Negaliu paaiškinti, kodėl būtent toks pavadinimas. Gal pajutau tai natūraliai, kalbėdamasi – tą vidinę juvelyrės, menininkės energiją, kuri kasdien apvilkta drabužiais ir paslėpta po pasvertais žodžiais. Nepažįstamai aplinkai Jurga Lago prisistatytų trumpai. Menininkė. Ir dizainerė. „Man vis dar kažkaip nepatogu apie save kalbėti“, – sako juvelyrė.
Tiesą pasakius, nustebau, kad Jurga su savo vyru Lino kalba lietuviškai. Eidama į studiją, kuri yra labai patogioje vietoje, šalia gyvenamųjų patalpų, Jurga patvirtins – o kaip kitaip nepamiršti kalbos? Reikia nuolat treniruotis, t. y. kalbėtis. Ir man pasirodė labai intymu, o paskui – ir gražu, kad ispanas, iš didelės pagarbos ir (ar) meilės, kalba savo mylimo žmogaus kalba, kuri yra tokia vieniša pasaulyje ir, tiesą sakant, niekam neįdomi, nes ja komunikuoja vos trys ar keturi milijonai žmonių. O paskui Jurga parodys įspūdingą akmenį, natūraliai suformuotą kraštovaizdžio, o žmonių paliktą ramiai tūnoti studijoje, puikiai įkomponuotą, nes jis gali būti ir kaip stalas, ir kaip minčių kaupimo vieta, ant kurio net save įsivaizduoju – tupinčią, kaip paukštis, ir tokiu neįprastu būdu medituojančią.
Jurga sako, kad yra pelėda, kuri keliasi apie aštuntą. Papusryčiavusi, su kava eina į studiją ir dirba iki pietų. O per pietus eina į sporto klubą. Šiandien Jurga Lago gyvena tarp Vilniaus ir Madrido. Ir sako, kad sunkiai jaukinasi tą didelį, judrų ir su tolimais atstumais miestą.
Kolekcijų arba gaminių kūrimas vyksta studijoje?
Jei būnu Ispanijoje, kuriu papuošalus ir paprastai rašau studijoje. Dar yra dirbtuvės, kur dirba juvelyrai, gaminantys papuošalus iš aukso, briliantų, brangakmenių. Lietuvoje daugiausia dirbame su sidabru. O aš dažniausiai būnu irgi studijoje. Maždaug pusę mėnesio praleidžiu Lietuvoje ir pusę – Ispanijoje.
Kai tarėmės dėl pokalbio, sakėte, kad paprastai penktadieniais grįžtate vėlai, todėl šeštadienio rytas skirtas išsimiegoti. Einate į klubus, pas draugus, linksmintis?
Dažniausiai tai būna kviestinės vakarienės su užsakovais. Kai kada tie užsakovai tampa draugais. Dažnai tenka vakarieniauti, tačiau jei ta vakarienė vyksta Ispanijoje, paprastai ji užsitęsia iki antros valandos nakties. Ispanai vakarieniauja devintą vakare, kai žmonės Lietuvoje jau yra lovose.
Ko trūksta Madridui iki Vilniaus ir ko trūksta Vilniui iki Madrido?
Madridui trūksta gyvenimo kokybės. Nes Vilniuje ir Klaipėdoje, ko gero, gyvensi ilgiau. Nors ne, meluoju. Madridas – ilgaamžių miestas. Nežinau kodėl, bet čia daug šimtamečių senukų. Man gyvenimo kokybė geresnė Vilniuje. Ir tai nepriklauso nuo pinigų. Gali daug kur nueiti pėsčiomis, nereikia stovėti kamščiuose, nereikia praleisti trijų valandų, jei nori nuvažiuoti į kirpyklą ar į manikiūro saloną, ir tiek pat grįžtant atgal. Atstumai labai trumpina gyvenimą, atrodo, kad nuolat esi kelyje.
