Su juo buvome sutarę važiuoti už Iziumo – pasikalbėti, įrašyti interviu, padaryti nuotraukų. Ten, kur jie su ginklo broliais savo rankomis laikė frontą. Ten, kur nuo žemės paviršiaus nušluoti kaimai. Ten, kur bendruose kapuose gulėjo jų žudikų ir prievartautojų sumesti žmonės. Bet neišvažiavome.
„Atvažiuok iki manęs kavos, tada judėsime toliau“, – lakoniškai parašė. Buvo prieš septynias. Buvau jau prastūmusi dvi valandas mieste, kuris žino, kas yra karas. Palengva šaltis ir lietus, atrodo, įsiskverbė ir po oda – niekas nedirbo, prisiglausti nebuvo kur, mano rezervuotas viešbučio kambarys atsilaisvins tik gerokai po pietų (čia neplanavau važiuoti naktiniu autobusu, tačiau karas dažniausiai tik įžūliai nusijuokia į veidą iš visų planų). Batus, jų nenusiaudama, avėjau jau antrą parą, tiek pat dėvėjau ir tuos pačius drabužius – kartais tokia yra karo kasdienybė. Kasdienybė, prie kurios turi prisitaikyti. Dar po kelių mėnesių vienas draugas manęs paklaus apie mano „darbotvarkę“ ten. Suglumsiu nuo tokio klausimo. Suglumsiu todėl, kad... neturėsiu ką jam atsakyti – karo „darbotvarkė“ visiškai priklauso nuo karo ir esančiųjų jame.
Kiek vėliau, apgalvojusi, parašysiu, kad mano „darbotvarkė“ yra laukimas. Prisitaikymas. Tykojimas. Tykojimas kadro ar žmogaus, kurio reikia. Laukimas, kol pasitaikys proga. Įtampa. Įtampa, kartais atmiešta baime. O kartais – netikėtos dovanos, kaip nutiko ir tąkart, mat pas jį trumpam buvo atvažiavusi jo žmona. Todėl ir neišvažiavome, kaip buvome planavę, nes atimti žmogų iš žmogaus, kurie susitinka tam, kad labai greitai ir vėl išsiskirtų – nepateisinama. Juk išsiskirdami jie žino, kad tai gali būti paskutinis... Ne, nebūsiu ta, kuri parašys šį sakinį iki galo, tebūnie jis neištartas.
„Kaip atrodo jūsų diena, kai būnate kartu?“ – klausiu dar prieš interviu, kad galėčiau atsakymą įterpti į natūralią jų dienos tėkmę, taip kuo mažiau nuvogdama trumpo jų susitikimo minučių. Juk niekuomet nežinai, kada jis gaus žinutę, kurioje bus nurodytos kelios valandos, skirtos susiruošti ir išvykti. Būtent taip nutiko tą rytą, kai derinome planus. „Atvykti pasiruošus“, – žinutę garsiai perskaitė vyras. „Matyt, viskas nuplauks“, – tarstelėjo ji. „Ne, nenuplauks“, – užtikrino jis. Ir aš žinau, kad labai dažnai, jei tik labai stipriai kažko norime ir nesileidžiame į abejones, viską gauname. Arba atvirkščiai – neatsargiai pasvajojame ir Visata su kaupu išpildo net ir neatsargiausias svajones ar norus.
Ji norėjo perversmo savo gyvenime. Jis – lėktuvėlio.
Ir galiausiai abu turi tai, apie ką atsargiai arba nelabai atsargiai svajojo. Ir vis tik paklausiu, kaip prasideda jų diena, kokia ji būna. „Apsikabiname“, – sako jis. Šypsosi. „Apsikabiname“ – tai vyras pakartos dar kelis kartus. Jis tai sakė taip, kad net ir aš nugrimzdau į jų švelnų apsikabinimą... ir nesusizgribau paklausti iš ko dar susideda jų diena. Nuomotame name su visur aklinai užtrauktomis užuolaidomis jaučiama tokia pilnatvė ir ramybė, kad, regis, visa kita šalia to apsikabinimo būtų tik perteklinės detalės. Ji mane vaišina blyneliais su grybais, o gal tai buvo ne blyneliai, gal tãčkai, nebeatsimenu. Gaunu kavos, kūnas ima šilti ir aš nežinau, ar jis šyla nuo maisto ir kavos, ar nuo jųdviejų. Šilta į juos žiūrint.
