Realybėje buvo šiek tiek kitaip, bet absoliučiai į muziką ir kūrybą panirusios menininkės gyvenimo istorija neabejotinai verta knygos. Nors ši charizmatiška kūrėja ir moteris jau daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų išvyko iš Lietuvos ir gyvena, kuria bei koncertuoja Amerikoje, tačiau jos skambus vardas iš mūsų šalies muzikos pasaulio ir žmonių širdžių tikrai neišsitrynė. Šešiolikmetės sudainuotos „Kregždutės“ Giedriaus Kuprevičiaus miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“, pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais jos sukurta „Viešpaties lelija“ bei kitos dainos populiarios ir dabar. Jos dainų klipai užburiantys balso, muzikos ir estetikos darna!
„Su didžiausia aistra mylėti Lietuvą, puoselėti tėvelių namuose įgytą pagarbą lietuviškoms tradicijoms ir tą tęstinumą perduoti savo vaikams galima ir gyvenant toli už Atlanto“, – šypsodamasi ir tokiu pat melodingu, švelniu, tarsi raminantis šaltinėlio čiurlenimas, balsu pasakoja Gintarė ir ji yra teisi. 1982-aisiais iš Lietuvos ji emigravo ne tik iš didelės meilės, bet ir dėl saugumiečių persekiojimo už laisvei skambėjusias dainas ir antisovietinę veiklą, nors apie tai ne daug kas žino. Dabar būtent su didele meile tėveliams ir muzikai ji bent kartą per metus sugrįžta į Lietuvą.
Miela Gintare, esate tituluojama krištolinio balso praeityje žymia Lietuvos, o vėliau ir Anglijos bei Amerikos dainininke, talentinga kūrėja. Nenuostabu, kaip tas Jūsų talentas buvo išpuoselėtas, nes užaugote tėvelių – garsių chorvedžių – šeimoje, kur nuolat skambėdavo muzika.
Mano balsui įtakos turėjo labai daug žmonių. Abu mano tėveliai buvo muzikos mokyklos mokytojai, chorvedžiai, vaikiškų chorinių balsų specialistai, patys turintys nuostabius balsus, tad nuo pat vaikystės kreipė dėmesį į gerą dainavimą. Mūsų namuose buvo daugybė plokštelių. Mane buvo užbūręs Robertino Lorečio dainavimas, tą balsą aš stengdavausi atkartoti jau nuo penkerių metų. Taip pat labai patiko operiniai balsai, dažnai klausydavau plokštelių su to meto garsiais operos dainininkais. Paskui ausys ir širdis linko prie fantastiško užsienio meistrų dainavimo – mėgau klausytis grupių „Pink Floyd“, „Yes“, Johno Andersono. „Yes“ grupė – viena didžiausių pagal reikšmę pasaulyje. Jos solistas Johnas Andersonas ir sintezatoristas bei pianistas Rickas Wakemanas buvo mano idealai, kurių siekiau. Vėliau J. Andersono sūnus dirbo prie mano vaizdo įrašo (su EMI – „Earthless“ laiku), o R. Wakemano sūnus Adamas Wakemanas buvo mano grupės vadovas, o dabar – mano muzikos vienas iš distributinių muzikos kompanijų, su juo dirbame ir dabar. Štai taip įdomiai ir fantastiškai pasaulis apeina kosminį ir dievišką ratą – iš sovietinio kalėjimo į netikėčiausių svajonių išsipildymo kosmosą.
Geri balsai ir dainavimo meistriškumas man darė įtaką, tiesiog veikdavo visą kūną. Mėgdavau varijuoti, taip išlavinau ir savo balsą, nes jis, vedamas vaizduotės, pats užima reikiamą poziciją. Nors dainavimas tėveliams labai svarbus dalykas, tačiau jie nenorėjo, kad būčiau dainininkė, nebent operos. Jų troškimas buvo, jog gročiau fortepijonu. Ar buvo paaugliškų maištavimų? Žinoma. Kad galėčiau mokytis pas žymius dėstytojus, persikėlėme iš Tauragės į Kauną. Ta svajonė, kad gyvenimas būtų susietas su muzika, išsipildė. Tai nebuvo mano tėvų svajonė, nors jie dainuoti nedraudė, aš dainavau mamytės chore.
