Papasakokite, koks šiuo metu repeticijų procesas, kaip apibūdintumėte šį premjerinį laikotarpį?

Teklė: Visų pirma, tai man nauja patirtis, lyg smagus, viską gožiantis „avilys“. Po repeticijų išvažiuoju dviračiu į Gedimino prospektą ir vis tiek jaučiu tą energiją, negaliu grįžusi namo viską tarsi pastumti ir tęsti senus darbus, nuolatos esu tame teatriniame vyksme. Man labai smagu, jausmas geras.

Šarūnas: Repeticijų pradžia visada būna energinga ir smagi, dabar liko nedaug laiko ir dar daug darbo. Tad kyla tas taip vadinamas „stresiukas“, panika... tokia ta kreivė ir būna. Iš pradžių atrodo dar daug laiko, toli. Viskas paprasta. Paskui užsimerki, vieną rytą atsikeli ir supranti... liko dvi savaitės, o padaryta ne tiek ir daug. Čia kaip ir žmonių santykiuose – iš pradžių būna lengva, smagu, draugiška – vadinu tai „medaus mėnesio“ faze, po to įtampa kyla, žiūrėk, kažkas ir balsą pakelia. Žodžiu, ta kreivė visada kartojasi, bet kai žinai, kad taip būna, tam ir pasiruoši, stengiesi neįkristi į neigiamų epizodų duobes.

Šarūnai, kaip įvardintum dabartinį pasiruošimo etapą?

Dar ieškau, laukiu lūžio taško vaidmens kūrime. Jį suradus, supratus, kada jis įvyksta, tampa lengviau vaidinti. Dabar yra daug darbo iš techninės pusės: su garso efektais, judesiais, šiems dalykams reikia tikslumo. Ir, žinoma, šalia to dar yra vaidyba. Tai, aišku, nėra sudėtinga, tam tiesiog reikia laiko. Reikia, kad šitai užsifiksuotų, bet dabar dar visi paieškose... ir aktoriai ieško, ir režisierius kažką keičia. Jam, galbūt, tai – mažas pakeitimas, o tau jau viskas sugriūva... ir pakeitimai vyksta visais lygmenimis. Neišbaigtumas. Bet žinau, kad viskas su laiku „įauga“ į tave, visi choreografijos žingsneliai, niuansai. Ir tada gali mąstyti apie ką išties reikia mąstyti – apie vaidmenį, personažo jausmus.

Tekle, tai Tau pirmasis darbas Vilniaus mažajame teatre, kaip jautiesi kurdama šioje komandoje, kaip sekasi bendradarbiauti su režisieriumi?

Mažajame teatre prieš keletą metų dirbau rekvizitininke, paskui išėjau ir dabar po pertraukos grįžau visai kitokiame amplua. Pamenu, kai pirmą kartą susitikome su spektaklio kūrybine komanda, iškart viskas susidėliojo. Iškart pajutau, kur mano vieta, kaip mes bendraujame. Man labai patinka kūrybinė komanda, būtent jie ir sukuria tokią „avilio“ su komandine nuotaika atmosferą. Režisierius Christianas yra kupinas energijos, su juo tiesiog neįmanoma nuobodžiauti. Truputį baiminausi dėl kalbos barjero, bet nuo pat atrankos su režisieriumi pajutau visišką bendrystę, supratau, ką jis nori pasakyti. Christiano kalboje visuomet yra ir vizualių pavyzdžių – iš filmų. Aš esu sinefilė ir tai mus sieja. Būna, jis vos pamini kokį nors filmą ir aš iškart pagaunu mintį: supranti, kad žmogus kalba tavo kalba – abu mąstome vaizdais. Taip pat smagu, kad repeticijų metu turime vertėją, ji moka pagauti reikiamą energiją ir ją perduoti vienas kitam.

Šarūnai, ką naujo išmoksti iš režisieriaus Christiano Weise’s? Kuo šis režisierius, jo darbo būdas, etika skiriasi nuo kitų, su kuriais Tau yra tekę dirbti?

