Metų pradžioje žinomai moteriai suėjo šešiasdešimt šešeri, tačiau mažinti apsukų ji nėra linkusi ir sako, kad paskutinieji keli sezonai buvo nepaprastai aktyvūs ir turiningi. Visgi L. Kalpokaitė sutinka, kad aktorystės sritis, kurioje ji jau sėkmingai dirba daugiau nei 40 metų, nėra itin draugiška ir atvira vyresnio amžiaus žmonėms. Save išimtimi iš taisyklės vadinanti aktorė dalijasi mintimis apie grožio ir jaunystės kultą, su amžiumi besikeičiančius vaidmenis ir negaili patarimų, padėsiančių siekti savo tikslų nepaisant metų skaičiaus pase.
Už lango – į Lietuvą atėjęs tikrasis ruduo. Papasakokite, koks šis sezonas yra Jums?
Šių metų, kaip ir kelių praėjusių, rudens sezonas man tikrai labai turiningas, darbingas ir džiuginantis. Netrūksta spektaklių, repeticijų – išties tai vertinu. Paradoksalu, kad anksčiau, kai turėjau daugiau jėgų, išgyvenau nesmagų periodą, kai darbų buvo kur kas mažiau. O dabar, gyvenimui jau pasistūmėjus į antrąją pusę, likimas man išties dosnus. Keliauju nuo projekto prie projekto, aplanko toks jausmas, kad viską, ką prikaupiau per savo karjerą, dabar turiu galimybę atiduoti. Netrūksta ir avantiūrų, kurias labai mėgstu – teko sudalyvauti televizijos projekte „Kaukės“, kuris buvo labai smagi patirtis. Šį rudenį pradedu jau penktą projektą, o laukia dar ir šeštas. Taip pat filmavimai, koncertai...
Larisa, pabandykite atsitraukti ir į savo karjerą pažvelgti tarsi iš šono. Aktorystėje esate jau daugiau nei 40 metų, kokius ryškiausius karjeros etapus galite išskirti?
Ko gero, ryškiausias momentas, kurį visada prisimenu, tai – tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos baigimas ir patekimas į dabartinį Lietuvos nacionalinį dramos teatrą. Kaip tik tuo metu, 1981 m., gavau vieną pagrindinių vaidmenų pagal Justino Marcinkevičiaus kūrybą Henriko Vancevičiaus režisuotame teatro atidarymo spektaklyje „Prometėjas. Ikaras“. Čia vaidinau Ijo – Dzeuso mylimąją nimfą. Šis vaidmuo man labai stipriai įsiminė. Taip pat negaliu nepaminėti ir Vilniaus mažojo teatro įkūrimo, prisijungimo prie jo. Vaidmuo Kristijono Vildžiūno filme „Nuomos sutartis“, daugybė aplankytų tarptautinių kino festivalių – dar viena nepamirštama patirtis. Ko gero, svarbu paminėti ir televizijos serialą „Nekviesta meilė“, kuris man atnešė didelį populiarumą Lietuvoje. Spalvingas periodas „Domino“ teatre, romansų, lietuviškų kūrinių programa, gastrolės su spektakliu „Maskaradas“, laida „Amžius – ne riba“ – savo karjeroje turėjau daugybę įsimintinų etapų, už kuriuos esu dėkinga.
Viename savo interviu esate pasakiusi, kad aktoriai turi savo amžiaus kategorijas, o Jūs jau esate patekusi į močiučių kategoriją. Kaip atėjo šis jausmas ir kaip šioje kategorijoje jaučiatės? Ar dabartiniai vaidmenys Jums teikia džiaugsmą?
Šis supratimas atėjo palaipsniui. Žinau, kad daugelį moterų, sulaukusių keturiasdešimties metų, ištinka šioks toks smūgis. Supranti, kad visos meilės jau suvaidintos, amžius tau toliau tokių vaidmenų vaidinti neleis. Nebent režisierius kine pastatys filmą apie dviejų brandžių žmonių meilę, kas būtų didelė laimė aktoriams, bet taip, deja, nutinka labai retai. Palaipsniui pradedi pratinti save, kad prasideda charakterinių vaidmenų epocha. Vaidini vis daugiau tetų, mamų, kaimynių. Pirmąją savo močiutę suvaidinau seriale „Nekviesta meilė“, tada jau artėjau link penkiasdešimtmečio. Kadangi lyrinių herojų vaidmenys man niekada nebuvo labai įdomūs, lengvai perėjau į savo kategoriją, o charakteriniai vaidmenys man teikia labai daug džiaugsmo. Labai džiaugiuosi, kad savo amžiuje esu paklausi. Tai yra išties retas atvejis, nes daug mano amžiaus sulaukusių aktorių palieka sceną, o toliau vaidinančius galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.
O kokius šios kategorijos privalumus įžvelgiate? Ne paslaptis, kad bėgant metams sukaupta patirtis į daugelį dalykų leidžia žvelgti gerokai paprasčiau...
