Kultinis Lietuvos teatro ir kino dailininkas, scenografas, tapytojas Galius Kličius prie drobių palinko ieškodamas ramybės ir grožio. Didžiąją savo gyvenimo dalį paskyręs teatrui ir kinui, dabar menininkas rengia personalines parodas, dalyvauja grupinėse parodose.
Susitikome „Pylimo galerijoje“, kur tapytojas G. Kličius eksponavo savo parodą „Dviese“. Prieš dvejus metus šioje galerijoje vyko menininko paroda „Pokalbis“. Tada tapytojas sakė, kad teatre, kine jis galėdavo žaisti savo gyvenimu, o dabar tiesiog kuria iš širdies, tarsi kviesdamas į savo būtį ramybę.
Gerbiamas Galiau, atvykote iš savo sodybos, kur pasislėpę nuo judraus miesto dviese su žmona leidžiate vasaras?
Patikslinsiu: ten ne mano, o žmonos sodyba. Iš tiesų – uošvija. Ten daug laiko mudu su žmona praleidome, – moteris visada traukia tėvų namai. Mano tėvonija taip pat yra Ukmergės rajone, Knitiškėse. Mano dėdės dar spėjo parodyti, – anksti išėję artimieji neperduoda mums to, ką reikėtų žinoti. Staiga atsiranda giminės Kanadoje, manęs visko klausinėja, prašo atsiųsti nuotraukų, o ką galiu siųsti? Nelabai ką ir prisimenu, be to, galiu painiotis. Mano tėtis mirė, kai man tebuvo penkeri.
Esate vilnietis, lankyti M. K. Čiurlionio menų mokyklą Jus paskatino jau serganti mama. Ji anksti pastebėjo Jūsų meninį talentą?
Mūsų šeimoje ir mama, ir jos sesuo buvo gabios piešėjos. Karo metais jos negalėjo baigti tapybos mokslų. Tėvas buvo puikus kaligrafas. Jis pasirašinėdavo knygose „Kostas Kličius“, tas parašas – kaip meno kūrinys. Jo autografas yra perkeltas ant antkapio.
Kai svarstai, iš kur garma kūrybiškumo versmės, pirmiausia pagalvoji apie genetiką. Jūsų kūrybiški tėveliai net vardą Jums dovanojo išskirtinį. Norėjo Jums palinkėti galių, galingumo, stiprybės?
Mano teta juokaudavo, kad tėvas manė: galas tiems vaikams, daugiau jų nebus. Kadangi aš buvau trečias vaikas, pokarinis, tai ties manimi ir sustojo. O gal jis mano vardą siejo su senovės Roma? Negalėjau paklausti, ką galvojo duodamas man tokį vardą, per anksti jis išėjo anapus. Mama liko su trimis vaikais, sesė buvo vyriausia, gimusi prieš karą. Per karą mama su sese pasitraukė į Uzbekistaną. Tėtį per karą sužeidė, jis kariavo 16-oje lietuviškoje divizijoje.
Ar paveikslus tapote nuo jaunų dienų, ar nuo 1993 metų, kaip rašoma?
Drobės atsirado tada, kai M. K. Čiurlionio meno mokykloje pasidalinome į grupes: vieni nuėjo į skulptūrą, kiti – į grafiką, aš – į tapybą. Taigi ten aš baigiau tapybą. Dailės institute (dabar – akademija) baigiau scenografijos studijas. Konkursas į grynąją tapybą buvo didžiulis, 30 kandidatų į vieną vietą. Aš buvau gudrus, scenografijos niekas nenorėjo studijuoti, pamaniau, koks man skirtumas, vis tiek mokysiuosi ir tapybos. Man pasisekė: grupelės – nedidelės, studijoje – penkiese, man dėstė A. Savickas. Smagiausias laikas! Tada užsidegiau teatru, kurdavome spektaklius.
Pasirinkdamas scenografiją guodėtės, kad geriau būti dvidešimtuoju scenografu, negu tūkstantuoju tapytoju. Tačiau nuo tapybos niekur nepabėgote.