Jam – 38-eri. Jai – 36-eri. Jis – dėstytojas, mokslininkas, pametęs galvą dėl robotikos. Ji – rinkodaros specialistė. Jie susituokę jau 17 metų. Šeimoje yra du vaikai – šešiolikmetė Julija ir devynmetis Maksimas. Kai redaktorei rašiau dėl interviu, iškart įspėjau, kad šis, ko gero, bus ne tik be pavardžių, bet ir be vardų – vyro vykdomos karinės operacijos reikalauja ypatingų atsargumo priemonių – juk kaip ir dažname pokalbyje ar interviu iš karo, taip ir šiame, labai daug kas įraše (ar išjungus diktofoną) lieka su prašymu „nerašyti“, „neskelbti“, „konfidencialu“. Ir vis tik galiausiai jis sako: „rašykime vardus“.
Andrii ir Viktorija: „Prisikvėpuoti vienam kito“
„Kare negalima nieko norėti, karas viską išpildo su kaupu, tik – kitaip“, – šelmiškai šypsosi Andrii, o Viktorija sako, kad, prasidėjus plataus masto karui, jų, kaip poros, santykiai grįžo į pradžią. „Mes esame kaip paaugliai – viskas tapo nauja, viskas įdomu, nes tiesiog bijome prarasti nors vieną sekundę, bijome, kad ta sekundė, kurią turime kartu, niekur neprapultų. Tiesiog norisi prisikvėpuoti partnerio“, – visą laiką šypsosi moteris. „Ko prisikvėpuoti?“ – neišgirdusi esu priversta pasitikslinti, o jie užsikvatoja. „Partnerio!“ Juokas suima ir mane. „Prisikvėpuoti, – darsyk pakartoja, – jis – manęs, aš – jo.“ Ir toliau abu juokiasi. Viktorija dar priduria, kad jie matosi kartą per mėnesį, o kartais – kartą per du mėnesius. „Labai sunku, – sako moteris, – labai sunku nematyti žmogaus, kurį myli.“ „Jo...“ – pradeda sakyti ir nutyla.
Porą aš atsargiai sugrąžinu prie jų turėtų norų ir svajonių. „Aš svajojau apie lėktuvėlius ir sprogstamąsias medžiagas, va, ir turiu: ir krūvas lėktuvėlių, ir krūvas sprogstamųjų medžiagų. O mano žmona svajojo apie tai, kad mūsų santykiai taptų vėl tokie, kaip anksčiau“ – kvatodami pasakoja Andrii ir Viktorija. „Taip, mūsų santykiai ir vėl tapo tokie, kaip kadaise: bendravimas persikėlė į telefonus, mes ir vėl toli vienas nuo kito – taip buvo draugystės pradžioje.“ Viktorija dar priduria, kad jų santykių pradžioje jie matydavosi itin retai, mat gyveno skirtinguose miestuose ir santykiai tuomet buvo kuriami praktiškai telefonu.