O ko trūksta Vilniui? Nuomonių įvairovės. Sveikos konkurencijos, kuri gimdo kokybę. Spaudoje – žinių, intelektualų. Man trūksta žmonių. Pastebėjau, kad nebeinu į parodas, teatrą, nes renginiai tapo labai lėkšti. Atidžiai renkuosi kur eiti, vengiu tos vadinamosios kultūrinės viešosios erdvės. Labai renkuosi kompanijas. Ir tikrai daugiau gaunu internetu nei bendraudama gyvai. Pirmiausia – sutaupau savo laiką, nereikia važiuoti ir žinai turinį, ko ieškai.
Laisvai kalbate ispaniškai?
Taip, išmokau gana greitai. Beje, pastebėjau, kad dauguma lietuvių kalbas išmoksta greitai.
Kaip papasakotumėte vaikui, tarkim, šešerių metų, kas yra juvelyrika, kodėl ja reikėtų domėtis, turėti?
Kaip atsakyčiau? Juvelyrika yra nereikalingo daikto pavertimas reikalingu, menišku. Arba – menas nereikalingą daiktą paversti reikalingu. Ir dar – tai investicija, nes jei kuri juvelyriką, vadinasi, naudoji brangius tauriuosius metalus. Tai daiktas, kurį gali visada nešioti ant rankos, kaklo, piršto ir turėti su savimi, nereikia saugoti banke. O jei pasirinksi tinkamą kūrėją – tai turėsi dvigubą investiciją. Salvadoro Dali ar Pikaso eskizas ant servetėlės kainuoja daugiau nei aukso luitas. Labai svarbu tinkamai pasirinkti menininką, nes tai kelis kartus padidina gaminio vertę. Gaila, šiandien pasaulyje prikurta labai daug šiukšlių, todėl sunku susigaudyti, bet tie, kurie susigaudo, – laimi.
Šeimoje augote dviese su sese. Ar patyrėte konkurencinių kovų su ja?
Mano sesuo Laura yra vitražo menininkė, jaunesnė už mane. Abi galvojame, kad kovų nebuvo, bet, aš manau, kad buvo. Nors tikrai gerai sutarėme ir net buvome geriausios draugės. Paskui šiek tiek nutolome, nes ji gyvena Prancūzijoje, aš – Ispanijoje. Niekada nesiginčijame dėl menų ir kūrybos. Kartais paklausiame viena kitos nuomonės apie kompoziciją ar kitus profesinius dalykus. Galime pasiginčyti dėl vaikų, auklėjimo, bet tik tiek. Manau, mūsų vaikystė, jaunystė buvo tobula. Kai studijavau Dailės akademijoje, ji pas mane atvažiuodavo pasiklausyti paskaitų. Sutikčiau, jei pasiūlytų pakartoti vaikystę, bet, manau, padaryčiau tas pačias klaidas.
O su kokia nuotaika augote?
Mano tėvai buvo labai reiklūs ir gal net kartais per reiklūs rezultatui, mokslams, pasiekimams. Nepaprastai konservatyvūs. Mokiausi labai daug ir labai stiprioje mokykloje, lankiau vaikų dailės mokyklą, paskui stojau į E. Balsio menų gimnaziją, vaidinau vaikų teatre. Laisvo laiko neturėjau visiškai. Kai pagalvoju, nežinau, kaip tada gyvenau. Ir toks gyvenimo būdas užveda motoriuką, kuris ir vėliau neleidžia sustoti. Tarkim, mano ir vyro motoriukai ir kultūriniai skirtumai yra milžiniški. Jis tapytojas profesionalas, jam puikiai sekasi, jis iš to gyvena, tačiau jis griežtai nebedirba nuo penktos valandos vakaro. O aš negaliu taip. Ribos tarp darbo ir poilsio visiškai išsitrynusios. Mano augimo nuotaika buvo – labai daug veiksmo. Daug kultūros, meno. Tėvas labai mėgo antikvarą, aplinkui buvo daug gražių senovinių daiktų. Gyvenome miesto centre, senoviniame bute, ir tėvas visą laiką tą butą dailino ir dailino, gražino. Meilė savo buičiai, namams, aplinkai – viskas buvo padaryta jo ir senelio rankomis. Daug laiko praleisdavau pas močiutę kaime, Telšių rajone. Labai mylėjau ją, gamtą. Apskritai lietuviškas kaimas man yra įkvėpimo šaltinis. Vertinu tą tikrumą, paprastumą. Tokie štai mano gyvenimo kontrastai. Iki šešerių augau Taline, kur studijavo abu tėvai. Ten buvo miestas, kultūra, įvykiai, daug visko. O vasaras leisdavau kaime, kur tyla, karvytės. Tokią savo vaikystę ir prisimenu.