Ar Jums buvo savaime suprantama, kad rinksitės muzikinį kelią, ar buvo savęs ieškojimų? Kokį muzikinį išsilavinimą įgijote?
Kad mano gyvenimas bus susietas su muzika, jaučiau nuo pat vaikystės. Bet maištavimų, žinoma, buvo, nes norėjau ne groti, o tik dainuoti. Baigiau vaikų muzikos mokyklą Kaune, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos fortepijono ir džiazo improvizacijos studijas. Taip pat – Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos Fortepijono skyrių.
Labai anksti užlipote ant scenos. Ar prisimenate, kada įvyko pirmasis debiutas ir koks buvo Jūsų tuomet atliktas pirmasis kūrinys?
O, taip! Pirmoji mano sudainuota daina scenoje buvo tuomet labai populiari „Te visad šviečia saulė“. Iki šiol prisimenu tą jaudulį, nes dainuoti solo buvo labai baisu. Bet dainuojantis keturių metų vaikas visiems labai patiko. Pirmąją savo dainą „Vieversėlis“ sukūriau šešerių metų, su ja laimėjau radijo dainų konkursą. Pirmosios reikšmingesnės dainos, kurias sukūriau būdama trylikametė, yra „Dobilo širdy“ ir „Mediniai žirgeliai“. Vaikystėje dainavau su tėvų chorais, filharmonijoje, o būdama šešiolikmetė su „Vilniaus aidais“ jau išvykau į pirmąsias gastroles.
Pakankamai greitai tapote žinoma, populiari. Turbūt neišvengiamai susirgote žvaigždžių liga?
Priešingai, viešumas man buvo labai didžiulė trauma, kuri tęsiasi iki šiol. Aš nemėgstu būti pastebėta. Žinojau savo reikšmę, bet niekada nebuvau sužvaigždėjusi. Man buvo keista, kad vadina žvaigžde, galvojau, juokauja. Malonumas buvo dainuoti, bet tikslas buvo kitas. Man dainavimas buvo kova už Lietuvos laisvę.
Bet jei reikia būti scenoje, įsikūnyti į kitą žmogų, aš tą visada darau su didžiausia aistra. Darydavau viską, kad manęs neatpažintų gatvėje, nes tai yra nereikalinga ir labai traumuoja. Kaustydavo viešumo baimė, nes paaugliai ir jaunuoliai visada galvoja, kad jie blogai atrodo. Nors kai dabar pažiūriu į tas nuotraukas, atrodžiau tikrai gražiai. Kai išvykau į Ameriką, buvo didžiausias malonumas, kad manęs nepažįsta.
Kai dabar matau susireikšminusius Lietuvos dainininkus, jų nesuprantu. Kai kurie įsivaizduoja esantys didžiausios žvaigždės, nors jų muzika tokia pasenusi, daug ką kopijuoja iš Vakarų. Net žinau, kieno tai dainos. Galbūt yra taip, kad labai gera muzika yra nepastebima Lietuvos medijų, televizijų. Tikriausiai jaunoji karta – šešiolikmečiai, septyniolikmečiai – yra faina, bet aš jų dar nepažįstu. Man labai patinka, kaip dirba „Baltos varnos“, Austėja, yra jaunos kartos lietuvės kompozitorės, jos Vakaruose programuoja sintetinę muziką. Tokiems kūrėjams linkiu labai didelės sėkmės.