Iš vienos pusės, rodos, skirtumų nėra. Tiesiog yra aktoriaus ir režisieriaus skirtumai. Kiekvieną kartą aktorius turi adaptuotis, režisierius turi savo matymą. Šiame pastatyme man įdomu gilintis, kaip perteikti tai, ką šiuo metu galvoji. Kaip, kokiais būdais pavaizduoti personažo vidinį išgyvenimą, scenoje vykstančią situaciją. Čia labai ryški estetika, man labai patinka scenografija.

Tekle, studijavai Liverpulyje, Didžiojoje Britanijoje, net dešimt metų gyvenai Londone, esi sukūrusi įvairių vaidmenų kine, dalyvavusi televizijos projektuose. Sakyk, ką Tau duoda šios nekasdienės patirtys?

Mano aktoriniuose patyrimuose viską atliepia asmeninė gyvenimiška patirtis. Pavyzdžiui, esu dirbusi padavėja ir ten išmoktas bendravimas, nejaukios situacijos, kuriose teko atsidurti, dabar man padeda geriau „skaityti“ sceninę situaciją, žinau, kaip elgtis, kad palaikyčiau kolegą. Kai gyvenau Niujorke, kur tempas didžiulis, tu nesėdi ir nelauki, visuomet tik ir gaudai galimybes. Būnant teatre, ypač kuriant vaidmenį šiame pastatyme, tai dažniausiai man ir ateina į galvą – visada turiu būti pasiruošusi ne tik „pagauti“, bet ir reaguoti. Sugįžusi į Lietuvą, norėjau įsilieti į kino ir televizijos industriją, čia taip pat turėjau „gaudyti“ atrankas. Nors Lietuvoje kino bendruomenė mažesnė, bet juk darbas tas pats. Tik man darbas tampa dvigubu, aš čia nesu baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Turiu žinoti į ką ir kaip kreiptis, turiu įrodyti, kad esu verta dėmesio. Tai nuolatinis smegenų ir širdies, apskritai, visų raumenų, lavinimas.

Šarūnai, esi atpažįstamas veidas iš televizijos reklamų, projektų, taip pat kūrei vaidmenį VMT spektaklyje „Tinder Dates“ (rež. G. Tuminatė, S. Žyrkov, K. Glušajevas). Kaip šios spalvingos patirtys daro įtaką Tavo aktoriniam keliui?

Visas šias patirtis matau kaip atskirus dėmenis. Svarbiausioje vietoje teatras ir visa tai, kas išmokta Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, po to jau seka įvairūs kiti pasirodymai, jie nėra gryni, nes suformuoti teatro patirties. Juk nėra taip, kad bendraudamas su muzikantais, pats staiga taptum muzikantu. Visgi pirmiausia esu aktorius, koncentruojuosi į vaidybą. Mano veikimas scenoje suformuotas vaidybos. Mokantis akademijoje būna ir dainavimo, ir sceninio judesio paskaitos – jos nėra skirtos tam, kad tuojau pat taptum dainininku ar šokėju, labiau, kad išlaisvintum savo buvimą scenoje. Jei net kažko ir nemoki, reikia drąsiai tai daryti.

Tekle, kaip įvardintum pagrindinę spektaklio „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ mintį? Kas tau yra ašis, tikslas šiame spektaklyje?

Teklė: Nuolatinis nepasidavimas, kad ir kas benutiktų. Pamenu, perskaičius pjesę ji man labai susišaukė su asmeninėmis patirtimis. Kai studijavau Liverpulyje ir apnikdavo sunkūs momentai, visuomet prisimindavau tokį palyginimą: vienoje pieno stiklinėje yra dvi varlės, viena nuskęsta, o kita kapanojasi tol, kol kojomis pieną išplaka iki varškės ir taip pavyksta išlipti. Spektaklyje mano kuriamos Margretos situacija tokia ir yra – ji katė ant įkaitusio skardinio stogo; namas dega, ji neturi kitos išeities, tik kovoti, nuolatos judėti. Manau, sustoti, atsisėsti į krėslą jai būtų mirtis. Man taip pat. Man reikia judėti, nuolatos kažko siekti ir, svarbiausia, – niekada negrįžti atgal. Kitas dalykas, bendrai žvelgiant iš pjesės perspektyvos, šeimoje vyrauja nebendravimas. Nors kalba jie daug, bet taip nieko vienas kitam ir nepasako.