Man taip atrodė. Tais laikais tapytojų buvo labai daug, parodose matydavome įvairių stilių, įvairaus laikmečio dailininkų. Bet scenografija yra labai sunkus menas. Reikėjo prasimušti. Užsiiminėjau studentišku teatru, dirbau Vilniaus universiteto Kiemo teatre. Ten kūriau savo spektaklius. Pradėjo reikštis J. Erlickas, norėjau kurti spektaklių serialus. Bet mus uždarė. Pirmą spektaklį „P. Navicko šeimos kronika“ režisavau ir scenografiją kūriau Kiemo teatre. Paskui režisavau spektaklius „Išpažintis“ bei „Post scriptum“. „Išpažinčiai“ nupiešiau didžiulį plakatą – mažytė pagrindinio aktoriaus paso nuotrauka ir užrašas „Išpažintis“: žiemą globojo paukštelius, paso numeris toks ir toks ir t. t. Labai juokingas plakatas.
Ar ramybė Jums dabar yra svarbiausia?
Svarbi, bet ramybės vis tiek nėra. Gyvenimas neramus. Mano brolio žmona – ukrainietė. Ji seniai Lietuvoje nusėdusi, bet giminės liko ten, kai kurie išsisklaidė po Europą. Ji žiūri televiziją, stebi karo padarinius. Aš kartais bijau jai skambinti. Su broliu pasišnekame, stengiuosi kai kurių dalykų nežinoti. Užtat man labai gerai kaime. Išvažiuoju ir atsiriboju nuo visko.
Paroda „Pokalbis“ buvo apie susvetimėjimą. O paroda „Dviese“? Paveikslas „Šokis“, pristatantis parodą, tarsi sakytų, kad kalbate apie save ir žmoną, juk dabar ir esate dviese.
Esu prosenelis. Kol kas mažytę proanūkę tik nuotraukose apžiūriu. Turiu sūnų iš pirmos santuokos, dvi anūkes. O dabar su žmona esame dviese. Jai tik duok žemės. Visada laukia pavasario, planuoja sėją, sodinimą. O aš sodyboje galiu gervių klausyti, į zuikius žiūrėti, stirnas, kurios puola iš visų pusių, ganyti. Ten labai graži vieta. Žmonos amžiną atilsį tėvas prisodino daug gražių medžių. Siena iš 26 topolių važiuojant į Panevėžį matosi nuo kelio.
Mūsų pagrindas dabar – būti dviese. Gal todėl ir parodą taip pavadinau. „Pokalbis“ buvo kas kita: pokalbis su kate, su kitais gyvūnais, visai kiti ryšiai. Į kiekvieną paveikslą dedi tam tikrą jausmą, savo santykį.
Tapote kiekvieną dieną?
Gink Dieve, ne! Yra ilgų pauzių. Mildos dėka ši paroda atsirado (Milda Smetonaitė, „Pylimo galerijos“ vadybininkė, aut. past.). Rankos jau buvo nusvirę.
Milda: Priverčiame autorius tapyti, pritingi jie, nėra čia ko tinginiauti (juokiasi).
Jūsų moteris rankas į žemę panėrusi, o Jūs – prie drobės palinkęs?
Ne, ten tapyti negaliu, apsmirdinčiau visus kambarius, visą šventą sodybą. Galėčiau tapyti daržinėje, bet man per tamsu, mėgstu komfortą. Jau ne tas amžius, kad kaip studentas su etiudniku ant pečių – ir į laukus. Tą laikmetį, plenerus seniai nustojau tapyti. Žiūriu ir stebiuosi, kaip jaunimėlis staigiai ir daug gali nutapyti. Man paveikslai gimsta lėtai: reikia apgalvoti, išnešioti temą, nemoku tapyti abstrakcijų, turiu išjausti paveikslą, daug dėmesio skiriu spalvinei kultūrai. M. K. Čiurlionio meno mokykloje man dėstė tokie metrai kaip V. Kisarauskas, V. Ciplijauskas, A. Stasiulevičius, V. Antanavičius, Dailės institute – A. Savickas, A. Gudaitis, V. Karatajus.
Kas dabar Jus įkvepia? Jūsų tapyba – teatrališka, stabdanti laiką. Žiūrovo dėmesys nukreipiamas į herojų, paveikslo nuotaika išryškinama lyg teatro scenoje ar kino kadre.
Dažniausiai mintys, kurias norėčiau perkelti į drobę, ateina iš prisiminimų. Prisimenu aibes smulkmenų, mamos piešinius. Mama labai daug paišydavo. Ji turėjo net karo meto piešinių, kurie man labai įsiminę.