Jūsų karjera buvo tikrai sparnuota – buvote žymi ir koncertuodavote visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Tikrai, išvažinėjau su koncertais bene visą tuometinę Sovietų Sąjungą, dažnai laimėdavau „Grand Prix“, kitokius prizus. Mane nuolat atrinkdavo į šiuos koncertus ir Lietuvos valdžia man liepdavo važiuoti, nes jiems liepdavo Maskvos valdžia. Lietuvoje ir Baltijos šalyse koncertuoti man buvo šventė, bet į kitas Sovietų Sąjungos šalis, Rusiją aš nuolat atsisakinėdavau vykti. Bet kaip aš septyniolikmetė ar dvidešimtmetė galėjau priešintis, kai man sakydavo, kad reikia ginti šalies garbę, iš tuometinės Kultūros ministerijos paskambindavo telefonu ir sakydavo, kad aš privalau važiuoti ir manęs laukia vienur ar kitur. Man teko „garbė“ dainuoti net tuometiniam vadovui L. Brežnevui per jo gimimo dieną. Nuvežė į Kremlių, jis ten sėdėjo su savo šeima ir aš dainavau tiesiai prieš jį. O mes jo taip nekentėme! Į koncertus mane visuomet lydėdavo Kultūros ministerijos atstovai. Manau, kad saugumiečiai taip pat važiuodavo, tik atskirai, nes renginiai būdavo tarptautiniai, jie turėjo žinoti, ką aš ten veikiu. Su Lietuvos valdžia buvau mandagi, bet su Maskvos elgdavausi akiplėšiškai. Sakydavau: „Jūs esate okupantai, palikite mus ramybėje, nėra jokio noro jums dainuoti.“ Taip sakydavau ne nuo scenos, bet žurnalistams. Net ir vairuotojui Maskvoje ar Leningrade aš kalbėjau, kokia Lietuva okupuota, kol mane veždavo iki televizijos. Niekada su jais nebūdavau mandagi. Nes juk mes, kai esame šešiolikos, esame labai drąsūs, o aš labai jaučiau savo vertę jų akyse ir tikėjau, kad Lietuvos vardu jiems galiu pasakyti, kaip mes jų nekenčiame (juokiasi).
Iš kur toks patriotizmas? Iš Kauno aplinkos, kuri visada alsavo laisvės dvasia?
Pirmiausia iš šeimos. Mano giminėje buvo daug tremtinių, tėvelio šaknys – Lietuvos bajorai. Buvau pritvinkus to patriotizmo. Ir, be abejo, mane brandino Kaunas su savo laisvės judėjimais, Romo Kalantos žygdarbis, visas to meto muzikinis pasaulis, kuriame sklandė nepažabojama laisvės dvasia. Vidurinėje mokykloje apie tai nebuvo kalbama, o prasidėjęs muzikinis gyvenimas, bendravimas su daug vyresniais kūrėjais, menininkais man atvėrė akis, buvo inspiracija. Kęstutis Lušas, Kęstutis Antanėlis, Vytautas Kernagis, Mikas Suraučius, Mindaugo Tamošiūno grupė su Viktoru Malinausku, kiti atlikėjai, bigbendai. Kuo daugiau bendravau su jais, tuo manyje stipriau įsiplieksdavo ta laisvės ugnis. Grojome Vakarų muziką, bet žinojome, kad išvažiuoti į Vakarų šalis negalime, supratome, kokioje esame bedugnėje. Mes laisve kvėpavome, ji buvo mumyse, nors jos nė vieną dieną nematėme.
Visos mano dainos buvo iki skausmo su patriotine potekste, atrodė, jei būčiau galėjusi, būčiau Lietuvą su jomis išnešusi ant rankų iš okupacijos. Mano daina „Dobilo širdy“ buvo uždrausta groti net ketverius metus. Tada Giedrius Kuprevičius ir Vytautas Kernagis įsikišo. Kai mergina septyniolikos turėtų rašyti dainas apie meilę, aš rašiau patriotines. Man atrodė, kad jos turės stiprią įtaką, o jų klausydami žmonės galvos taip, kaip aš. Šias dainas aš dainuodavau ir tuometiniame Leningrade, klausytojai nesuprasdavo, apie ką jos, o man buvo labai gera, kad per Maskvos televiziją Lietuvos žmonės galėdavo klausytis mano patriotinių dainų.
Koncertuodama susipažinau su nuostabiais Rusijos kūrėjais: E. Artemjevu, kuris kūrė muziką visiems A. Tarkovskio filmams, R. Bykovu, I. Smogtunovskiu, A. Michalkovu, M. Pliseckaja, A. Mironovu... Jie buvo antisovietiniai žmonės. Maskvoje atradau tą meno salą, kurioje kūrė menininkai, galvojantys taip, kaip aš. Mano patirtys neįkainojamos. Būdama vos aštuoniolikos metų, jau suvokiau, kad ne mes vieni, lietuviai, kenčiame, kad Rusijoje taip pat yra žmonių, ypač menininkų, kurie buvo ujami. Bendraudama su šiais didžiausio kalibro menininkais, aš subrendau kaip asmenybė. Atrodytų, paradoksalu, kad palaikė rusai, bet taip buvo. Nors kai kurie iš jų dabar išėjo iš proto ir palaiko Putiną.
