Tačiau jo kūryba – ekscentrišku turiniu, drąsiu rakursu, atveriamomis aktualiomis piktžaizdėmis ir sprogdinanti žiūrovų sąmonę daugiau nei dvidešimt metų – sulaukia įvairių reakcijų, kai ką netgi skaudžiai paliečia, bet abejingų tikrai nepalieka.
Klijuojamos „režisieriaus blogiuko“, „režisūros chuligano“ etiketės jo nejaudina. Jis džiaugiasi, kad tikslas – filmuose skleidžiama žinute pasiekti žiūrovo sąmonę, jį gerokai supurtyti – pasiekiamas su kaupu. Emilio filmų, kurie žymimi ženklu „N-18“, susirenka žiūrėti pilnos kino salės Lietuvoje, jie populiarūs ir užsienyje. Jo filmų sėkmės formulė – drąsūs režisūriniai sprendimai. O filmografija tikrai solidi: trumpametražiai filmai „Lietuviai Europos Sąjungoje“, „Matvaju“, „Mazgas“, filmai „Zero. Alyvinė Lietuva“, „Zero 2“, „Zero 3“, „Piktųjų karta“, serialai „Mano meilė karantinas“, „Pats brangiausias serialas“, „Kas būtų, jeigu nebūtų Mėnulio?“, taip pat Rusijoje kurtas serialas „Žmogus be praeities“ (2014 m.) ir filmas „Nakties Sergėtojai“. Šiuo metu filmuojamas serialas „Ne tau, Martyna“, kuris kino ekranus pasieks ateinančiais metais. Kai kuriuose iš jų režisierius vaidino ir pats.
Vilniaus dailės akademijoje tapybos bakalaurą įgijęs Emilis yra atviras – nors tapyti patiko ir sekėsi, bet teptukus ir drobes padėjo į šalį, nes didžioji jo svajonė ir aistra visgi buvo kinematografija. „Išsiskyręs su tapyba nesigailiu. Užtat esu geriausias režisierius tarp tapytojų“, – kvatoja šiaip atvirauti nelinkęs Emilis, bet po įtemptos darbo dienos statant naują filmą sutikęs bent šiek tiek praskleisti kino kūrimo ir savo asmeninio gyvenimo užkulisius ir papasakojęs apie tai, kodėl siekia atskleisti kitokį, netikėtą neparadinės Lietuvos vaizdą – satyrinį, šaržuotą ir šiek tiek iškreiptą šiuolaikinės visuomenės bei jos aktualijų atspindį. Iš kur semiasi temų, drąsos ir įkvėpimo kurti šokiruojančius filmus. Negali nežavėti stipri itin lakia vaizduote apdovanoto kūrėjo pozicija – neprisitaikyti, neplaukti pasroviui kūryboje ir gyvenime. Kūrėjo meistrystę liudija aukščiausi kino kūrėjų įvertinimai – „Sidabrinės gervės“ ir kiti apdovanojimai.
Gerbiamas Emili, pradėkime nuo pradžių. Esate kilęs iš Senosios Varėnos. Papasakokite apie savo vaikystę – buvote smalsus moksliukas ar padauža? Kuo domėjotės mokyklos metais?