O mokyklos metai, ar jie buvo geri?
Pagrindinėje mokykloje, K. Donelaičio vidurinėje, kur mokymasis ir rezultatai buvo labai svarbūs, o mokytojai reiklūs, buvau vienokia, o teatro studijoje – visiškai kitokia. Tik iš laiko perspektyvos suprantu, kiek daug man davė mokykla ir mano mokytoja, kurią visi vadinome Kobra, bet ji ir pati žinojo savo pravardę. Ji buvo labai stipri matematikos mokytoja, jos dalyką buvo labai sunku mokytis, bet matematikos man labai prireikė vėliau, gyvenime. Tuo metu mokytojos labai bijojau ir iš tos baimės pakviečiau ją į savo diplomų gynimą dailės mokykloje. Ir ji atėjo su gėle. Ji buvo nepaprastai protinga moteris ir labai gera pedagogė.
Ar yra dalykų, kurių net šiandien negalėtumėte padaryti dėl savo įsitikinimų ar vaikystėje įgytų kompleksų?
Anksčiau labai išgyvenau dėl savo kūno, tai buvo mano kompleksas. Kai nustojau lankyti dramos būrelį ir sumažėjo fizinis krūvis, per pačią paauglystę, priaugau labai daug svorio. Labai daug. Kaip stipriai tai išgyvenau... Gal iki kokių dvidešimt penkerių kankinausi. Iki pat šiandien kartais pajuntu tą kompleksą. Ir nuolat sportuoju ne dėl sveikatos, o iš reikalo – išsaugoti kūną. Dar man sportas padeda atsikratyti įtampos. Einu kiloti geležų. Ir kai įtempiu visus raumenis, kad pakelčiau, tada atsipalaiduoja galva. Jei supykstu – neskaičiuoju iki dešimt. Sėdu, važiuoju į sporto klubą ir per pusvalandį pykčio nebelieka.
O kas gali supykdyti?
Anksčiau – komentarai feisbuke. Dabar pastebėjau, kad tapau abejingesnė, dabar mane sunku išmušti iš vėžių. Ir tai yra vienas geriausių dalykų, kurį man davė rašymas socialiniuose tinkluose. Tai atėjo savaime – toks tarsi letargo režimas, man patinka ta būsena. Apskritai lietuviai mėgsta niekinti už kitokią nuomonę, bet aš tikiu, kad jau netrukus ateis laikas, kai privalėsi išmokti priimti kito žmogaus nuomonę. Ir pats galėsi pakeisti savo nuomonę apie kitą, nes gal tu ją susiformavai iš netikslios ar klaidingos informacijos, iš patirties neturėjimo. Gyvenimas kinta ir žmonės nuolat mokosi.
Bet daryti namų darbus prieš reiškiant savo nuomonę mėgsta retas?
Taip, manau, šiandien mes nemėgstame mokytis ir atlikti namų darbų. Mes nekreipiame dėmesio į faktus, skaičius. Dominuoja emocijos, jausmai, tarsi būtume atitrūkę nuo realybės. Atrodo, lietuviai šalti žmonės, tačiau taip tik atrodo. Rimti, susirūpinę, sakytum, neišbalansuojami, racionalūs. Tačiau pratrūkti gali per akimirką ir kunkuliuoti, nes viduje verda velnio šaltinis.
Skaičiau, kad Jūsų tėvas buvo toks išminties šaltinis, kuris sudėliojo, kas gyvenime svarbiausia, tačiau man įdomu, kaip sugebėjote išgirsti tai, ką sakė tėvai? Juk tėvai retam vaikui yra autoritetas.