Jie juokiasi, kartu juokiuosi ir aš. Kažkada man vienas kariškis yra pasakęs, jog kare privalai juoktis, kitaip – neišbūsi jame. Nesvarbu, kaip tau liūdna ar sunku, juoktis – privalai. O sunku ten būna dažnai. Juk karas išskiria šeimas, žmonas atskiria nuo vyrų, vaikus – nuo tėvų. Apie vaikus pora kalba su begaline šiluma, tik jis tyliai priduria, jog yra labai sunku nematyti vaikų. Viktorija pasakoja, kad vaikai beprotiškai ilgisi tėčio. „Prašau vis, kad jei jau ne visi trys atvažiuotų, tai bent su vyresniąja dukra“, – sako Andrii. Ačiū Dievui, pasidžiaugia Viktorija, jam, nors ir labai retai, dabar jau pavyksta bent trumpam atvažiuoti ir pamatyti vaikus, juk yra buvę ir taip, kad vaikų jis nematydavo po pusmetį. „Žinai, kažkada sėdžiu aš, toks taktikuojantis, kažkokiame miške, viena grupė išeina vykdyti veiksmų, kita grįžta, virš galvos sraigtasparniai, lėktuvai ūžia, minosvaidžiai, veiksmas vyksta ir aš galvoju: „Sėdžiu aš čia, o be manęs ten auga mano vaikai...“
Vyras pasakodamas ir keikiasi, ir juokiasi. Tas karas jau toks yra, jame viskas šalia – ir keiksmai, ir juokas, ir nepakeliamas skausmas. „Vaikams labai sunku. Kai tėtis atvažiuodavo mūsų aplankyti, vaikams būdavo beprotiškai sunku jį paleisti, – vyrą papildo Viktorija, – man lengviau, nes aš atvažiuoju pas jį ir važiuoju, tiesą sakant, kaip į pasimatymą, o vaikai... Pastarąjį kartą, kai jis turėjo išvažiuoti, vaikai tiesiog prilipo prie jo, apsikabino... Matai tą vaizdą ir neįmanoma neverkti – vaikiškos emocijos... jas išgyventi daug sudėtingiau ir daug sunkiau...“ „Taip, jie juk nežino, atvažiuosiu dar kartą ar ne“, – ramiu balsu priduria Andrii.
Nervų sistema – šuniui ant uodegos
„Rytojumi pasitikėti negali, negali pasitikėti, kad jis išauš.“ – būtent taip šie žmonės įprato gyventi kare. „Kai skaitai naujienas, ypač apie pažįstamus, draugus, giminaičius, kai perskaitai, kad tas negrįžo, anas negrįžo – tai labai sunku. Su tuo susitaikyti...“ – Viktorija nutyla. „Neįmanoma“, – ramiai sakinį užbaigia vyras. Apskritai Andrii balsas – solidus, žemas, ramus. Jo ramus kalbėjimas apie siaubingus dalykus padeda klausytojui juos priimti, išgirsti net tada, kai pasidaro per daug kraupu klausantis jo pasakojimų, ypač tų su žyma „neįrašinėti“.
„Naktimis, patyliukais, tuomet, kai niekas nemato, kai niekas negirdi, tada „išgyveni“ visą tą informaciją. O visiems sakai, kad laikaisi, kad viskas puiku, nuostabu.“ – Viktorija šypteli. „Nervinė sistema visiškai nuėjo... sakykime, nuėjo šuniui ant uodegos.“ Abu ir vėl juokiasi, o aš Viktorijos klausiu apie jos plaukus – moteris buvo užsiminusi, jog karui prasidėjus ji pagal seną ukrainietišką tradiciją ėmė auginti plaukus. Ši tradicija gimusi iš tikėjimo, kad vyras tikrai grįš iš karo. Moterys kare turėjusios tikėti tuo ir stiprinti savo tikėjimą, pasitelkdamos viską, kas įmanoma, nesvarbu, ar tai būtų šamaniškos jėgos, ar kasų auginimas. „Ji buvo visiška mergaičiukė trumpais plaukais“, – į mano klausimą atsako ne ji, o jis. Ji tik juokiasi šalia, o aš pagalvoju: „Dieve, kaip jiems gera būti kartu.“ „Dar paauglystėje pastebėjau, kad tuomet, kai savyje kažką keiti, iš esmės keičiasi tavo gyvenimas“ – prisiminimais dalijasi Viktorija. „Kardinaliai“, – dar priduria. „Štai, pavyzdžiui, tąkart, kai plaukus nusikirpau visiškai trumpai, mes susituokėme, kai plaukus nusidažiau „ryžai“ – pagimdžiau, pradėjau juos auginti – pradėjau dirbti naują darbą. O kai labai ilgai jų nekirpau – prasidėjo karas.“ Dabar moteris sako bijanti ką nors keisti. „Kirpsiuosi tuomet, kai laimėsime!“
„Maksimaliai kalbėtis, maksimaliai suprasti vienam kitą, maksimaliai palaikyti“