Natūralu, kad kinas man paliko žymę. Teatras gal ne tiek, tarp studijų kurdavome spektaklius, vykdavo kursiniai vakarai, aš pats organizavau tris spektaklius. Vaidino R. Sližys, R. Kepežinskas, skulptorius M. Navakas, mes jį vadinome Simu dratagalviu, jis dainuodavo pas K. Antanėlį, – įdomių personažų buvo. Smagiai gyvenome.
Ar ilgus metus eskizų kūrimas spektakliams, kinui turėjo įtakos Jūsų tapybos būdui?
Nori nenori, kūriau teatro kostiumus, scenografiją, o kine privalėdavome nupiešti ir palikti eskizus. Kai kino studiją griovė, visus archyvus kažkur pradangino. Kiek galėjau, savo eskizus globojau, išgelbėjau keletą V. Kisarausko, V. Kalinausko darbų. Lietuvos kino studijos griovimas, naikinimas man buvo labai liūdnas, nenoriu net prisiminti. Atidavimas privatizuoti tais laikais buvo didžiausia nesąmonė, bet nieko nebepakeisi.
Ar santykiai Jums teikia vilties?
Tik per santykius, pokalbius mes ir esame gyvi. Tik bendraudami mes ir gyvename. Sūnus man skambina kiekvieną dieną tuo pačiu laiku. Tokia mūsų tradicija. Pasikalbame, abu žinome, kad viskas yra gerai, diena tampa ramesnė. Maniau, sūnus turės polinkį dailei, bet jis neužsikabino. Įdomiausia, kai jis darželyje nupiešė portretą ir man paaiškino, kad tai – Leninas. Man taip juokinga dabar žiūrėti į vaiko piešinius! Daug mamos piešinių atidaviau į Universiteto grafikos kabinetą, o savo eskizus – į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų. Ir man ramu. Dabar tapau – noriu ar nenoriu. O ką daugiau veikti? Nejaugi gulėsi ant sofkutės?
Ar parduodate savo paveikslus?
Žinoma. Paklauskite Mildos.
Ar negaila atsisveikinti su savo paveikslais?
Kartais būna gaila. Kurių nenuperka, saugau namuose pasikabinęs. Jie visą laiką man prieš akis. Parodoms stengiuosi ką nors nauja nutapyti, tų pačių neeksponuoju. Anksčiau dirbdavau greitai, dabar – tris kartus lėčiau.
Milda: Yra paveikslų, prie kurių prikepi širdimi, ir kaip tik tuos darbus išneša. Man būna gaila.
Ar pasitaiko – ilgai sėdite prie tuščios drobės ir nėra jokios minties, kas turėtų gimti?
Pati baisiausia man yra balta drobė. Visada bijau prie jos prieiti ir pradėti piešti. Seniau su anglimi bandydavau škicus daryti ir vis tiek vėliau nueidavau pievomis. Paskui pradėjau nesukti galvos, kur mintis veda, kokia nuotaika, ranka tam paklūsta.
Ar žinote, pas ką yra iškeliavę Jūsų paveikslai?
Ir žinau, ir nežinau. Iškeliavo, viskas, jie jau kažkur gyvena. Yra į užsienį išvykusių. Bandžiau sužiūrėti, bet paskui numojau ranka. Interneto džiaugsmą palikau savo žmonai. Ji ir automobilį vairuoja, ir kompiuteriu dirba.
Parodoje yra paveikslas „Potvynis“. Kur matėte potvynį?
Šilutės rajone filmavome juostą „Amžinoji šviesa“. Ten pamačiau, kas yra tikrasis potvynis, užlietą Žalgirių kaimą. Tada dar nebuvo estakados iki Rusnės, ten važiuodavo amfibijos, iš jų esame filmavę. Labai įdomus gamtovaizdis. Kai patvinsta, gyvenime nesu to matęs, tarsi koks stebuklas! Paliko didelį įspūdį. Mes klausdavome vietinių: „O kur čia tvanas?“ Ir gaudavome atsakymą: „Ogi visur.“
Ar kiti paveikslai taip pat turi istorijų iš Jūsų darbo kine?
Kaip čia pasakyti? Turbūt. Potvynį tapau dažnai. Ir guobos, guobos, guobos. Man taip gražu tie medžiai...