Man su tėvu visą laiką buvo labai įdomu. Ir jis buvo didžiausias ir geriausias mano mokytojas. Kaip jis su manim turėjo kantrybės – neįsivaizduoju, nes kai prisimenu, buvau žvėriukas, nenustygstantis vietoje vaikas. Ir mano sūnus toks pat. Sunku su tokiais. Tėtis sakydavo, kad menininkas niekada nieko nesukurs, jei nesugebės į tą patį dalyką pažvelgti kitu kampu. Negali būti minioje, turi stovėti nuošaliau, stebėti aplinką, pokyčius ir matyti reiškinius iš visų pusių. Jis mokė pastabumo, smalsumo ir tikro, ne reklaminio, kūrybiškumo. Sakydavo – žiūrėdama į daiktą pajausk, kaip jis atrodys po dešimties ar trisdešimties metų. Ir klausdavo – kur bus Džokonda po milijono metų? Mane tas klausimas išbalansuodavo. Būdami griežti ir reiklūs, jie mokėjo labai estetiškai gyventi. Mokėjo kurti grožį ir parodė man, kaip tai daryti. Tėtis juokaudavo, kad grožis turi būti gražus. Iš bjaurasties grožis neatsiranda. O dar turi matyti, kaip tavo sukurtas grožis integruosis į aplinką po 30 metų. Matyk tendencijas, o ne madas. Ką reiškia būti originaliu? Tai reiškia – būti nepopuliariu. Ir aš to niekada nebijojau. Kurdamas turi matyti aplinką, neužtenka tik kurti, nes imsi kartotis, neturėsi savasties. Labai daug visko yra pasaulyje sukurta, todėl turi atrasti savo veidą, išsiskirti iš minios. Jei tai sugebi – pusė darbo padaryta. Ir tai negarantuoja populiarumo, tik tai, kad būsi kitoks. O paskui reikia išsilaikyti nugalint norą pasiduoti madai, tendencijai.
Jūsų verslas ir kūryba pelnė pripažinimą, kurio laukėte visą gyvenimą. Kodėl menininkui svarbu būti pripažintam? Kad pragyventų ar dėl vidinių ambicijų? Dėl ko Jūs siekėte pripažinimo?
Toks yra menininko kelias. Jei esi aktorius, juk nevaidinsi tuščiai salei. Tas pats ir su kitais menais. Tačiau tuomet susiduri su dilema – kiek turi atsisakyti savęs dėl pripažinimo. Tai didelis išbandymas ir daug kas čia gali suklupti. Manau, kad nesuklupau, nes užsispiriu, kaip asilas, ir išlieku savimi. Ir net kartais manau, kad galėčiau atsisakyti populiarumo. Nenoriu atsisakyti ateities dėl šiandienos. Tarptautinis pripažinimas ateina kartu su gerais finansais. Visko esu patyrusi, nepripažinimo – taip pat.
Paukštelis yra Jūsų kūrybos leitmotyvas ir simbolis. Kokie dar simboliai Jums artimi ir iš kur jie atėję?
Man patinka širdis, ji nėra banali, ji – trikampis. Ji labai stiprus ženklas. Bet labiausiai mėgstu dirbti su šriftu, nes studijavau grafiką, o kaligrafija buvo mano arkliukas. Ji tokia subtili, nes, pavyzdžiui, vien A raidę galima studijuoti savaitę. Man šriftas yra tikras miškas, klaidžioju jame iki šiol. Dirbti su raidėmis labai patinka, nes jos yra tobuli ženklai. Galiu įlysti ir paskęsti. Išstudijavau šriftą ir galiu rašyti renesansiniu, gotikiniu, kokiu tik nori šriftu. Galiu kurti naujas raides ir naujus šriftus.
Tačiau esate atpažįstama per paukštelį?
Taip, bet jis nėra gulbė ar erelis. Vyturėlis – laisvės ir gyvenimo džiaugsmo simbolis. Jis yra linksmas ir neagresyvus. Buvau sulaukusi pasiūlymo parduoti jo dizainą, proporcijas. Didelei telekomunikacijų bendrovei už tikrai didelius pinigus, bet atsisakiau.
Daug žmonių mėgsta paišyti klausydamiesi ar būdami neįdomiame susirinkime. Aš, pavyzdžiui, piešdavau akinius, kiti – strėles, gėlytes. Ar Jūsų paukštelis atsirado panašiai, ar Jūs jį išskaičiavote, suprogramavote?