Šarūnai, kaip manai, kas labiausiai turėtų žiūrovą sužavėti išvydus arba vilioti išvysti šį spektaklį?

Scenografija, absoliučiai. Man labai patinka, kad viskas nutapyta rankomis, visi tie netaisyklingi kampai, laužyta perspektyva, 2D ir 3D maišymasis. Aktoriui tai – lobynas. Apskritai, vaidinti čia padeda ir kostiumai, ir grimas. Man labai patinka spektaklio vizualioji dalis, taip pat gyvai grojantys muzikantai, su šia muzika scenoje gali vykti gyvas bendravimas. Scenografija labai padeda, nes nori pabėgti nuo savęs, pilnai ir drąsiai nerti į tokį pasaulį. Aktorius visad ieško į ką atsiremti, ypač, kai tavo veikėjas ne toks veiksnus. Mes nekuriame psichologinės melodramos, todėl ir ieškai už ko „užsikabinti“, ar tai būtų kostiumas, ar perukas, ar kažkoks bendras vaizdas. Kitaip scenoje jautiesi nuogas, lyg vaidintum ne to žanro kūrinyje. Kai pirmą kartą pabandžiau vaidinti su grimu, atrodė, kad man suteikė licenciją vaidinti.

Ar jau suradote, kuo jums artima T. Williamso kūryba, jo mąstymas?

Teklė: Taip, labiausiai stebina, kad jo kūryba tokia aktuali ir kartu visiškai universali – čia nereikia pasitelkti fantazijos, taip tiesiog būna ir nesvarbu, ar tu Vokietijoje, Lietuvoje, Amerikoje, viskas taip bendražmogiška. Tos temos tokios tikslios, lyg su smeigtuku bestų, lyg abėcėle sudėliota, tarsi koks bendras žemėlapis. Tereikia pasinerti. Kai skaitai pjesę, atrodo, kad irgi esi tos giminės medyje, jauti tą karštį, prakaitą. Jauti paslėptą mintį, einančią lyg gysla ir – nori nenori – gręžiančią tau galvą. Tave sukausto, kai žinai problemą, supranti, kodėl ji yra, tik nieko negali padaryti. Kai skaitau T. Williamso kūrinius, jaučiu tą gaivališką bejėgiškumo jausmą. Tai žavi, įkvepia, nepaleidžia. Tai gyva.

Šarūnas: Man patinka klasika – tu išvysti veikėjų atitikmenis savo gyvenime, supranti, kad tas veikėjas kažkuo panašus į ką nors iš tavo giminės, draugų ar pažįstamų. Kai perskaičiau pjesę, pirmo įspūdžio apie Briką neprisimenu, tik paskui, kai pradėjau daugiau apie jį galvoti, kai praleidau daugiau laiko jį jaukindamasis, ėmiau tikėti, kad esu panašus į jį, kad taip ir yra, aš irgi taip galvoju, kaip jis. Kartais personažui esu visiškai svetimas, bet su Briku taip nebuvo. Iššūkiai labiau man kyla iš vaidybinės, techninės pusės. Scenoje yra taisyklės, čia reikalaujama aktyvumo, tikslai turi būti aiškūs. Mano personažas labai pasyvus, niekas iš čia esančių veikėjų jam nepatinka, jis tik nori, kad visi nuo jo „atsiknistų“ ir duotų jam išgerti.

Spektaklyje abu atliksite pagrindinius vaidmenis, kartu veiksite scenoje. Kaip sekasi dirbti tarpusavyje ir su kitais kolegomis? Ar kyla kokių sunkumų, iššūkių, ar visgi viskas einasi sklandžiai?

