Savo jubiliejų lapkričio 21-osios vakarą Č. Gabalis švęs Vilniaus „Compensa“ koncertų salės scenoje, projekte „Dainos bokštas – dedikacija Leonardui Cohenui“ jis atliks garsaus muzikanto dainas. Kartu su Č. Gabaliu scenoje pasirodys Vladas Bagdonas, Lina Rastokaitė, Raminta Naujanytė-Bjelle, Marius Jampolskis ir Andrius Bialobžeskis. Atlikėjams pritars dirigento Vytauto Lukočiaus surinkta ritmo grupė.
„Leonardas Cohenas yra reiškinys, man jis stoja į vieną eilę su Bobu Dylanu. Išskirtinis, žemas balsas, buvo iššūkis taip dainuoti“, – sako Česlovas. Po vienos iš koncerto repeticijų apie muziką, gyvenimą ir jaunystės klystkelius jis kalbėjosi su žurnaliste Laisve Radzevičiene.
– Česlovai, kiekvienas dainininkas turi savo dainavimo manierą, kaip apibūdintumei savąją?
– Niekada apie tai negalvojau. Esu rokeris ir esu rokeris.
– Ar buvo laikas, kai norėjosi tapti panašiam į kurią nors roko muzikos žvaigždę, dainuoti kaip jis?
– Favoritų buvo daug, negalėdavau apsispręsti, į kurį vienu ar kitu savo gyvenimo etapu norėčiau būti panašus. Mokiausi iš jų dainavimo, be sustojimo klausydavau, – nuo Philo Collinso iki AC/DC ir „Pink Floyd“. Kojas man visada pakirsdavo geras rokas, neslėpsiu, norėjau būti panašus ir į „SLADE“, ir į „Sweet“.
Pirmąjį solisto vaidmenį gavau dar darželyje, per Mamos dieną, pamenu, labai bijojau dainuoti. Mokykloje ruošiausi „Dainų dainelės“ konkursui, bet susirgau ir likau namie. Nuo aštuntos klasės Plungėje prasidėjo gatvės muzika, chebra. Draugai žinojo apie stiprią mano scenos baimę, vieną kartą pakėlė ant rankų, nunešė į sceną ir liepė dainuoti.
– O kada įvyko tavo sąmoningas pasirodymas? Na, padainavai taip, kaip norėtum padainuoti?
– Iškart atgavus nepriklausomybę, 1991–1992 metais, su Rosita Čivilyte važiuodavome dirbti į Olandiją, buvau gal 27-erių ar 28-erių. Koncertas kokiame nors kaime, penki tūkstančiai gyventojų, o kultūros namuose – superinė aparatūra ir apšvietimas, nuostabus garsas. Scenoje kraipydavome galvas: ar tikrai gali taip švariai skambėti?
Tų metų patirtis buvo labai gera, kai grįžau, teatro režisierius Eimuntas Nekrošius mane pakvietė dainuoti Romeo roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“. Čia supratau, ką reiškia rimtai dainuoti, rimtai vaidinti ir atsakingai žiūrėti į savo darbą. Nuo tada pradėjau papildomai mokytis vokalo tai pas vieną mokytoją, tai pas kitą.
– Pajutai, kad trūksta muzikinio išsilavinimo?
– Muzikos aš niekada nesimokiau, o pas Nekrošių supratau, kad sudrožti stygas mes visi galime, ypač manydami, kad gerai dainuojame.
Mėginau stoti į Talat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, tačiau manęs nepriėmė. Klausą turėjau, dainuoti galėjau, bet sustabdė lietuvių kalba ir istorija. Atsidūriau sovietų kariuomenėje, už dviejų su puse tūkstančio kilometrų nuo Lietuvos.
– Panašu, yra ką prisiminti, 60 metų – visas istorijos gabalas...
– Ir aš nieko nesigailiu, vadinau save rokeriu, o tikro roko albumo ir neturėjau. Išleidau jį su grupe „Minor Modesty“ tik prieš septynerius metus. Albume „Deadline For A Frozen Snail“ – sunki muzika, dainos anglų kalba, gavome gerų atsiliepimų. Aš tikrai norėjau turėti roko albumą!
– Buvo laikas, kai dainavai „Lietuvos“ viešbutyje, o ir Arabų Emyratų restoranuose skambėjo tavo balsas.
– Mes naudojomės visomis įmanomomis galimybėmis. „Lietuvos“ viešbutyje dirbau su geriausiais muzikantais – Petru Vyšniausku, Skirmantu Sasnausku, Linu Buda, tai buvo laikas, kai daug mokiausi, kai šalia grandai, turi stiebtis. „Lietuvos“ etapas baigėsi kartu su nepriklausomybe, kai prasidėjo Sausio įvykiai, eidavome nebe dirbti vakarais, o budėti prie Seimo.
Atgavus nepriklausomybę atlikėjo pasirodymas kainuodavo 20 litų. Savo mažam vaikui juk nepaskysi, kad šiandien valgyti nėra ką, rytoj pavalgysi. Būdavo dienų, kai tekdavo skolintis iš kaimyno, tą patį vakarą jam grąžinti ir eiti pas kitą, kad paskolintų. Emyratai todėl ir atsirado, kad reikėjo kažkaip šeimą išlaikyti. Dainavome ten su Birute Dambrauskaite ir siųsdavome namo vokelius su doleriais. Iš Emyratų pinigų nusipirkau savo pirmąjį automobilį. O po „Meilės ir mirties Veronoje“ gastrolių Vokietijoje – butą Antakalnyje. Pamenu, turėjome 11 spektaklių, visi jie buvo anšlaginiai. Į paskutinį susirinko rokeriai, aplink teatrą buvo kelios eilės motociklų. Jie ne plojo, o trypė mums.