Paveikslas „Rašalas“. Minėjote, kad tai – aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio portretas.
Senais laikais vyną vadinome rašalu. Vieną kartą su V. Masalskiu Kaune baliavojome po spektaklio. Tas prisiminimas liko. Kartą laikraštyje pamačiau sulietą maestro portretą. Susilanksčiau, nusivežiau į plenerą. Taip tas paveikslas ir atsirado. Įkvepia ir muzika. Kai mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, kiekvienoje klasėje skambėdavo pianinai. Mes patys dainuodavome. Kai rusų armija pro Petro ir Povilo bažnyčią traukdavo į pirtį, kariai dainuodavo, o mes žiūrėdavome pro langus išlindę. Nutapiau paveikslą „Muzika“.
Didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrėte teatrui ir kinui. Pirmas Jūsų darbas Jaunimo teatre – spektaklis „Škac, mirtie, visados škac!“ Kaip prisimenate savo veiklą šiame teatre?
Mes draugavome su S. Šalteniu, D. Tamulevičiūte, A. Storpirščiu. Susirinkome pas Saulių namuose, sėdėdami sugalvojome kurti spektaklį pagal S. Šaltenio apysaką „Riešutų duona“. Aš nupaišiau provincijos miestelio eskizus. Taigi pirmiausia pastatėme spektaklį, o vėliau A. Žebriūnas sukūrė filmą. Sakiau jam, tu viską nuplagijavai nuo mano piešinių (juokiasi). Jam labai nepatiko, buvome susikabinę. Talentingas režisierius, „Riešutų duona“ – vienas geriausių, mano nuomone, jo filmų. Ten ir muzika ta pati, kuri ir spektaklyje skambėjo.
Daug įdomių asmenybių teatre sutikau. Minėtas spektaklis gal buvo ryškesnis, o pirmas mano spektaklis buvo Šiauliuose, O. Zahradniko „Solo bokšto laikrodžiui“. Man paskambino nuostabi režisierė R. Steponavičiūtė, mudu ir dabar padraugaujame. Su režisiere A. Ragauskaite stačiau spektaklį „Kaip žydėjimas vyšnios“ (pagal S. Nėries eiles). Nebuvo taip, kad staiga įsiveržčiau į Jaunimo teatrą. Į Kiemo teatrą gavau paskyrimą, dirbau su A. Lymantu, o lygiagrečiai vis kas nors pakviesdavo, tad visus teatrus esu apvažiavęs. Su režisieriumi P. Gaidžiu per kiną susipažinome, Klaipėdoje dariau spektaklį „Slaptažodis „Mūza““ (pagal G. Kanovičiaus pjesę), Kaune su režisieriumi V. Balsiu – „Iš sliekų gyvenimo“. Su J. Vaitkumi dirbau, jam nelabai tikau. Mano mokykla – tapybinė, aš visai kitaip įsivaizdavau scenografiją, visada siekiau ištapyti galinę uždangą. Man senovės teatras likęs iki šiol. Dabar tapybą pakeitė fotoplakatai.
Jaunimo teatre dirbau ilgai. Su G. Padegimu darėme paišytą uždangą spektakliui „Žmogaus balsas“.
Jūsų scenovaizdžiams būdingas humoras, ironija, detalių gausa. Ar į teatrą žvelgėte su šypsena?
Be abejo, man būdavo svarbu, kad būtų galima kuo daugiau pasijuokti. Arba juokas pro ašaras, kai yra ir liūdesio, ir juoko, ir džiaugsmo, ir verksmo. Dirbau pagal seną mokyklą: pirmiausia – pjesė. Įsigilindavau į kūrinio tekstą, o paskui kurdavau scenovaizdį. Vėliau jau galėjome improvizuoti, žaisti, bet tais laikais iš klasikos reikėjo išspausti maksimaliai viską. L. Truikys piešdavo teatrui.
O paskui Jus paviliojo kinas. Kūrėte lietuviško kino aukso fondą ir talkinote Holivudo prodiuseriams. Dirbote prie užsienio kino kompanijų Lietuvoje statytų filmų: „Elžbieta I“ (rež. T. Hooperis), „Atila“ (rež. D. Lowry).