Turėjote tikrai stulbinančią karjerą ir šlovę. Kodėl išvykote iš Lietuvos – ar tapo ankšta karjeros prasme?
Daugybę metų ne daug kas žinojo, kad 1982-aisiais iš didžiųjų scenų pradingau ir iš Lietuvos emigravau į Ameriką ne vien iš meilės, bet ir dėl politinių priežasčių, KGB grasinimų. Niekam plačiai nepasakojau, nes nenorėjau pakenkti tėveliams, sesei. Jeigu būtų buvę labai gerai, nebūčiau išvažiavusi. Kai man buvo aštuoniolika, įsivaizdavau, kad jei aš pakalbėsiu su I. Smogtunovskiu ar N. Michalkovu, jie nueis į Kremlių ir pakalbės dėl Lietuvos laisvės. Kadangi jie buvo mano gerbėjai, stengiausi juos veikti ideologiškai, man dėl to buvo labai smagu. Bet aš buvau naivi. O Kaune aš kūriau antisovietinius tekstus ir su bičiuliais menininkais klijavome atsišaukimus telefonų būdelėse. Mano veikla susidomėjo KGB, su jais turėjau keletą susitikimų saugumo komitete, net miške. Kai prasidėjo grasinimai net ir gyvybe, supratau, kad nieko nenuveiksiu ir kad reikia pradėti rūpintis savo saugumu. Grasino, kad uždraus dainuoti. O be dainavimo aš būčiau negalėjusi gyventi. Kita vertus, dainuoti Sibire ar Niujorke, tai didelis skirtumas.
Aš turėjau draugų aukščiausiuose sluoksniuose, jie ir suorganizavo pažintį su būsimu mano vyru amerikiečiu. Mes labai bijojome susitikinėti, žaidėme slėpynių apie tris mėnesius – susitikdavome ir prie ežerų, ir miške. Ištekėjau iš absoliučios abipusės meilės. Maskvoje pateikėme pareiškimus tuoktis, niekas nedrįso prieštarauti, nes Amerikos sovietai labai prisibijojo. Mus sekė net ir po vedybų. Kai buvo sovietmetis, aš tėvams galėdavau paskambinti tik po keletą kartų per metus. Mūsų pokalbių buvo klausomasi. Man buvo leista tik vieną kartą per metus sugrįžti į Lietuvą. Pas tėvelius atvažiuodavau per Kalėdas. KGB sėdėjo tame pačiame kambaryje, kai mes susirinkdavome prie Kūčių stalo. Galėjau pabūti tik vieną valandą, paskui išveždavo KGB mašina į oro uostą. Jie įrašinėdavo mūsų pokalbius, nes lietuviškai nesuprato. Kai Lietuva tapo laisva, aš pirmą kartą atsivežiau vyrą į Kauną ir į Palangą. Pabūdavau Lietuvoje du mėnesius, juos praleisdavau Palangoje su tėveliais, koncertuodavau.
Man keista ir šiek tiek skaudu, kai pamini menininkus, kurie prisidėjo prie Lietuvos laisvės. Juk aš irgi prie to prisidėjau tiesiogiai – ne tik dainomis, kūryba, bet ir tuo, kad klijavau, nešiojau atsišaukimus. Kai kurie menininkai gavo Vytauto Didžiojo ordinus, medalius, o aš nebuvau įvardinta. Tuometinė valdžia turėjo žinoti, kad ir aš buvau kovojančios Lietuvos dalimi ir, manau, prie Lietuvos laisvės prisidėjau labai daug. Turiu dvigubą pilietybę. 1983-aisiais gavau Amerikos, tuomet su džiaugsmu išmečiau rusišką pasą. Už nuopelnus Lietuvai Lietuvos garbės pilietybę suteikė Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Brazauskas.
Jūsų muzikinė karjera tęsėsi ir buvo stulbinamai, svaiginančiai sėkminga ir išvykus iš Lietuvos? Papasakokite apie ją.
Išvykusi į Ameriką, kuri laiką turėjau galimybę dainuoti tik namuose (šypsosi), nes auginau vaikus. Bet muziką ir tekstus kūriau visada. 1990 m. persikėliau gyventi į Jungtinę Karalystę, kur bendradarbiavau su žymiais prodiuseriais ir muzikantais, didžėjais. 1997 m. Anglijoje pasirašiau kūrybinę sutartį su EMI šešiems autorinės muzikos albumams. Taip pat pasirašiau leidybinę sutartį su SONY. 2000 m. Europos ir Amerikos rinkoje pasirodė plokštelė „Earthless“ (liet. „Be žemės, be namų“), kurios dainos pasiekė 24 ir 13 hitų vietas Anglijos populiariausių dainų sąrašuose! Niekas Lietuvoje neturėjo su tokio lygio kompanijomis išleidęs kompaktinių plokštelių, pirmasis buvo Vytautas V. Landsbergis, o antra buvau aš.
Po kurio laiko grįžau į Ameriką, nes šeimos, vaikų trauka buvo begalinė! Esu išleidusi vieną lietuvišką kompaktinę plokštelę „Kol prašvis“. Kol gyvenau Lietuvoje, to padaryti buvo neįmanoma, nes norint išleisti plokštelę Lietuvoje, tuo metu reikėjo būti Lietuvos kompozitorių sąjungos nare. Aš buvau per jauna, be to, buvau persekiojama.
Daugiau kaip keturiasdešimt metų gyvenate už Lietuvos ribų, tačiau amerikietiško akcento Jūsų balse – nė kvapo. Turbūt daug bendraujate su Amerikos lietuviais, galbūt dalyvaujate jų bendruomenių veikloje?
Didžioji dalis mano gyvenimo išvykus iš Lietuvos praėjo su šeima ir su draugais amerikiečiais arba anglais. Aš niekada nežinojau, kad Anglijoje ar Amerikoje arti gyvena lietuviai. Anglijoje 1990 m. nebuvo net Lietuvos ambasados, nebuvo interneto. Tokie ryšiai, kokie yra dabar, nebuvo išvystyti. Gyvenu Meino valstijoje, arti lietuvių bendruomenių nėra. Pirmoji lietuvė, su kuria po daugybės metų susipažinau Amerikoje, buvo dabartinė draugė Danutė. Ji bendravo su lietuvių bendruomene Čikagoje, su ja supažindino ir mane. Tik tuomet sužinojau, kiek JAV yra lietuvių, kaip jie šauniai organizuoja lietuviškas šventes! Mane bendruomenės taip pat atrado, niekada neatsisakau, jei kviečia koncertuoti, jau esu surengusi tautiečiams ne vieną savo koncertą ir tapybos darbų parodą.
Amerikietišku lietuvių akcentu netikiu, nebent jie būtų Amerikoje gimę. Bet kartais atsitinka taip, kad jie iš mandrumo, pagyvenę penkerius metus, suamerikonėja.
Ar visgi po 40 metų gyvenimo emigracijoje Lietuvos trauka išlikusi?
Meilė Lietuvai niekur nedingo ir jos trauka yra begalinė. Čia gyvena tėveliai, sesutė, tarp mūsų labai stiprus dvasinis ryšys. Kita vertus, minčių grįžti į Lietuvą visam laikui nepuoselėju, nes mano šeima ten. Turiu tris nuostabius vaikus, vienas sūnus yra chirurgas, kitas dirba APPLE kompanijoje, o aštuoniolikmetė dukrelė mokosi koledže. Aš neįsivaizduoju, kad reikėtų skristi per okeaną jų pamatyti. Visi gimę Amerikoje, bet kalba ir rašo lietuviškai laisvai, mėgsta ir ilgisi lietuviško maisto. Leidau kelis metus dukrą į ateitininkų stovyklą Lietuvoje. Man visada buvo labai svarbu, kad jie žinotų, kas yra Lietuva, mano tėvai labai norėjo, kad taip būtų, ir mes to pasiekėme.