– Savo karjerą su grupe „Pelenai“ skaičiuoji jau trečią dešimtmetį. Ką tau paliko šis etapas?
– 1997 metų vasarą dirbau Palangoje, 21 valandą darbą pradėdavome „Perlo“ kavinėje, 4–5 val. ryto baigdavome, jokių poilsio dienų du mėnesius. Baigęs savo darbus, čia ateidavo Gintas Banys. Vieną tokį parytį jis priėjo prie manęs ir pasiūlė kartu įrašyti dainą.
Aš baisiai nemėgstu stovėti vienas scenoje. Jaučiuosi tarsi medis dykumoje, neužtikrintas. Turėti savo grupę man buvo kažkas tokio!
– Ar jautiesi kaip reikiant pagyvenęs rokerio gyvenimą? Turėtum, kaip Cohenas, apie ką parašyti dainose?
– Aš dainų rašyti nemoku, turbūt jose būtų daug keiksmažodžių, visokios košės daug išsrėbiau, nebuvau šventas. Bet ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti: alkoholis liejosi per kraštus anuomet, bet narkotikų niekada nevartojau.
Roko muzika mums reiškė laisvę, kartais – gyvenimą be stabdžių. Metai daug ką keičia – kiek gali be stabdžių važiuoti.
– Buvai skaudžiai atsitrenkęs?
– Visko yra buvę… Atsistoti ir eiti tolyn man visada padėdavo šeima. Su Edita kartu esame jau 32 metai. Ji juokais vis klausia, kodėl dar niekas jai nepastatė paminklo? Atrėžiu jai – o kur manasis? Labai svarbu žinoti, kad šeima neišduos, paguos, kai sunku, kad lauks grįžtančio.
– Ar šiandien gali pasakyti, kad nemiegotos naktys, alkoholis veikia kūrybiškumą, dainavimo būseną ir kokybę?
– Kol jaunas, turi jėgų, užtenka „smarvės“, bet metams bėgant pradedi suprasti, kad nesi geležinis. Žmogaus balso stygos nesensta, bet sensta kūnas, nyksta raumenys, mažėja plaučių tūris. Štai kodėl svarbu visą laiką dainuoti, treniruotis, tik tada esi geros formos. Dainavimas pravalo plaučius, o sportas padeda būti žvalesniam. Labai daug vaikštau su savo vokiečių avigane.
– Kartais pagalvoji, ką dar veiktumei, jei nedainuotumei?
– Galėčiau kasti žemę ir vairuoti taksi (juokiasi). Aš ne biznierius, net anuomet, kai dirbdavome užsienyje ir Lietuvoje nieko nebuvo, nemokėjau pirkti ir parduoti. Svarbiausia man buvo išlaikyti šeimą, pasirūpinti dukryte.
– Ką šiandien veikia tavo dukra Goda?
– Ji baigė dizaino studijas, dirba, groja gitara ir dainuoja roką. Turi nišinę grupę „Liedogs“ ir kartais su manimi padainuoja scenoje.
– Norėtum, kad ji pakartotų tavo kelią?
– Kažkuria prasme ji ir kartoja… Būti moterimi roko muzikos scenoje nėra lengva, ypač Lietuvoje. Visą laiką jai kartojau: baik mokslus, o jau tada dainuok.
– Ar išgyveni baimę – ateis jaunoji karta ir nebebus ką veikti?
– Dažnai tenka groti „Vandenyje“, Palangoje. Ateina daug jaunų žmonių, jie stebisi, ar iš tikrųjų galima taip gerai pavaryti. Šiandienos muzika labai suprastėjo, tačiau, esu tikras, ratas apsisuks, muzika grįš. Jau dabar daug muzikos, senųjų dainų yra perdainuojama, perdirbama. Turbūt, jauni žmonės turėtų žinoti, kad visa muzika jau seniai sukurta, reikia tik atsirinkti, ko klausyti ir ką perdainuoti. Cohenas savo bene žinomiausiai dainai „Aleliuja“ taip pat keturis ar penkis tekstus parašęs. Kurį norėdavo, tą ir dainuodavo, o mes repetuodami negalėjome išsirinkti, kurį dainuosime scenoje.
– Koncertas vyks per tavo gimtadienį? Ar daro įspūdį toks sutapimas? Juk galėjai atsisakyti?
– Smagus sutapimas, bet tai ne pirmasis toks gimtadienio koncertas. Šešiasdešimties jaučiuosi puikiai, širdyje – vis dar jaunas, o nuo išvaizdos juk nepabėgsi. Kūnas vis tiek kažkada numirs, tikiuosi, liks darbai, kuriuos padarei – sukurti vaidmenys, įrašyti spektakliai ir muzikos albumai.
Leonardo Coheno devyniasdešimties metų sukakčiai paminėti geros muzikos ekspertai „Bardai LT“ kartu su žymiausiais šalies atlikėjais skiria muzikinę dedikaciją „Dainos bokštas“. Koncertai numatyti: lapkričio 14 d. – Šiaulių koncertų salėje „Saulė“, lapkričio 20 d. – Kauno VDU salėje, lapkričio 21 d. – Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje, lapkričio 23 d. – Palangos koncertų salėje.