Holivudas buvo vėliau. O pradžioje A. Puipa pasikvietė pabūti asistentu. Sakiau, galiu dirbti ir dailininku. Statėme filmą „Nebūsiu gangsteriu, brangioji“ (pagal O. Henry). Veiksmas turėjo vykti užsienyje. Savo Ameriką pradėjome kurti čia. Reikėjo daug piešti, o aš piešti labai mėgau. Mano šūkis buvo: „Nė dienos be plakato!“ Kiekvieną dieną reikėjo kurti po daug scenografijos elementų.
Kokie prisiminimai apie užsienio kino kompanijų darbą? Ar labai skyrėsi reikalavimai kuriant lietuviškus filmus ir užsienietiškus?
Absoliučiai skirtingi darbai. Reikėjo persiversti. Amerikiečių prodiuseris S. Waintraubas atėjo pas mane į dirbtuvę, apsižiūrėjo ir sako: „Gerai, aš tave imu.“ Nekalbėsiu apie 56 serijas televizijos serialo „Nauji Robino Hudo nuotykiai“, kur dirbau dailininku ir scenografu nuo – iki. Prieš tai buvo JAV filmas „Guinevere“. Ten buvo darbo, beveik nemiegodavau, viską padaryti tekdavo avansu, bėgdavau ir bėgdavau. Buvo labai sunku: iš vakaro turi viską paruošti, naktį į Trakų pilį suvežti, sunešti. Daugelis scenų buvo filmuojama Trakų pilyje, kai kurios scenos – paviljone. Padariau olas. Logistika buvo sudėtinga. Per užsienio filmus išmokau ir kalnus, ir pilis studijos kieme statyti, ir olas mūsų Nemenčinės miškuose sukurti. Ketveri filmavimo metai, statybų buvo nemažai. Mūsų aktoriai vaidindavo epizoduose. Aš su filmų kūrėjais susikalbėdavau angliškai, nes gerai šią kalbą mokėjau. Ir kokių tik režisierių nemačiau! Praėjau didžiulį jovalą. Dirbau ir prie kanadiečių filmo, pusiau trilerio „Povandeninė priešsrovė“. Ten automobilis vertėsi, mes turėjome padegti, sprogsta namas Nemenčinėje. Suruošėme statines su benzinu, padegėme ir... pš pš, nesuveikė pirotechnika. Bet tai buvo ne mūsų, o jų pirotechnika. Kažkas juokavo, kad Kličius per daug vinių prikalė į dekoracijas. Visas namas buvo pastatytas iš geležų. Gaila, kad viską šiam filmui sukūręs aš nefigūruoju kaip dailininkas. Amerikonas yra gudrus: mus samdydavo, o autorines teises pasilikdavo sau.
Amerikiečių, anglų filmams scenografijas kurdavau aš, o prancūzų filmams – R. Kepežinskas, nes jis mokėjo prancūziškai.
Anglų filmai man buvo kur kas įdomesni nei amerikiečių. Anglai statė serialą apie koncentracijos stovyklas. Apie jas galiu pasakoti ir pasakoti. Vienu metu buvau tapęs konclagerių kūrimo meistru. I. Bereznickas man sakė: „Važiuok į Izraelį, tau suteiks pilietybę“ (juokiasi). Vieną konclagerį Bezdonyse sukūriau tikrai neblogą.
Laisvės fantazijai kuriant tokio pobūdžio dekoracijas turbūt nėra? Ar teko nuvykti į kokią nors koncentracijos stovyklą pasižiūrėti, kaip ji atrodo?
Labai išsamiai studijavau koncentracijos stovyklas. Nuvažiavau į Osvencimą, pažiūrėjau, kaip ten viskas atrodo. Bet muziejus yra muziejus. Vyresnysis dailininkas reikalaudavo, kad atkurčiau koncentracijos stovyklą pagal karo metų nuotraukas. Jie vadovauja, pinigus moka, jie ir užsako muziką. Kiek konclagerių sukūriau? Filmams „Velnio aritmetika“, „Pakilusi iš pelenų“, serialui „POW“, „Ledinis pabučiavimas“ (norvegų filmas) „Dievų miškas“. Šį filmavome Klaipėdoje, ten plotai Študhofo koncentracijos stovyklos statybai buvo mažesni ir pagalbinių žmonių turėjau mažiau nei Vilniuje. Sostinėje buvo puikių statybininkų, dažytojų brigados. Pastarieji sendino lentas. Turėjau gerą asistentę V. Vidauskaitę, dabar ji gyvena Palangoje. Ji išzubrino, kaip užsidarinėja spynos. Vokiečiai buvo labai išradingi, sumanė mechanizmą, kaip be raktų užrakinti kamerų duris.