Jis tupėjo pasąmonėje ir išlindo tam tikru momentu, kai reikėjo sukurti logotipą. Rašiau Jurga su Y, o viduryje žodžio R raidė buvo tuščia. Ant tos raidė reikėjo akcento, tada ir patupdžiau ant jos paukštį.
Atrodo, kad jį lengvai galėtų nupiešti bet kas. Ar jis turi piešimo paslapčių?
Taip. Jį nupiešti labai sunku. Galėčiau lažintis iš pinigų, kad jo nenupieštumėte. Tas jo paprastumas yra labai sudėtingas, kiekvienas jo milimetras yra apskaičiuotas, tobulai nupoliruotas. Jis atrodo toks paprastas, nes yra labai sudėtingas.
Tai Jurga yra lygu paukštelis?
Taip.
Apie užsakovus. Su jais bendraujate, kad suvoktumėte, ko jie norėtų. Ar per vieną pokalbį galima tiek įsigilinti į asmenybę, kad suprastum, ar galėsi išpildyti jo lūkesčius?
Priklauso nuo žmogaus norų. Pavyzdžiui, jei reikia sukurti šeimos relikviją, gali tekti bendrauti daugiau. Tačiau jau esu ištobulinus savo sistemą – anketą su klausimais, kurie padeda. Kartais jie atrodo netikėti, neturintys nieko bendra su papuošalu, bet labai man padeda. Jau moku atrakinti žmogų.
O kaip sugalvojote tuos klausimus?
Dirbau su šimtais žmonių. Supratau, ko klausti. Klausimai gali būti nesusiję su juvelyrika, gali pasirodyti asmeniški arba apie nieką, bet jie man padeda.
Ar buvo atvejų, kai pasirodė, kad visai neperpratote žmogaus ir nepataikėte?
Su privačiais užsakymais – niekada. Arba negaliu įvykdyti užsakymo ir tai pasakau, arba išsprendžiu reikalą iki galo.
Daug kas yra skaitęs Jūsų ir vyro istoriją, o man įdomu Jūs ir vyras – dvi individualybės ir dvi kultūros – kaip susišlifavote? Ar galima sakyti, kad visiškai pažįstate savo žmogų ir tą kraštą, kuriame gyvenate?
Ne, negalima taip pasakyti. Jis yra kūrėjas, be to, žmonės keičiasi. Bėga metai ir nesvarbu, kad esame kartu, juk žmonės yra gilūs, kaip šuliniai, neišsemiami vandenys juose. Ir toks, koks buvai anksčiau, šiandien jau nesi. Negaliu sakyti, kad visiškai jį pažįstu. Kad esame susišlifavę. Buitiškai – taip. Esame dvi didelės paslaptys vienas kitam.
Tai gal tai ir laiko, nes juk tas ilgas buvimas kartu turi įvairias baigtis?
Beje, kuo toliau, tuo mažiau žinau. Neturiu atsakymo. Kai prieš penkerius metus kaudavausi feisbuke, viską žinojau. Šiandien – nebežinau nieko. Ir kuo paprastesnis klausimas, tuo man sunkiau atsakyti.
Esate sakiusi, kad kai susitikote, labai greitai supratote, kad tai Jūsų žmogus. Kokie buvo ženklai?
Jis buvo geras. Geros akys. Patikimas. Vertino tiesą. Žinojau, kad šitas žmogus nemeluoja. Buvo labai drąsus. Juk kiek drąsos reikia vien atvažiuoti gyventi į Lietuvą, metus Ispanijoje savo didžiulę karjerą – jis buvo gavęs pasiūlymą dėstyti Karališkajame Madrido meno universitete. Tačiau po kurio laiko jis ėmė džiūti Lietuvoje. Daug priežasčių, tačiau, manau, turėjo įtakos ir tai, kad buvo labai užsidaręs. Ispanai yra ugningi, o jis iš šiaurės Ispanijos, beveik nekalba. Labai uždaras. Jis ir pats nebuvo linkęs megzti ryšių, tai tada ir aplinka nusisuko nuo jo.
Kokio dydžio figūra yra Jūsų vyras?