Kai dabar tokios technologijos ir ryšys, kai lengva susisiekti, tie atstumai tarsi sutrumpėja.
Manau, kad būti Lietuvai naudinga, jei Lietuva to nori, galima ir nebūtinai joje gyvenanti. Jeigu reiktų dėl muzikinių projektų kurį laiką apsigyventi Vilniuje ar Kaune, tą padaryčiau mielu noru.
Apie gyvenimą Amerikoje galiu kalbėti tik gerai. Mane supę žmonės visada buvo neapsakomai artimi ir draugiški. Iš jų niekada negirdėjau kritikos, jaučiu tik didžiulę meilę ir palaikymą. Ten pasikeičiau visiškai. Jei Lietuvoje buvau išlepintas, egoistiškas, visiškai nepasitikintis, neatsakingas, efemeriškas žmogus, artimųjų dėmesys ir tolerancija ten pagimdė mano atsakingumą ir tvirtumą. Ten visada gyvenau pilnavertį gyvenimą, mane kaip asmenybę suformavo mano pirmasis vyras, aplinka, visuomenė, ten aš tapau patikimu žmogumi, mama, žmona, moterimi, bendruomenės nare. Kai su manimi pasirašė sutartis SONY ir EMMI, visos šitos charakterio savybės buvo būtinos. Tik tokia kūrėja gali pateisinti jų lūkesčius. Tad mano visas infantiliškumas ir efemeriškumas pasiliko praeityje.
Jeigu reikėtų save iš šalies apibūdinti, kokia būtų ta Gintarė?
Talentą davė Dievas, aš tai galiu tik konstatuoti. Pirmiausia esu žmogus – patikimas ir blaiviai žiūrintis į gyvenimą. Jeigu aš būčiau ne aš, būtinai pasirinkčiau draugą su tokiomis savybėmis. Aišku, nėra pasaulyje tobulų žmonių, bet man smagu, kai kiti mane apdovanoja gražiais epitetais. Visus juos labai vertinu. Esu kokybės žmogus, siekiantis idealumo, žinių ir intelekto mėgėja, man tai yra aukščiau visko. Man labai patinka rinkti žinias, kaupti, išmanyti, o ne vien rodyti, kad išmanau apie kažką. Manau, žmogus turi lavintis visą gyvenimą. Esu absoliuti perfekcionistė, bet tai daugiau mene. Nors... jei reikia rožes ravėti, noriu, kad darbas būtų padarytas idealiai. To reikalauju ir iš kitų. Bet esu alergiška maisto gamybai, alergiška puodams ir nieko nenusimanau apie matematiką.
Esu tikinti. Visada tokia buvau, tik keitėsi plotmė. Kažkada buvau religinga. Dabar nesu labai praktikuojanti katalikė, bet esu dvasinga. Žinau, kad siela nemirtinga. Manau, turiu tamprų ryšį su Dievu, jaučiu, kad jis man yra geras, stovi už nugaros, manęs dar niekada nėra pavedęs, mane globoja. Nors apie jį žinau nepakankamai. Bet man apie tai pasako muzika. Savo – iš to, kaip ji gimsta, kitų – iš to, kokia ji yra didinga ir fantastiška! Labai juokingi tie, kurie, kai daug gyvenime pasiekia, pareiškia: „O Dievo nėra.“ Viena amerikietė vienuolė, kuri jaunystėje buvo manekenė ir 1950 m. Amerikos grožio karalienė, o vėliau įkūrė vienuolyną, labai nuostabiai apie tokius žmones sako: „Jo išsilavinimas pranoksta jo išlavėjimą“ (angl. He’s educated beyond his inteligence).
Dar vienas Jūsų talentas ir aistra – tapyba. Kuriate nuostabaus grožio paveikslus. Kaip ją atradote?