Dirbau ir prie lenkų filmo „Nienasycenie“ (liet. „Nepasotinamumas“) – pagal vieno dailininko parašytą scenarijų, kad ateis kinai ir užkariaus Europą. Jis tapydavo paveikslus ir pasirašinėdavo narkotikų pavadinimais, paaiškindamas, kaip kiekvienas jų veikia. Atvirai pasakius, tas sudėtingo būdo režisierius V. Grodeckis mus nukankino. Jis norėjo, kad ir toliau su juo dirbčiau, bet aš „nusiploviau“.
Per filmo „Atila“ darbus mane norėjo išvaryti, nes aš neturėjau transporto. Buvome nuvažiavę už Trakų, ten vyko dekoracijų statybos, o kiekvienas kitas objektas – už trijų kilometrų. Taigi neprisivaikščiosiu pirmyn ir atgal tokiu atstumu. Pastatėme ilgiausią Lietuvoje dekoraciją – visą senovės Romos Apijaus kelią. Daugiau nei šimto metrų ilgio, 40 metrų pločio. Statėme ir Triumfo arką, ir aikštę, ir skulptūras. Dekoracijos turėjo būti ne aukštesnės nei 7 metrų.
Dirbote kuriant filmus „Faktas“, „Amžinoji šviesa“, „Vasara baigiasi rudenį“, „Mano mažytė žmona“, „Dievų miškas“, „Procesas“ ir kt. Kokias keisčiausias vietas mūsų filmams esate sukūręs?
Sunku pasakyti. Kiekvienas filmas, jo kūrimo darbai trukdavo daugiau nei metus. Amerikiečiai seriją nufilmuoja per septynias dienas. Laikas – pinigai. Tuo ir skiriasi lietuviškas filmas nuo holivudinio. Man labiausiai patiko anglų kino kūrimo mokykla. Jie braižydavo didžiules paklodes, ten pažymėdavo kiekvieną detalę: duris, langus, daiktus ir t. t. „Elžbieta I“ – vienas iš ryškesnių filmų.
Kai žiūrite filmus, ar gebate atsiriboti nuo scenografo, dailininko profesijos?
Žiūriu kaip normalus žiūrovas. Jeigu mane pagauna filmas, atsiduodu savo jausmui. Ir jokiais būdais nenagrinėju, kur ten kas ir kaip padaryta. Žiūrėdamas melodramą, kai žmonai įjungiu moterišką kanalą, sakau, kad jau žinau: jie gale bučiuosis.
Anksčiau mėgdavau žiūrėti serialą „Midsomerio žmogžudystės“ vien dėl to, kad šis detektyvas nufilmuotas labai gražios gamtos apsuptyje. Kitas serialas – „Vera“, ten įdomus gamtos atšiaurumas. Kiekvienas filmas turi savo specifiką, stilistiką, atmosferą.
Daugiausia esate kūręs su kino režisieriais A. Puipa, G. Lukšu, A. Grikevičiumi. Naujausias Jūsų darbas kine – su jaunosios kartos režisieriumi K. Vildžiūnu sukant juostą „Senekos diena“ (2016 m.). Gal galėtumėte palyginti iššūkius, tekdavusius kino kūrėjams anais ir šiais laikais?
Po to dar dirbau su A. Puipa statant filmą „Kita tylos pusė“.
Su A. Grikevičiumi dirbdamas turėdavau išmanyti scenarijų, kiekvieną dieną žinoti, kas bus filmuojama. Man tai patikdavo. Būdavo, neišsimiegi, dirbi iki paryčių, bet viską sustyguoji nuo A iki Ž. Šiuolaikiškas filmavimas priartėjo prie holivudinio. Su K. Vildžiūnu dirbome kuriant filmą „Kai apkabinsiu tave“. Šis filmas man prilipo prie širdies. „Senekos diena“ pasakoja apie paties režisieriaus asmeninį gyvenimą, jo prisiminimus, jaunystę. Man buvo įdomu kuo tiksliau atkurti Jaunimo sode buvusią kavinukę-ledainę. Ieškojome autentiškų nuotraukų, kaip ši atrodė. Atsimenu, ten vynelį siurbdavome, ledus valgydavome. Kad ir kaip tiksliai stengiausi atkurti tą kavinukę, vis tiek – nebe tas. Nebepakartosi ten buvusios atmosferos. Atkūrėme „Baltijos kelio“ fragmentus, lėktuvą su gėlėmis, filmavome Estijoje. Ten daug sudėtingų detalių, bet šiais laikais manęs niekas negali apstulbinti. Ir pasidarė nebe taip įdomu. Kol esi jaunas, į viską žiūri naujai, yra polėkis, o dabar... Nežinau, kaip tai pavadinti.