Prieš kelias dienas varčiau knygą, kurioje yra trisdešimt geriausių Amerikos tapytojų. Tai jis joje yra. Kokio jis dydžio? Žinote, tie dydžiai... ypač, jei tai tavo vyras. Jis profesionalus tapytojas. Kokybiškas technikos prasme. Turi labai aiškią idėją – va, kuo aš tikiu. Tai, ką jis daro, atrodo, yra tik dekoratyvu ir gražu. Bet iš tiesų ten yra tokia giluma ir idėja, kuri atlaikys šimtmečius. Jo darbuose yra žinutė, kuri bus aktuali ir po šimto metų. Beje, netrukus Amerikoje bus išleista Lino darbų monografija, o pernai įvairios pasaulio leidyklos net aštuoniems knygų viršeliams pasirinko Lino darbus.
Esate sakiusi, kad yra du Jūsų vaikai ir trečiasis vaikas yra darbas. Ar tas prioritetas išliko nepakitęs?
Taip ir niekuomet kitaip nebus. Norėčiau būti tobula mama, kuri sustoja, kai auga vaikai. Niekur neskuba. Šito nemokėjau ir baltai pavydžiu mamoms, kurios savo vaikams gali skirti daug laiko ir dėmesio.
Abu sūnūs pasirinko genties tradiciją ir studijuos juvelyriką?
Labai nustebino ir pradžiugino, tiesiog išmušė iš batų. Niekaip nekėliau profesijos rinkimosi klausimo, tai visiškas jų pasirinkimas.
Gebate rašyti ir kažkada galvojote studijuoti žurnalistiką. Ar čia tas atvejis, kai gabus žmogus yra gabus ne vienam dalykui?
Čia tikras prakeiksmas. Nes išdalini ir išbarstai save, nes viską, ką darai, gali padaryti labai gerai. Griebiesi daugybės dalykų, nors nereikėtų. Negaliu nerašyti. Ir jau tiek metų, kad tai tikrai išbandyta. O talentas iš karto matosi. Jei tu gimęs su Dievo dovana, tau bet koks darbas einasi labai lengvai. Nesikankini. Matau, kaip tapo mano vyras. Ypač lengvai, greitai, elegantiškai, tarsi be pastangų. Jei tik tau reikia stengtis, vargti, vadinasi, tai ne talentas. Man rašyti sekasi greitai ir lengvai. Ir tai, ko gero, yra antrasis pašaukimas.
Kas turi įsigijęs Jūsų darbų?
Teko kurti individualų papuošalą ir bendrauti su Hillary Clinton. Tai buvo nelengvas procesas. Yra daug užsakovų su savo medžiagomis, brangakmeniais, šeimos heraldika, su akmenimis, kurie yra labai vertingi, todėl dauguma tų užsakymų konfidencialūs ir ne visus galiu minėti, ne ne visus darbus galiu rodyti. Tai blogai autoriui. Todėl kalbu tik apie tuos, kuriuos galiu. Kūriau papuošalus Catherine Ashton, Nursultanui Nazarbajevui, Liuksemburgo karališkajai šeimai. Mano papuošalą turi V. Zelenskio žmona. Negaliu kalbėti apie ispanų kino žvaigždes, o su jomis dirbu.
Ar Jūsų verslas yra pavojingas?
Taip, visomis prasmėmis – dėl galimų vagysčių, dėl didelės atsakomybės. Kartais gaunu užsakymą su tokios didelės vertės medžiagomis, kad neturiu teisės suklysti, nes jei tai atsitiks – bankrutuosiu.
Kokie vidiniai inkarai yra Jums svarbiausi?
Koks sunkus klausimas. Dar prieš kokius septynerius metus tikrai žinočiau, ką atsakyti. Keičiuosi su laiku ir kas atrodė vakar vertinga, šiandien jau atrodo kitaip. Man patinka smalsūs žmonės.
Kada paskutinį kartą šokote?
Gal prieš mėnesį diskotekoje, rokenrolą.
O dainavote?
Labai blogai dainuoju, tai tik viena paniūniuoju.
Ir kada paskutinį kartą verkėte?
Prieš porą dienų. Visada verkiu žiūrėdama filmus, žliumbiu, galima sakyti...
Ačiū už pokalbį.