„Mūsų santykiuose ilgainiui pritrūko romantikos, pritrūko laiko sau, viskas sukosi tik apie vaikus: kol juos pavalgydini, numaudai, suguldai į lovas...“ – apie buitį, buvusią iki karo, pasakoja Andrii. Klausiu apie tą posakį, kad karas, tarsi žymiklis, porose išryškina visus trūkumus, iškelia visas problemas į paviršių. „Man regis, viskas priklauso nuo žmonių“, – susimąsto Viktorija. „Viskas priklauso nuo to, kiek moteris supranta vyrą, kiek ištikimas yra vyras, kiek apskritai tuos santykius vertiname ir norime būti kartu. O problemos? Jos užaštrėja bet kada, kartais, kai žmonės gyvena kartu, man regis, jos užaštrėja dar labiau: gyvena kartu, o vienas kito nesupranta. Nuolatiniai pokalbiai, dažni susitikimai, palaikymas – labai svarbu. Yra buvę, kai vyras skambina ir pasakoja, jog tąkart buvę labai sunku, buvęs labai sunkus „išėjimas“, vaikinus sužeidė, o jis nieko negalėjęs padaryti... Ir tą akimirką bandai visomis išgalėmis palaikyti vyrą, nesvarbu, kaip jautiesi pati. Labai sunku yra parinkti žodžius, kurie jį palaikytų... Taigi, viskas priklauso tik nuo žmonių.“
Viktorija sako, kad yra visokiausių žmonių, yra visokiausių porų ir prabyla apie gana skaudžią temą – neištikimybę. „Yra tokių žmonių, kuriems tai nesvarbu, mes tikrai pažįstame tokių žmonių. Na, nuklydo vyras „į kairę“ – juk vyksta karas, žmonų vyrai nemato mėnesiais, metais, tad, nuklydo – žmona juk nesužinos. Taip, yra tokių... O yra ir tokių moterų, kurios atvirai sako, jog yra atpratusios nuo savo vyrų.“
Viktorija neslepia, kad santykius išlaikyti yra tikrai labai sunku: „maksimaliai kalbėtis, maksimaliai suprasti vienam kitą, maksimaliai palaikyti – reikia turėti beprotiškai daug stiprybės.“ Ir priduria, jog be to dar turi būti ir pasitikėjimas. „Ką reiškia būti kariškio žmona? – dar klausiu jos. – Juk tekėjai tai už mokslininko. Moteris juokiasi: „Tai beveik tas pats, kaip ir būti mokslininko žmona!“ O po akimirkos tarsi pasitikslinusi klausimą priduria: „Ką tai reiškia? Tai reiškia laukti ir tikėtis. Nieko neplanuoti, nieko negalvoti, tiesiog – tikėtis. Tikėtis, kad kada nors tai pasibaigs... Svarbiausia, kad jis liktų gyvas ir sveikas. O visa kita mes sugebėsime įveikti. Nesvarbu, ar bus sunku psichologiškai, ar bus sunku fiziškai, jei mes gyvi, mes viską įveiksime!“
Susitaikyti reikia ne todėl, kad kilo karas
„Yra visko, būna visko – vaikinai grįžta be rankų, be kojų, be akių. Kažkada stipriai tikėjau, jog aš galiu viską“ – pamąstymus apie žmonių santykius tęsia Viktorija. „Gali viską, bet ne viską iškart“, – šelmiškai įsiterpia vyras. „Taip, ne viską iškart“, – su meile į vyrą žvelgdama ir šypsodamasi pritaria Viktorija. Ir staiga surimtėjusi sako: „Bet aš galiu viską ir aš žinau, ką aš galiu. Galiu jį palaikyti, galiu atvažiuoti – kad ir kas nutiktų, aš galiu atvažiuoti. Žinau, kad jei kas nors bus ne taip, aš ištversiu, atlaikysiu – mes liksime šeima, nes... mes taip gyvename, tokie mūsų santykiai buvo nuo pat pradžių.“
Ši pora – labai brandi. Kas išduoda jų brandumą? Už meilės kupinų žvilgsnių slypintis jų tvirtas apsisprendimas spręsti šeimoje kylančias problemas, apie jas kalbėti, o ne sušluoti jas po kilimu, vėliau atsainiai tarstelint: „nepavyko, nesutapo charakteriai ar interesai“. „Likus metams iki karo mes su Viktorija labai susipykome“, – pasakojimą pradeda Andrii. „Pagalvojau, – sako vyras, – kils karas, o mes susipykę, tuomet imsime taikytis, o susitaikymo „priežastis“ bus karas... Ne, susitaikyti reikia iki tol, kol prasidės karas, kad šis sprendimas nebūtų susijęs su karu. Kad tai tiesiog būtų mūsų sprendimas.“ Kai paklausiau, kodėl jie šitaip susipyko, jie kartu atsakė – „buitis“. Ji norėjo vieno, jis – kito, kažkuriam tikusi tuometė situacija, kažkuris norėjęs daugiau, norėjęs augti, tobulėti: „kažkur užstrigome“.