Kaune su tėvais gyvenome dailininkų name. Vaikystėje vienu metu norėjau išvengti muzikos, nutraukti grojimo fortepijonu kančias, tad nueidavau į svečius pas kaimynę, nuostabią dailininkę Onutę Jukniūtę, ir ji mane pamokydavo piešti. Pamačiusi, kaip gerai piešiu, nusprendė: „Žinai ką, stok į dailės institutą! Tu būsi geniali.“ Tėvams apie tai nesakiau, galvojau, nereikės groti, nes norėjau tik dainuoti scenoje ir tik piešti. Nuvažiavau į tuometinį Dailės institutą. Atidariau vienas duris, visi tyliai piešia, kitas – ten taip pat piešia. Supratau, kad ta tyla – ne man ir nestojau. Nes man reikėjo konservatorijos skambėjimo – violončelių, gamų, prasidainavimų. Taip ir baigėsi mano dailės nuotykiai.
Kai per pandemiją nutrūko muzikiniai projektai, visas mano viešas gyvenimas, patyriau šoką! Nei teatrų, nei draugų, nei vaikų. Paskui pagalvojau – kokia gera proga, reikia pradėti tapyti. Nusipirkau namą, nusipirkau dažų, užsirakinau ir pradėjau. Metus klausiau nuotolinių ispanų, flamandų dailės paskaitų įvairiomis kalbomis. Kai pasisekė nutapyti paveikslą, galvojau, vaje, kaip faina! Parodžiau keliems žmonėms savo darbus, jie nupirko. Vieną kartą man paskambino moteris, kuri turi savo galeriją. Nustėrau, persigandau, bet nusipirkau didelių drobių ir tęsiau tapymą. Suorganizavau savo darbų parodą, paskui – kitą. Dabar mano darbai kabo dviejose galerijose. Nors nesu dailės profesionalė, man buvo netikėta, bet sulaukiau pripažinimo. Tapau daugiausia marinistine tema, nes bangų stichija labiausiai atspindi mano laisvės pjūtį. Mano dailės darbą įsigijusiam žmogui dovanoju originalią dovaną – pagal QR kodą žmogus gali girdėti tam paveikslui sukurtą mano muziką. Šiuo metu daugiau laiko skiriu dailei, tačiau jau galvoju apie naujo muzikinio disko leidybą.
Kai atvažiuojate į Lietuvą, ar tenka su praeities kolegomis pakoncertuoti?
Su buvusiais kolegomis koncertuoti netenka. Daug kartų esame dainavę su Liudu Mikalausku, jo dėka galbūt man pasiseks surengti ir daugiau koncertų, kuriuos norėčiau surengti didesnėse salėse, Kotrynos bažnyčioje, Vilniaus ir Kauno filharmonijoje. Atsivežčiau įdomesnių instrumentų. Man labai svarbus neįprastumas. Menininkas privalo savo publikai paruošti kitą pasaulį, į kurį būtų galima panirti kelioms valandoms. Taip aš matau savo būsimus koncertus Lietuvoje – su stipriais ir prasmingais išgyvenimais, ar balsu, ar tekstais, ar ritmais. Paskutinį kartą Lietuvoje koncertavau 2019 metais, buvau pakviesta dainuoti ir groti Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos šventiniame jo inauguracijos renginyje, kur dainavau labai man brangią ir jautrią dainą „Į tave einu“.
Artėja gražiausios žiemos šventės – Kūčios, šv. Kalėdos ir Naujieji metai. Kokie Jūsų prisiminimai apie šias šventes ir jų tradicijas iš vaikystės? Kaip jas švenčiate dabar? Ar laikotės lietuviškų tradicijų?
Lietuviškas švenčių tradicijas puoselėjau visada, jų būtinai laikausi ir per šv. Kalėdas. Vienas iš geriausių mano draugų – lietuvis vyskupas, kuris krikštijo visus mano vaikus. Religija ir folkloras, tradicijos taip stipriai susiję, aš tik už lietuviškas tradicijas, tai labai brangu, tai neatsietina nuo Dievo. O Kūčias mano vaikai švenčia tik lietuviškai. Viską labai gerai žino apie pasninką ir dvylika patiekalų. Kūčiukus visada kepu pati, kalėdaičių atsiunčia tėveliai. Bet nuostabiausia būna tada, kai kalėdiniu laikotarpiu su tėveliais būname Lietuvoje. Ji – visada mano širdy.