Ta mano vaikystė buvo labai įvairi, bet nepaisant to, buvo ir labai smagi. Gimiau Vilniuje, bet tėvai – vilnietė mama ir varėniškis tėtis – po studijų gavo paskyrimus ir atvažiavo dirbti bei gyventi į Senąją Varėną. Mama dėstė prancūzų kalbą. Tėtis dirbo transporto įmonėje. Kokios buvo vaikystės svajonės? Tiesą pasakius, niekada iki šiol apie vaikystės svajones nesusimąsčiau. Kiti svajones išsaugo, sureflektuoja, o aš niekada nesvajojau būti tuo, kuo nesu. Kaip ir visi mokiausi, žaidžiau futbolą, man neblogai sekėsi ir patiko. Futbolą iš to meto berniukų žaisdavo daug kas, nes nebuvo iš ko rinktis. Priverstinai buvome spaliukais, pionieriais. Kai valstybėje prasidėjo atgimimas ir įvyko lūžis, man buvo vienuolika metų. Tas santvarkų pasikeitimas jauno žmogaus akimis buvo labai įdomus ir kartu nesuvokiamas. Artimoje aplinkoje, kaip ir visuomenėje, buvo daug emocijų. Fanatiško entuziazmo, pykčio, sakyčiau, tokio atvirai naivaus pažeidžiamumo, kuris laikėsi ant lūkesčių, kad viskas bus gerai. Kai prasidėjo paauglystė, maištavimo laikotarpis, mama kreipė mane į dailės mokyklą. Nebuvau kažkuo ypatingas. Ar patiko menai? Taip, nieko per daug neverčiamas lankiau dailės mokyklą. Pakankamai anksti pradėjau domėtis ir filmais bei kino istorija. Man tai visada kėlė susidomėjimą. Anksčiau buvo fotografų, saviveiklos būreliai, kurie mane ne itin traukė, gal daugiau atbaidydavo. Buvo dramos būreliai, bet tai buvo panašu į teatrą, scenos menus, o ne į kiną. Teatras manęs netraukė, nes tai visai kitas pasaulis, turintis pakankamai mažai ką bendro su kinu. Man sekėsi ir kartu patiko pasakoti vaizdais, juos jungti į istoriją ir kurti naratyvą.
Po vidurinės mokyklos pasirinkote Vilniaus dailės akademiją, esate profesionalus tapytojas. Kas paskatino rinktis dailę, kas buvo Jūsų didieji mokytojai? Ar Jūsų šeimoje, giminėje yra menininkų?
Atėjęs mokytis į Varėnos dailės mokyklą, papuoliau į rankas mokytojui ir dailininkui Valdemarui Šemeškai, jis mane mokė, buvo autoritetas ir motyvavo rinktis menų specialybę. Aš ir dabar džiaugiuosi, kad rinkausi tapybos studijas. Užtat dabar Lietuvoje nėra kito tokio režisieriaus, kuris turėtų tapytojo diplomą. Iš kur polinkis menams? Yra giminėje šiek tiek menininkų, net ir tapytojų. Mano mama visada buvo meniška, ji ir dabar sėkmingai paveikslus tapo ir skulptūras lipdo. Štai į ką aš!
Vilniaus dailės akademijoje pasižymėjote kaip talentingas bei perspektyvus tapytojas. Ar esate surengęs savo darbų parodų? Ar dabar pavyksta paimti teptuką į rankas, nutapyti?
Esu surengęs ne vieną personalinę ir tikrai nemažai kolektyvinių tapybos darbų parodų. Daug tapiau studijų metais, po jų beveik netapiau. Gal ir buvo koks inercinis tapymo laikas, bet jis buvo žymiai sutrumpėjęs. Nes aš jau sąmoningai linkau į kiną. Jau paskutiniuose kursuose rimtai domėjausi kino menu. Baigiau tapybos bakalaurą, magistrą, padaviau dokumentus į aspirantūrą. Bet išvažiavau į Vokietiją, nes supratau, kad man toliau studijuoti neįdomu. Bet tapyba labai pravertė – dabar filmams pats piešiu kadruotes, nereikia samdyti kadruočių dailininko.
Visgi išgarsėjote kaip režisierius. Kaip ir kada Jūsų gyvenime atsirado režisūra ir nuo ko pradėjote savo, kaip režisieriaus, karjerą?
Paradoksalu – kino meno studijų nesu baigęs, diplomo neturiu, bet kartais tenka dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantams režisūrą. Laikinai dirbau animacijos srityje režisieriumi. Pirmą filmą „Horizontai“ su draugu Martynu Birškiu kūrėme dar studijuodami magistrantūroje. Vėliau sekė kiti trumpametražiai filmai. Vieną iš jų – „Lietuviai Europos Sąjungoje“, jį kūrėme su draugais Vokietijoje. Mano bičiulis ir artimas draugas Kęstutis Svirnelis išbandė operatoriaus pareigas. Po filmo jis greitai suprato, kad kinas – tai beprotnamis, neturintis adreso, ir daugiau gyvenime nepaėmė į rankas jokios kameros. Tas laikotarpis buvo savanoriška emigracija. Buvau laisvas menininkas, tapiau, rašiau scenarijus, gėriau (juokiasi). Po to buvo sukurtos „Raudonos durys“. 2006 m. buvo sukurtas pirmas ilgametražis filmas „Zero“, nuo to prasidėjo didžioji mano kino kūrimo kelionė. Pradėjau kurti tai, kas man labiausiai patinka – trilerius, detektyvus, komedijas, veiksmo filmus. Dabar dirbame paruošiamuosius darbus filmui „Vilko Gomury“, jį žiūrovai galės pamatyti 2025 m.