„Pagalvojau, – sako Andrii, – tiek to, paaukosiu savo ego, bet bent nekonfliktuosime, kai prasidės karas.“ Kalbamės apie ego kare, ego karo metu, ego šeimoje. „Jei būdamas šeimoje karo metu puikuosiesi savo ego, tai, ko gero, šeima iširs. Šeima yra ne tik „apie tave“. Aš visuomet žinojau, kad prasidės karas, kad ateis toks laikas, žinojau, kad eisiu į karą, kad kursiu kokias nors technologijas ir visuomet pagalvodavau, kas tuomet bus su mano šeima.“ Viktorija darsyk grįžta į jų šeimai buvusius sunkius laikus: „Tuomet, kai mes smarkiai pykomės, tu visada sakei, kad prasidėjus sunkumams, jūs manęs nepalaikysite“, – primena ji vyrui ir priduria, jog ji visuomet jam tvirtinusi, kad jis stipriai klysta. „Taip ir nutiko“, – šypteli.
Ateičiai nuspaustas mygtukas „pauzė“
Atsargiai jų klausiu apie planus, klausiu apie tai, ar jie turi bent menkiausią galimybę ką nors planuoti. „Planų mes nekuriame. Visiškai jokių“, – į klausimą atsako Andrii. „Kol nesibaigs karas, mano ateitis yra tokia miglota, kad apie ją aš išvis negalvoju. Būdamas mokslininku savo planus aš žinojau net penkeriems metams į priekį, žinojau, apie ką turiu parašyti, ką turiu ištyrinėti, į kokias konferencijas nuvykti. Tiesą sakant, turėjau planą ne tik ateinantiems penkeriems metams, bet ir visam gyvenimui: kuo užsiimti, kaip nueiti iki taško A, paskui – iki taško B ir taip toliau, viską darant po truputį. Kai prasidėjo karas, ateities vizijos visai neliko – ji tiesiog neegzistuoja, egzistuoja tik dabartis. Praeities – nėra, o ar bus ateitis... neaišku.“ Andrii man trumpai papasakoja apie technologijas, prie kurių jis, būdamas mokslininku, dirbo ir prie kurių norėtų sugrįžti, užbaigti pradėtus darbus. „Tačiau visa tai dabar yra paskendę rūke, taip nutolę, kad šiuo metu aš viskam tiesiog nuspaudžiau mygtuką „pauzė“. Baigsis karas, tada visu tuo ir užsiimsiu“, – sako. „Bet tikriausiai – ne“, – dar tyliai priduria. Tas „tikriausiai ne“ persmelkia širdį. Kad ir kaip norėtume, kad būtų kitaip, to „tikriausiai ne“ baimė persekios tol, kol baigsis karas.
__
Kare gyvenimas yra skaičiuojamas kitaip. Kare gyvenimas yra skaičiuojamas sekundėmis. „Kiekvieną sekundę, kai esame kartu, kiekvieną minutę – mes tiesiog turime būti kartu. Ir visiškai nesvarbu, ką mes veikiame, kur mes einame... svarbu yra tik būti kartu“, – sako jie. „Ranka rankon. Ir nevalia prarasti nė vienos galimybės, nė vienos sekundės.“ Ji pasitraukė nuo stalo ir su į svečius užsukusiu vyro ginklo broliu nuėjo žiūrėti, kaip kepa šašlykas. Truputį graudu atėmus tiek daug sekundžių iš jo ir jos buvimo kartu.