Visų pirma – tai atsiradęs pasitikėjimas savo jėgomis. Puikiai supranti, ką fiziškai padaryti gali, o ko negali, ir net nekiši ten nosies, nejausdamas graužaties. Taip pat dingsta paniška scenos baimė, jei žinai, ką darai, o dažniausiai – žinai (šypsosi). Svarbu paminėti ir pranykstantį norą įtikti kitam – scenoje gali elgtis taip, kaip supranti, kaip nori, žinoma, susitarus su režisieriumi. Esi drąsesnis ir teikdamas savo pasiūlymus, darydamas kokius nors veiksmus. O kur dar įgytas sveikas protas, atlaidumas, pakantumas, kai, tarkime, esi ne iki galo patenkintas savo scenos partnerio darbu, bet supranti, kad jis taip pat turi savo poziciją ir visai nereikia kištis į kito žmogaus reikalus. Atsiranda meilė dubleriui, kai supranti, kad gali daug iš jo išmokti, o net tavo ligos atveju niekas nesugrius ir spektaklis sėkmingai įvyks. Galų gale supranti, kad močiutė taip pat yra nuostabus herojus – su meile ir džiaugsmais, su savo, vaikų, anūkų išgyvenimais ir problemomis. Tai šviesūs, charakteringi personažai.
Ar Jūsų srityje stipriai jaučiamas jaunystės kultas? Ar jis buvo reikšmingas per visą Jūsų karjeros kelią, o galbūt jaunystė anksčiau nebuvo taip sureikšminama kaip dabar? Kaip pati vertinate jaunystės kultą?
Jaunystė visada yra gražu. Juk kaip ir gėlė – besiskleidžiantis ar tik ką pražydęs pumpuras visada yra gražesnis nei labai subrendęs ar jau vystantis. Grožio kultas, galbūt net labiau nei jaunystės, visada buvo ir yra jaučiamas teatre, kino industrijoje. Graži ir jauna aktorė turi galimybę gauti kur kas daugiau vaidmenų nei savo išvaizda neišsiskirianti. Ši tema man buvo labai svarbi ir skaudi jaunystėje, nes niekada nebuvau standartinė gražuolė ir galvodavau, kad toks požiūris yra didelė neteisybė. Visgi dabar aš tai suprantu, grožį visada pamatai pirmiausia. Juk ir liaudies išmintis byloja, kad žmogų pagal rūbą sutinka, o pagal protą palydi. Tai aktorystėje yra taip pat – visų pirma išvysti grožį, o tik po to – talentą. Tad, jei žmogus jaunas, gražus ir talentingas – tik pirmyn. Problemos prasideda, kai grožio yra, o talento, deja, trūksta. Toks aktorius gali gauti vaidmenį dėl savo grožio, tačiau atėjus brandai reikia parodyti ne tai, ką turi, o tai, ką gali. Grožio ir talento kombinacija yra tikrai labai svarbi. Juk jaunystė turi nuostabią savybę praeiti, o talentas lieka visada. Aš suprantu, kad kinas ir teatras yra jaunų žmonių darbas, bet jauni žmonės, kad ir kaip būtų juokinga, vyresnius gali suvaidinti tik pasakose. Močiutes ar kitus brandesnius personažus gali vaidinti tik tam tikri žmonės, ypač kine, kur pasislėpti po storu grimo sluoksniu yra kur kas sunkiau. Protingas režisierius visada parinks vyresnio amžiaus žmogų vaidinti tokį personažą, o nesistengs iš jauno žmogaus daryti seną.
Naujausios Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakytos reprezentatyvios apklausos duomenimis, net pusė apklaustų šalies gyventojų mano, kad jau 50–59 metų amžiaus sulaukusiai moteriai Lietuvoje pasidaro sunku įsidarbinti. Ką manote Jūs? Ar toks požiūris yra pastebimas aktorystėje?
Artėjant link šešiasdešimties įsidarbinti tikrai tampa sunku. Mažėja kūrybingumas, greičiau apleidžia fizinės jėgos, o kur dar rūpestis vaikais, anūkais... Manau, ne be reikalo anksčiau moterys į pensiją išeidavo sulaukusios penkiasdešimt penkerių. Mano atvejis, ko gero, yra išskirtinis, nes net būdama šešiasdešimt penkerių aš dar turiu daugybę galimybių pasireikšti. Visgi, kad ir kaip būtų liūdna, vyresnėms nei penkiasdešimt devynerių metų moterims dirbti teatre, o turbūt ir įsidarbinti kitose srityse, yra žymiai sudėtingiau.
O ar pastebite skirtumų tarp vyresnį amžių pasiekusių kolegų vyrų ir moterų? Ar tai jaučiasi dalinantis vaidmenis?