Kai kas sako, kad esate režisierius „blogiukas“. Jūsų filmai pasižymi aštriu požiūriu, juose apstu šokiruojančių vaizdų ir elgesio, juodojo humoro, absurdo. Nepaisant to, jie renka pilnas kino sales, juose – daug mūsų nesenų laikų ir dabarties realybės, kurią pateikiate sutirštintomis spalvomis. Žmonės mėgsta būti šokiruojami?
Yra gana sunku atsakyti, kodėl vieni filmai populiarūs, o kiti ne. Priežasčių gali būti daug ir įvairių. Yra toks psichologinis veiksnys, kai žmogus labiau mėgsta tai, kas jį šokiruoja ir gąsdina. Juk ir žiniasklaidoje atliktų tyrimų duomenimis, 80 procentų viso turinio sudaro pornografijos ir kriminalo turinys. Negaliu sakyti, kad tai formulė. Kodėl žmogus žiūri siaubo filmus? Nes tai yra nuoga ir tiesioginė emocija. Jam patinka saugiai sėdėti krėsle ir kartu gauti dozę adrenalino, patirti išgąstį. Tas poreikis yra labai didelis, sakyčiau, instinktyvus, ir tai liudija, kad savo populiarumu siaubo ar apskritai aštraus žanro filmai nenusileidžia komedijoms.
Kokių reakcijų susilaukiate dėl savo filmų? Koks yra Jūsų filmų žiūrovas?
Kritikos sulaukiu nuolat ir labai įvairios. Nuo aktorių bei temos pasirinkimo iki labai konkrečių filme vaizduojamų scenų ir netgi sunkiai pastebimų detalių (juokiasi). Jeigu kūrinį paleidi į viešumą, ne tik kūrinys, bet ir autorius bus ir giriamas, ir peikiamas. Reikia prie to priprasti. Kažkada kino teatrai atliko analizę dėl auditorijos pasiskirstymo pagal amžiaus ir lyties grupes. Labai nustebome sužinoję, kad mano filmus žiūri 45 procentai moterų ir 55 procentai vyrų. Manėme, kad žiūrovai vyrai sudaro apie 80 procentų. Koncentruota publika mano komedijas žiūri nuo paauglystės iki 35-erių, trilerius ir veiksmo filmus – nuo 20 m. iki pensinio amžiaus. Beje, filmai pritraukia didesnį skaičių žmonių ne Vilniuje, o regionuose. Dvidešimt metų jau esu kino industrijoje. Aš pats užaugau kaip žmogus, mano turinys užaugo, užaugo ir žiūrovas.
Jūsų komanda – stiprūs, charizmatiški aktoriai, beveik tie patys vaidina Jūsų filmuose. Ne vienas sako, kad jiems dirbti su Jumis yra garbė. Ar esate griežtas režisierius? Su Jumis sunku filmavimo aikštelėje dirbti? Ką Jums reiškia Jūsų komanda? Kokia ji? Kurie iš jų sudaro branduolį? Kas rašo scenarijus?
Nesu griežtas. Esu pakankamai reiklus. Ir sau, ir komandai, ir aktoriams, kiek reikalauja viena ar kita scena ir uždaviniai. Jeigu aktorius turi potencialą, traukiu talentą iš jo ilgai. Jeigu matau, kad neištrauksiu, tada reikia keisti požiūrį ir reikalauti tik tiek, kiek jis geba. Kartais aktorius suvaidindamas vieną ar kitą filmo epizodą nustebina ten, kur nesitikėjau. Būna, kad jis vaidindamas išsiskleidžia spalvomis, kurių iš pradžių nemačiau. Žinoma, turiu savo chebrą, su kuria tuo laivu plaukiu nuolatos. Tai prodiuseriai, su kuriais planuoju, scenaristai, su kuriais kuriu istoriją, dailininkai, operatoriai, kurie padeda įgyvendinti idėją, ir esminiai režisieriaus įrankiai – aktoriai, su kuriais tą istoriją pasakoju. Su kuo nuolat dirbu? Asta Liukaite, Daiva Jovaišiene, Donatu Šimukausku, Gediminu Juodeika. Dažnai tie patys aktoriai dalyvauja kiekviename projekte, aš netgi iš anksto žinau, kurie iš jų kokį vaidmenį atliks. Mindaugas Papinigis, Andrius Žiurauskas, Vytas Kaniušonis, Rimantė Valiukaitė, Ramūnas Cicėnas – juos gerai pažįstu ir matau, ką jie gali padaryti. Kiekviena istorija reikalauja tam tikrų personažų. Rašant scenarijų dažniausiai dirbu su bičiuliu Jonu Baniu. Kai griebiame abu kokią idėją! Diskutuojame, dalinamės darbais ir po truputį kuriame istoriją.
Kokią žinutę norite ištransliuoti žiūrovams savo kūryba?
Geras klausimas, bet labai sudėtinga į jį atsakyti. Jeigu tai galėčiau padaryti literatūriniu būdu, tą ir padaryčiau, bet kinas turi savo ne tik raiškos, bet ir perdavimo, įsisavinimo būdą. Tai labai unikalu, jei nori, kad žmogus išjaustų vieną ar kitą išgyvenimą, ką kūrėjas patiria. Savo filmų temų aš neslepiu. Bet tarp jų yra atskiros žinutės, ir pamatinės, pavyzdžiui, kaip juodojo humoro žanre, kai šneki vieną, bet nori pasakyti visai ką kitą. Vienintelis dalykas, ko stengiuosi nedaryti, tai – nemoralizuoti.
Filmuose nevengiate ir politikos temų. „Zero III“ – apie politiką ir žiniasklaidą. „Piktųjų kartoje“ labai drąsiai prakalbote apie sovietmečio laikų Lietuvą – kai nemažai žmonių dirbo KGB agentais, o Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje sovietinio saugumo darbuotojai pardavinėjo jų bylas, išneštas iš archyvų. Tai aktuali, įdomi tema. Jums irgi? Kaip rinkote medžiagą šiam filmui? Ar buvo sunku?
Jei būtų neįdomi, nedaryčiau. „Piktųjų kartoj“ politika tik leitmotyvas. Idėja visai kita – kaip šalis ir visuomenė išgyvena, stigmatizuojasi nuo tos temos. Taikliai pastebėjote, kad ji visada aktuali ir kiekvieną kartą, praėjus atitinkamam laikui, ji išlenda. Nes daug kas iš sovietinio režimo nusikaltimų atskleista, bet daug kas dar ir paslėpta. O medžiagą šiam filmui rinkau ne itin sunkiai. Buvo žmonių, kurie sutiko pasidalinti informacija, kiti atsisakė. Treti paprašė būti neviešinami. Dar kiti tiesiog suvedinėjo su reikiamais šaltiniais. Vienu žodžiu, patirtis buvo įdomi.
Rodos, Jums kuriant filmą nieko nėra neįmanoma. Ar visgi iškyla sunkumų? Kuriuos filmus kurti buvo sunkiausia?
Filmus statyti nėra lengva. Ir ši sritis yra pakankamai brangi. Filmo sudėtingumas priklauso ir nuo to, koks žanras, istorija, ko iš jo reikalaujama ir kokie esminiai uždaviniai. Dažnas klausimas – „Kiek kainuoja filmas?“ Dažnai atsakau – „O kiek kainuoja namas?“ Ne veltui sakoma, kad filmą stato – lygiai taip pat, kaip namą. Atsakymo tikslaus nėra. Vienas – pusę milijono, kitas – du šimtus milijonų. Nors abu tokios pačios trukmės – pusantros valandos. Nepasakyčiau, kad yra filmų, kurie itin lengvai arba labai sunkai statomi. Labai priklauso nuo aplinkybių ir pasiruošimo. Jeigu nebuvo padirbėta ruošiantis, teks turėti sunkumų gamyboje. Būna, pasitaiko tokių force majeure – tavo komanda pasamdyta, viskas pasileidžia, bet kas nors nesuveikia ir tada viskas griūna. Dar vienas siaubingas dalykas filmavimo aikštelėje – traumos. Tada pakimba biudžetas. Aktorių keitimai, perfilmavimai ir pan. Jeigu statai filmą su kaskadiniais triukais, sudėtingomis scenomis, tai visada atsiranda rizika, turi galvoti, kad visko gali atsitikti.
