bet visada gali klausytis. Pasisodinu į automobilį, važiuojame, aš kalbu kaip man atrodo. Išlipti tai negali (šypsosi). Šiaip tai puikiai sutariame.
Suprantu, kad Jūsų personaže „Jaunystėje“ Jūsų nėra. Užtat Ana Karenina, turbūt nesuklysiu, yra artimesnė?
Toji mama iš „Jaunystės“ – visiška mano priešingybė. Ji tiek daug ir nenuoširdžiai šypsosi. Tai yra pirmas mano vaidmuo, kai grįžusi į užkulisius turiu prisiversti sučiaupti burną. Ana tikrai artimesnė mano prigimčiai. Esu jausminga ir jautri, viską išgyvenu iki galo. Jeigu myliu – tai myliu. Negaliu nieko daryti puse kojos. Nemoku.
Beata, metai bėga vieniems lėčiau, kitiems greičiau. Koks jūsiškių greitis?
Maniškiai tiesiog lekia. Su amžiumi vis greičiau ir greičiau. Todėl nebėra prasmės skubėti. Vis tiek niekur nenuskubėsi. Todėl leidžiu sau turėti lėtą rytą, lėtą vakarą, neskubėti bendraujant, atrasti malonumą neskaičiuoti laiko, nes anksčiau to sau neleidau. Neturėti plano irgi naujas malonumas.
Bet tikite, kad tą didįjį gyvenimo planą už mus kažkas vis tiek sudėlioja?
Taip, tuo neabejoju. Bus taip, kaip Dievas duos. O mums svarbiausia klausyti savo širdies ir pagal tai gyventi.
Prisipažinsiu – lygiai prieš dvidešimt metų gavęs savo pirmąjį rimtą darbą ir atėjęs dirbti žurnalistu į dienraštį „Klaipėda“ vis girdėdavau apie jauną talentingą baleriną, kuri neseniai iš Vilniaus atsikraustė į pajūrį ir čia greitai tapo žvaigžde. Pasvajodavau pakalbinti, bet interviu su Jumis vis rengė kas nors kitas. Iš štai – prireikė dvidešimties metų, kad pasikalbėtume, bet jau čia, Vilniuje…
Taip, man patinka mintis, kad viskam gyvenime ateina savas laikas…
Išties. Ačiū už pokalbį. Lengvumo Jums iš naujo atrasti savo Vilnių ir save jame.