Teklė: Šarūnas man tokia mistika ir tai mane gerai veikia, netgi pats režisierius pastebėjo, jog mes kaip ugnis ir ledas. Nuo pat pirmos akimirkos, kai mes susitikom, tai buvo akivaizdu. Aš spirgu, keliu ranką, noriu kažką pasakyti, o Šarūnas sėdi ramiai, rodos viską sugeria kaip kokia kempinė. Kartais net nesupranti, ką jis galvoja, tik sėdi ir žiūri tuo savo „žudikišku“ žvilgsniu... Bet tas ir tobula, tada žmogus tau įdomus. Žodžiu, visa mano energija ir jo begalinė ramybė tarpusavyje gerai „sulimpa“. Man tai labai geras jausmas. Kai po repeticijų kartu einame į grimo kambarį valytis makiažo, būna tyla ne tik dėl to, kad abu esame pavargę, bet ir dėl to, kad vienas kitą suprantame, derame.

Šarūnas: Nėra jokių iššūkių, jokių sunkumų. Dirbame visuomet scenoje, repeticijų metu ir jaučiame daug režisieriaus darbo, jo įtakos. Čia ne toks pastatymas, kuriame svarbu santykiai, čia mes bendraujame tik personažo tekstais. Man tai tik paprasčiau, nes mano veikėjas ne iš tų, kuris labai norėtų su visais bendrauti, jis introvertas, pasyvokas. Čia veikiau atvirkščiai: tai iš jo visi kažko nori, ar išsiaiškinti, kas jam negerai, ar suprasti, kodėl geria.

Kokie kodiniai žodžiai apibūdintų premjerinį spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“?

Teklė: Gaivališka, tiesmuka, žmogiška. Bet tiesmuka ne žodiškai, o emociškai, nes tiesiai skverbiasi ten, kur skauda. Žmogiška, nes į šį žodį telpa labai daug – ir skausmas, ir silpnumas, ir netgi žiaurumas. Tame žmogiškume juk yra visa spalvų paletė, įvairios emocijos.

Šarūnas: Vizualus ir groteskiškas.

Trumpai apie spektaklį.

Pjesėje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pasakojama apie JAV pietuose gyvenantį plantacijos savininką Tėtušį, su visa šeima švenčiantį savo gimtadienį. Tėtušis mirtinai serga, tik pats to dar nežino. Todėl tarp jo palikuonių prasideda kova dėl palikimo. Kol sūnus Guperis, jo žmona Mėjė ir išlepinti vaikai prieš Tėtušį vaidina laimingą šeimą, Megė bando įtikinti savo alkoholiką vyrą Briką dalyvauti grumtynėse dėl Tėtušio aukso puodų. Premjeriniame spektaklyje vaidmenis kuria aktoriai: Teklė Baroti – Margreta, Šarūnas Januškevičius – Brikas, Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva – Mėjė, Ilona Kvietkutė – Motušė, Tomas Rinkūnas – Tėtušis, Balys Latėnas – Tėvas Tukeris, Tomas Kliukas – Guperis, Tomas Stirna – Daktaras Bo, Larisa Kalpokaitė – Mergytė, Jonas Braškys ir Mindaugas Capas – Maži berniukai. Spektaklio kūrybinė komanda: režisierius – Christian Weise (Vokietija), dramaturgė – Beate Seidel (Vokietija), scenografijos autorė – Julia Oschatz (Vokietija), kostiumų ir grimo dailininkas – Josa Marx (Vokietija), kompozitorius – Jens Dohle (Vokietija), garso režisierius – Vilius Narvilas, šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas, specialieji mechaniniai efektai – Aistis Kavaliauskas, kostiumų dailininko asistentas – Sidas Martinavičius, režisieriaus padėjėjas – Andrius Merkevičius, pjesę į lietuvių kalbą išvertė Lilija Vanagienė, vertimą atnaujino ir vėliau parašyto kūrinio dalis išvertė – Andrius Merkevičius, vertėja iš vokiečių kalbos repeticijų metu – Jūratė Sviackevičienė.

Premjerinį spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ žiūrovai gali išvysti spalio 3, 4, 5 d., lapkričio 26, 27 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre ir lapkričio 22 d. 18 val. Alytaus miesto teatre. Bilietus galima įsigyti internetu bilietai.lt ir teatro kasoje.

Parengta Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui bendradarbiaujant su Lietuvos Goethe'ės institutu ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.