Nors vyriškojo prado dominavimas mūsų kultūroje jau po truputį traukiasi, tenka susitaikyti su tuo, kad vyresnio amžiaus sulaukusiems vyrams toliau dirbti teatre yra lengviau, o moteriškų vaidmenų būna kur kas mažiau. Didžiąją dalį pjesių rašo vyrai, kurie jose ir gvildena būtent savąsias problemas. Dažnai scenoje ar kine sutinkama vyro ir moters meilės problema, kur moters amžius paprastai neviršija penkiasdešimties metų. Įprasta, kad iki šio amžiaus ji gali patraukti vyrą savo grožiu, figūra... O jei moteris yra vyresnė, jai tenka susitaikyti, kad darbų vis mažės arba liks charakteriniai vaidmenys, kurie, asmeniškai man, yra kur kas įdomesni nei, pavyzdžiui, meilužės (juokiasi).
Turbūt niekas nepaprieštaraus, kad su bėgančiais metais didėja ir labai naudingos patirties bagažas. Ar ši patirtis yra perduodama jos mažiau sukaupusiems kolegoms? Kokie yra skirtingų kartų aktorių santykiai Lietuvos teatro, kino ir televizijos industrijoje?
Kaip jau minėjau, su metais ateina supratimas, kad tavo nuomonė ar patarimai ne visada yra reikalingi, o kartais jaunam, besiformuojančiam talentui gali net labiau pakenkti nei padėti. Žinoma, jei manęs prašo patarimų ar pagalbos, visada stengiuosi padėti, tačiau darau tai labai atsargiai ir apgalvotai. Taip pat esu pastebėjusi, kad patekusi į nepažįstamų jaunų aktorių kolektyvą sulaukiu labai daug pagarbos, galbūt net per daug (juokiasi). Bėgant laikui jie pamato, kad nepaisant mano amžiaus ar patirties, esu lygiai toks pats žmogus, tokia pati aktorė, kuri prasidėjus naujiems darbams nežino, nuo ko pradėti, bijo ar net kartais tingi eiti į sceną, turi tas pačias baimes, nerimą bei kompleksus kaip ir jaunas žmogus. Supratau, kad kartais bendrauti su jaunesniais kolegomis man yra įdomiau nei su savo amžiaus aktoriais. Nepaprastai žaviuosi jų atvirumu pasauliui, laisve, išprusimu.
Jau minėtos Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos apklausa atskleidžia, kad penktadalis Lietuvos gyventojų visiškai arba iš dalies sutinka, kad oficialaus pensinio amžiaus sulaukę žmonės turėtų nustoti dirbti. Ką apie tai manote Jūs? Ko gero, tiek teatras, tiek kinas ar televizija prarastų daugybę talento?
Aš manau, kad žmonės, ką nori, tegul tą ir daro (juokiasi). Mano tėvas dirbo iki septyniasdešimt penkerių, o darbdavys prašė jo tęsti darbus ir toliau. Mano mama išėjo į pensiją penkiasdešimt penkerių ir puikiausiai dėl to jautėsi. Sutinku, kad galbūt žmogus, įvertinęs savo amžių, turėtų atsirinkti darbą, kuriame gali geriau ar patogiau jaustis ir būti naudingesnis, tačiau, jei noro dirbti yra, tegul daro tai nors ir iki paskutinės savo dienos.
Ką patartumėte vyresnio amžiaus žmonėms, kuriuos nuo naujų pradžių atbaido amžius? Galbūt turite moto, kuriuo vadovaujatės?
Dar jaunystėje esu sau pasakiusi, kad jei bijosiu pabandyti kažką naujo, tai bus pirmasis požymis ir signalas, kad savo profesijai, aktorystei, netinku. Jei kūdikis bijotų, jis nežengtų pirmojo žingsnio – jam juk taip pat yra nedrąsu. Kiekvienas naujas žingsnis yra sudėtingas ir jam pasiryžti tikrai nėra lengva ar patogu. Pamenu ir vieną paprastą situaciją iš savo gyvenimo, kuri tai puikiai atspindi. Nors kompiuteris mūsų namuose buvo ilgą laiką, pati su juo dirbti pradėjau tik beveik po dešimties metų, kai gyvenimas privertė juo pasinaudoti. Negaliu pasakyti, kad šį daiktą labai myliu ir gerbiu, bet gebu juo pasinaudoti, kai man to reikia. Lygiai taip pat ir su bet kokiu kitu įpročiu, darbu ar kitu dalyku. Pirmą žingsnį žengti visada yra sunku, bet jei nežengsi pirmo, nebus ir antro. Taip tiesiog nenueisi kelio nuo taško A iki B. Tad mano palinkėjimas visiems yra toks pats, kokį sau ir daviau prieš daugelį metų – jei nori, daryk, o bijoti suspėsi ir vėliau. Patarčiau pirmiausia žengti žingsnį, o jau po to bijoti. Juk gali būti, kad atsitrenksi į sieną, gausi guzą ir žinosi, kad galbūt verčiau rinktis kitą kryptį. Svarbiausia – nesigailėsi, kad nepabandei. Manau, baisiausias žmogaus gailestis yra žinoti, kad turėjai galimybę, bet ja nepasinaudojai. Linkiu išnaudoti kiekvieną galimybę.