Buvote liudininkas, kai Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę kino kūrėjams teko sunkūs išbandymai prisitaikyti prie pasikeitusių kūrybos sąlygų...
Jei nebūtų pradėję pas mus važiuoti užsienio kino kūrėjai, nežinau, kaip būtume išgyvenę. Man regis, buvo klaida, kad kūrėjai atsiskyrė nuo Kino studijos fabriko. Visi tapome bedarbiai. Mane išgelbėjo Lietuvoje filmuojami užsienio filmai. Jų dailininkų ar scenografų taip ir nemačiau, jiems pakako mūsiškių. Ačiū Dievui, turėjome darbo ir mokėjo mums žmoniškai.
O paskui norėjosi grįžti prie lietuviškų filmų. Truputį to, truputį ano, taip ir sukausi. Po to... aha, manęs nebekviečia, vadinasi, esu per senas. Palinkau prie paveikslų.
Kaip reagavo filmavimo grupė, kai į Kalnų parką Vilniuje filmuojant „Kažkas atsitiko“ susirinko neplanuota tūkstantinė žiūrovų minia?
Oi, čia buvo stebuklas. Paruošėme sceną. A. Kaušpėdas norėjo vėliavų, sakau, jei nori, kabink, bet vaizdo kameroje nesimatys. Ten problema buvo pakabinti daug dalykų. Su tuo buvau susidūręs per studentų šventę „Gaudeamus“.
Atvirai pasakius, minios žiūrovų nelaukiau. Bet veikė bevielis telefonas – vieni kitiems perduodavo žinias. Ir staiga užplūdo. Žinoma, grupių „Fojė“, „Antis“ muzika traukė. Su operatoriumi A. Mikutėnu norėjome daugiau dainų, vaizdų, bet pavyko, kas pavyko.
Ar pats neįlįsdavote į filmų kadrus?
Gal viename ar kitame kadre esu pasirodęs, bet specialiai lįsti į kadrą nenorėdavau. Per V. Kernagio klipus dainuojant „Kaip gražu miške“ laksčiau su dūmų šaške. Nebuvo kam palakstyti, tai ir laksčiau.
Kai filmavome „Tadą Blindą“, buvau studentas praktikantas. Ten mano kojytės nufilmuotos, plėšikų ratelyje sukuosi. Po trečio kurso mus išsiuntė praktikai. Karietos, dvarai, įdomūs sprendimai. Teko joti ant arklio ir nukristi. Tokia buvo uvertiūra.
Kodėl juostą „Mano mažytė žmona“ pasirinkote sukti Kaune?
Gal dėl to, kad buvo neišnaudotas miestas? R. Banionis režisavo šį filmą, jam Panevėžys buvo arčiau. Režisieriai taip pat nemažai lemdavo, sakydavo: „Aš noriu tos natūros.“ Nors man galbūt atrodydavo kitaip. Lietuviškuose kino filmuose spręsdavo operatorius, dailininkas, režisierius. Kai sukome juostą „Amžinoji šviesa“, buvome nusidanginę į Kaliningrado sritį, ten filmavome tam tikras detales. Man buvo įdomu: vieno miestelio centras – visiški griuvėsiai. Stovi katedra, ant jos plevėsuoja sovietinė vėliava...
Jūsų turbūt ištisai nebūdavo namuose?
Nepasakyčiau. Žinoma, būdavo komandiruočių, bet vis tiek parvažiuodavau karts nuo karto. Arba, būdavo, žmona Regina dirba prie vieno filmo, aš – prie kito. Būdavo, kad ir kartu dirbdavome. Ji buvo filmų direktorė. Pirmoji žmona Regina dirbo universitete.
Dabar nusiraminimą, satisfakciją randu tapydamas.