Ar žinote, kokia gero kino sėkmės formulė?
Manau, tokios formulės nėra. Visi jos ieško, bet iki šiol niekas nėra suradęs. Yra tam tikri elementai, kuriuos naudoji, bet jie kiekvieną kartą suveikia skirtingai. Tai panašiau į alchemiją, kuri neturi vieno lygties sprendinio. Tuo kinas ir yra unikalus. Jis labai gyvas organizmas – nuo pirminės idėjos apie ką bus kuriamas filmas, kas jį režisuos, kas vaidins, kur bus filmuojama ir kiek kainuos iki premjeros, ir popremjerinio laikotarpio, nes nežinia, kaip žiūrovas jį priims. Jeigu kas nors žinotų kino sėkmės formulę, tai didžiausios kino kompanijos Holivude nepatirtų nesėkmių, kurios ištinka pakankamai dažnai. Nesėkmių ir sėkmių istorija kine yra labai gausi ir pakankamai įvairi. Yra nemažai pavyzdžių, kai vos milijoną eurų kainuojantis filmas surenka neregėtas auditorijas ir uždirba šimtus milijonų „box office“. Ir priešingai, brangūs ir žvaigždėmis prikamšyti projektai patiria fiasko ir bankrutuoja.
Ar yra kino kūrėjų, kuriais žavitės, kurie darė ir daro įtaką?
Mokymosi periodu taip, buvo tokių režisierių, kuriais sekiau, mokiausi, kaip jie dirba su kamera, su aktoriais, kaip stato mizanscenas. Tai Emiras Kusrurica, Kventinas Tarantinas, Tony Scottas, Deivydas Fincheris... Pradžioje man trūko teorijos, skyriau daug laiko teorijai suprasti ir pritaikyti ją praktikoje. Kai nemažai dalykų perpranti, pradedi eksperimentuoti ir įgyvendinti patirtį savaip. Tai ir vadinama kūryba. Savo filmus montuoju pats su kolegomis. Žiūrint į lietuvių kolegų darbus, smagu matyti, kad žanrinių filmų įvairovė plečiasi. Atsiranda naujos kartos kūrėjų, kurie įvairiau žiūri į paties žanro kategoriją. Tai pakankamai sudėtinga ir reikalauja atitinkamų žinių bei patirties. Labiausia džiugina, kad nepelnytai apleistas žanrinis kinas atsigauna ir vis dažniau regimas Lietuvos kino teatruose.
Už savo filmus „Sidabrinėmis gervėmis“ esate apdovanotas ne vieną kartą. 2010 m. Metų geriausias scenarijaus autorius – už „Zero 2“, 2014 m. Metų geriausias montažo režisierius – už „Redirected“ , 2017 m. Metų geriausias montažo režisierius – už „Zero 3“ . Taip pat 2022 m. gavote Žiūrovų apdovanojimą už „Piktųjų kartą“. Ką Jums reiškia šie tikrai solidūs įvertinimai?
Ačiū, kad priminėte (užkrečiamai nusikvatoja). Atvirai šnekant, tai tik medalis tuštybei patenkinti. Aš filmus, nepriklausomai nuo žanro, orientuoju plačiai auditorijai ir kinoteatriniam parodymui. Festivaliai ar panašūs nišiniai susibūrimai nėra mano taikinys. Jeigu filmas gauna vieną ar kitą apdovanojimą, džiaugiuosi už komandą ir filmą, jeigu negauna, neašaroju kamputyje. Aš puikiai gyvenu ir be jų.
Ar esate sirgęs žvaigždžių liga?
Atsiranda toks momentas, kai pats nesupranti, kai tampi viešu asmeniu. Tu nežinai to momento, todėl kartais gali atrodyti, kad pasireiškia arogancija, nes nenori būti viešas. Bet ar terminas žvaigždžių liga gali būti pritaikomas Lietuvoje, abejoju. Mūsų mažoje Lietuvėlėje nėra tų žvaigždžių, tai daugiau žinomų žmonių sindromas.
Esate dar ir dėstytojas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ar reiklus savo studentams?
Aš esu kviestinis dėstytojas, dėl savo užimtumo nedėstau nuolat. Kuruoju magistrantūros studentų atliekamas praktines užduotis. Užsiimti su jais reikia turėti laiko. Jei nori su jais padirbėti, reikia atsisakyti savų projektų. Mes su jais neblogai sutardavome, atrodo, mano pasirodymai akademijoje naudos jiems davė. Laikas parodys, kiek.
Jūsų kūrybiniame kelyje buvo ir prieštaringų reakcijų sulaukusi Turgelių bažnyčioje suorganizuota akcija. Už ją su kolegomis buvote nubausti. Ar tikėjotės tokios reakcijos? Ką apie ją manote dabar?
Tai buvo meninė akcija – performansas. Ji buvo aiškiai nukreipta į bažnyčią, kaip instituciją, kurioje, mano požiūriu, buvo vykdoma nusikalstama veikla. Žinoma, tai iššaukė nepasitenkinimo reakciją. Mes aiškiai rodėme pirštu į pedofilijos skandalus, visus vaizdo įrašus pateikėme ir vis tiek mus nuteisė. Teismai, kurie vyko, buvo absurdas ir ne mažesnė to paties performanso dalis. Bet buvo gera patirtis – stebėti, kaip dirba prokurorai, advokatai, kaip dirba teismų sistema ir elgiasi tam tikra visuomenės dalis. Visa šita patirtis labai gerai pasitarnavo ruošiantis „Piktųjų kartos“ filmui. Esu pasakęs: „Noriu, kad mane nuteistų už kūrybą“. Aukščiausias teismas pasielgė išmintingiau, teistumą panaikino, bet bausmę pritaikė. Teisme buvome klausiami, kodėl nepasirinkome kitos vietos savo performansui. Bet jei mano idėja atkreipti dėmesį į pedofiliją bažnyčioje, kur aš ją turiu išpildyti – bibliotekoje, autobusų stotyje?
Esate labai užimtas žmogus. Kai surandate valandėlę poilsiui, ką tuomet veikiate? Kokie Jūsų pomėgiai?
Laisvalaikis būna įvairus. Su artimais žmonėmis, draugais. Esu išsiskyręs ir aplinka neturi didelių pretenzijų mano užimtumui. Pakankamai daug žiūriu filmų. Daug skaitau knygų, ypač jeigu ruošiuosi statyti filmą, labai daug koncentruojuosi į temos turinį. Jei filmas apie KGB rezervistus, prie temos sėdžiu ir ja gyvenu. Dabar ruošiamės statyti filmą apie maniakus. Tai visa literatūra, kuri guli ant stalo visur išmėtyta – nuo bendros apžvalgos apie įvairaus plauko psichopatus iki žiaurių romanų, kaip patalogoanatomai išpjausto įvairias kūno vietas. Makabriškai skamba, tiesa?
Jūsų filmuose yra ir patriotizmo spalvų. Ar pats esate Lietuvos patriotas?
Nežinau, su kuo save lyginti. Niekada savęs nelaikiau dideliu patriotu. Jeigu lygintume pagal dabartines tendencijas, kai patriotas tas, kuris laksto po gatves su vėliava, tai toks nesu. Aš patriotas tiek ir toks, kuris savo kūryboje stengiasi įžvelgti, kas visuomenėje nėra labai patogu ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį. Kartais prašaunu, o kartais pataikau gana taikliai. Šiaip esu vertinamas įvairiai. Galbūt dėl to, kad režisierius dažnai tapatinamas su kuriamu filmu. Jeigu reikėtų piešti autoportretą, tai esu pakankamai kuklus žmogus, nors neretai susidaro kitoks įspūdis. Kartais poreikis daryti drąsiai susiduria su mano kuklia prigimtimi, dėl to išeina rezonansas. Mano perfekcionizmas, kuris jau tapo lėtine liga, man neretai kiša koją. Stengiuosi su tuo kovoti, tik ne visada pavyksta. Esu dvynys, mano nuotaikos būsena dažnai priklauso nuo emocijų ir savijautos. Man labai artima hedonistinė pasaulėžiūra, todėl vidiniai principai manęs nekamuoja.
