Jazzu apie drąsą būti savimi: „Mane bandė daug kartų ir tildyti“

Justė Arlauskaitė-Jazzu – viena ryškiausių Lietuvos muzikos ikonų. Po penkerių metų pertraukos išleidusi savo naujajį albumą, Jazzu toliau džiugina gerbėjus savo kūryba – spalio mėnesį pristatys savo singlą užsienio klausytojams.

Jungtinėje Karalystėje skambėsianti Jazzu muzika


Justė neslepia džiaugsmo artėjant dienai, kai Jungtinėje Karalystėje bus išleistas jos singlas.


„Spalio mėnesį išeina mano pirmas singlas Jungtinėje Karalystėje, ko aš laukiau labai daug metų. Kalbu, ir rankos jau dreba, nes tai yra man svarbu. Žmonėms gali atrodyti, na ir ką čia, ji pratus. Bet man tai yra svajonių išsipildymas“, – kalba J. Arlauskaitė-Jazzu.


Tinklalaidėje „Duok aštriau“ ryškius skonius išragavusi J. Arlauskaitė-Jazzu ne tik pasidalino naujiena, tačiau ir papasakojo apie nuo pat gyvenimo pradžios ją lydinčią kūrybą, karjeros pradžią ir pirmajį koncertą.


Netiki kūryba tik iš skausmo


Justė sako, kad kurti ją pirmiausia įkvepia žmonės, kuriems stengiasi būti atvira ir besąlygiška. Nors daugybėje garsios dainininkės dainų skamba minoriniai tonai, J. Arlauskaitė-Jazzu teigia, kad skausmas kūrybai – nebūtina sąlyga.


„Tai, kas gali būti įkvėpimas: žmonės, istorijos, besąlygiškumas, atvirumas gyvenimui, nėrimas į nepatogius jausmus. Kiti žmonės labai bėga nuo jų, o aš, jei jaučiu skausmą, į jį šimtu procentų neriu. Aišku, anksčiau aš labai daug kurdavau iš alkoholizmo, nes normaliai tūsinau. Buvo šokios tokios destrukcijos, bet, jaunystė – kvailystė, taip darė visi ir tuo metu tai atrodė normalu.


Tada atrodė, kad būtina save sužaloti, kad kūryba gimtų. Nebūtina. Bet šitas yra, toks subujojęs pasakymas, kad kūryba – tai skausmas. Nebūtinai skausmas, taip, galbūt taip lengviau, bet kūryba gali atsirasti bet kada – tai yra taip nenuspėjama.


Jeigu tu galvoji, kad gali praktikuoti viską per tamsą ir kurti per tamsą, gali būti, kad tu toje tamsoje ir nuskęsi. Žmogus yra visoks ir gyvenime turi patirti visko. Todėl manau, kad kūryba yra tam labai geras egzorcizmas“, – šypsosi J. Arlauskaitė-Jazzu.


„Kai Londone, Stokholme pradėjau dirbti su savo svajonių prodiuseriais, aš pamačiau, kaip žmonės dirba. Jie nelaukia mūzų ir jiems nereikia vyno butelio išgerti, kad tos mūzos nusileistų. Jie žiūri į tai kaip į normalų darbą – ar parašys du žodžius, dvi eilutes ar dvi dainas – jie kiekvieną dieną eina ir dirba“, – mintimis apie kūrybos procesą dalinasi viena garsiausių šalies atlikėjų.


Per ryški, per arogantiška, per atvira


Kaip pasakoja J. Arlauskaitė-Jazzu, nuo pat vaikystės ji buvo be galo drąsi ir it magnetas burdavo apie save žmones. Visgi ne visiems ryškus Justės charakteris – priimtinas.


„Aš buvau visiškai laisva siela. Buvau labai ekspresyvi, drąsi, smalsi, man viskas buvo įdomu, viską reikėjo žinoti. Man atrodo, kad aš labai greitai suaugau, nes augau su vyresniais žmonėmis, tarkim, geresniais už save muzikantais, iš jų mokiausi, turėjo vyresnius draugus ir vyresnes sielas aplinkui. Man ta drąsa ir sielos laisvė visą laiką buvo duota. Ir aš buvau be galo padūkus“, – paaulgystės metus prisimena Justė.


„Dabar gal tai jau keičiasi, bet kai moteris šneka atvirai, o jei nusikeikia, tai visais epitetais gauna atgal. Vis tiktai manau, kad mano asmenybė yra mano stiprybė ir ji man padėjo daugiau nei pakenkė. Kai buvau jauna, dar būdavo skaudu. Mane bandė daug kartų ir tildyti, ir vadybininkai, ir draugai: „ko tau čia reikia, ko čia kišiesi“, – apie savo karštakošišką būdą pasakoja Jazzu.


Prisiminė pirmąjį savo koncertą


Pirmieji J. Arlauskaitės-Jazzu klausytojai buvo ne kas kitas, o jos šeima bei mokytojai. Prisimenant vaikystėje artimiesiems rengiamus koncertus, Justės veide kyla šypsena.


„Apie vienuoliktą valandą vakaro, kai visi vaikai eidavo miegoti, man būdavo „ku-kū“, aplankydavo antras kvėpavimas. Visi – susodinti, visa šeima, dar senelius pasikviesdavau ir vykdavo koncertai.


Mano koncertai šeimai buvo labai panašūs į mano pirmąjį koncertą, kuris vyko klube „Tamsta“. Dabar labai juokinga... Po to aš save teisinau, kad tą vakarą, tą patį vakarą vyko krepšinio pusfinalis ir „Eurovizijos“ finalas, ar atvirkščiai, tad mano pirmame soliniame koncerte „Tamstoj“ buvo gal dvylika žmonių. Ir pusė iš jų buvo mano tėvai, o kita pusė – mano mokytojai. Tuo metu man tai taip nerūpėjo, net nebuvo nejauku, nes man buvo taip gera kurti muziką ir dainuoti, kad net negalvojau, jog kada nors bus arenos, stadionai ir kas tik nori.


Labai svarbu žengti pirmą žingsnį, kad ir koks jis būtų mažas. Dabartiniame pasaulyje yra kitaip, ateini į „X Faktorių“ ir per naktį žvaigžde tampi. Mano laikais to nebuvo, ėjau step by step, populiarumas atėjo su talento raiška, rodymu, patirtimis ir procesais savyje “, – karjeros pradžią prisimena Justė Arlauskaitė-Jazzu.


Jos dainų tekstai puošia gerbėjų kūnus


Prabėgus penkiolikai metų nuo pirmojo koncerto, dabar Justė Arlauskaitė-Jazzu kaip niekad ryški bei žinoma. Visgi net ir tūkstantinę minią pritraukiančiuose koncertuose dainininkės akis atpažįsta žmones, kurie ją palaikė nuo pat pirmųjų scenos bandymų.


„Kokių dešimt žmonių jau penkiolika metų stabiliai vaikšto į mano koncertus, ir aš juos tikrai atpažįstu. Dar žinau kokius penkis žmones, kurie turi tatuiruotę su mano dainų tekstais, dviems žmonėms pati savo ranka užrašiau ir jie persipiešė, kas yra labai fainai“.


Daugiau istorijų apie Justės Arlauskaitės-Jazzu kūrybos kelią, meilę ir maistą – „Youtube“ kanalo „Gyvenimas Šiaurėje“ tinklalaidėje „Duok aštriau“:







Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis