Jis atmina dviračiu. Liepų glėbiama Birutės alėja nuolatinį šio programiškai vienišo ir išdidaus pajūrio gyventojo maršrutą ženklina jaukia ramybe. Drobiniai marškinukai su Havajų vaizdeliais, puikiai derantys šortai, kepurėlė... Snapelis baksteli atmintin – nepamiršk RoRa priesako: „Myli mano opusus – mylėk ir mane; myli mane – mylėk ir mano kepuraitę!“ Juodi „nikolsoniški“ akiniai, žavi šypsena, šiltas rankos spustelėjimas.
Palanga alsuoja rudeniu, jaunutė „Vandenio“ padavėja pasiūlo Jo mėgstamo rožinio vyno iš statinės, saulė palankiai šypsosi mirguliuodama pro pasvirusių pušų šakas. Susitikimas su Rolandu Rastausku – netikėtai lengvas it bobų vasaros oras. Puikiu humoro jausmu apdovanotas rašytojas į savo gyvenimą žvelgia nelyg Woody Alleno filmų herojus: stebintieji iš šalies mus – du kvatojančius tipus – galėtų palaikyti anekdotų karaliais.
Jūsų tremtis į Vakarų pakrantę buvo savanoriška ar vertė aplinkybės?
Jeigu kas nors dar prisimena 1986-ųjų Vilnių, tai turbūt sutiks, kad sostinės gyventojai buvo mirtinai vienas kitam pabodę, viešpatavo seserys dvynės Pilkuma ir Nykuma, jos didenybė Cenzūra žvelgė iš visų pakampių, jokia pertvarka Tarybų Lietuvos sostinėje nė nekvepėjo. Tad sprendimas grįžti į vaikystės namus prie jūros atrodė elementarus. Po poros metų viskas, žinoma, radikaliai pasikeitė, bet staiga vėl atsidurti ten, kur jau kažkada esi buvęs, atrodė „ne fasonas“. Pamenu, vienas dvimetrinis Palangos latvis tada pasakė: „Per anksti išėjai į pensiją, Rolandai.“ Netrukus ėmiau bendradarbiauti su kai kuriais pusiau nepriklausomais leidiniais („Krantais“, „Proskyna“), rašyti pirmąją autorinę skiltį jau tikrai nepriklausomame „Atgimime“, visada pabrėždamas privataus kranto žmogaus žiūrą. Buvau vienas pirmųjų, sugrąžinęs privatumo dimensiją lietuvių raštijon. Autotremtis netruko įgyti ir tam tikrų autoironiškų obertonų, ilgainiui virtau – ne, ne anglu Niujorke, greičiau – „vilniečiu Palangoje“. Kartu ėmiau dėstyti Klaipėdoje, taip įvedžiau savo biografijon dar vieną maršrutą. Taip namelis pasivijo sraigę.
Ką veikia šis mįslingas, intelektualus ponas mažame kurorto miestelyje tada, kai neskaito paskaitų, neprojektuoja naujų performansų, nedirba tarptautinių teatrų festivalių žiuri, kai paplūdimys ištuštėja, kai žliaugia lietūs ir ūbauja vėjai? Ar Jus, pajūrio žmogų, ištinka dvasios štilis? Liūdesio audros? Aistros cunamiai?
Veikia visada vieną ir tą patį – žodelius it žingsnelius dėlioja. Jeigu ne monitoriuje, tai galvoje. Klausosi Beethoveno sonatų, džiazo: Keitho Jarretto, Billo Evanso, Brado Mehldau... Žiūri senus prancūziškus filmus. Skaitinėja. Važinėja dviračiu. Už Briuselio pinigus nutiesta trasa pajūrio regioniniame parke – didžiausias vietos valdžios nuopelnas. Konsultuoja kai kuriuos vietos genijus. Penktadieniais vaikšto į bičiulio Lino kūrenamą pirtį, ten visada išgirsta įdomių istorijų. “Tikri smulkiaburžuaziniai džiaugsmai”, kaip sakė viena iškili Naujosios Kairės manifesto signatarė. Retkarčiais apsilanko draugų vernisaže Klaipėdoje, bet apskritai stengiasi vis mažiau šmėžuoti viešumoje. Tuo modernistas turbūt ir skiriasi nuo avangardisto – pirmajam nereikia prie nieko šlietis, pasirašinėti kairuoliškų manifestų ir pan.
Sakote, kad gamta ir žmogus Palangoje sutaria tik tuo atveju, jei vienas kito nepastebi. Kaip ištveriate tą porą vasaros mėnesių trunkantį miestelio virsmą, kurį pavadinote „žertva ant smūgio“?
Groteskiškąją Basanavičiaus gatvę vasarą tik kertu. Ne, meluoju, kartais išvedu į tą atrakcionų traktą kokį atvykėlį, tada sakau: „Štai tikrosios antropologinės studijos, bičiuli!“ Alaus gėrimo, nudizmo ir panašių apeigų paplūdimyje nevirškinu, tad pasitenkinu vynu kaimynų balkonuose kitoje Smilčių gatvės pusėje. Įdomu, kad Vilniuje gyvenau Žvaigždžių gatvėje, vienoje laiptinėje su tautos didvyre Loreta Asanavičiūte, jos vardu ir pervadinta ta gatvė. Tad, pakilęs į žvaigždes, vėl nutūpiau smiltyse. O gamtos Palangoje lieka vis mažiau – miesto-parko idėja seniai palaidota, senoji architektūra išnaikinta, ir jeigu dar nestato kopose, tai, matyt, lūkuriuoja, kol ervinai ir anatolijai jas galutinai sunešios. Iš kuklaus romantiško kurorto Palanga virsta tiesiog miesteliu prie jūros. Po dešimties metų ji susijungs su Klaipėda, bus mūsų Amsterdamo miegamasis rajonas.
„Kad ir kur benukakčiau, jaučiu vietos trauką.“ Kaip yra iš tikrųjų – ar vieta Jus pasirinko, ar Jūs pasirinkote vietą? „Myli mane – mylėk ir mano krėslą. Tai dėl jo aš skubu namo iš tolimų kelionių. Ten, kur stovi jis, yra manasis pasaulio centras. O jeigu jį perkeltume į Niujorką? Be namo, be liepų už lango, be jūros ošimo?“ Taigi?
Jokių niujorkų mano gyvenime turbūt nebebus. Jokių berlynų. Beje, jei būčiau dvidešimtmetis, pastarąjį dabar rinkčiausi ilgai nemąstydamas. Tokios kultūrinės energijos sankaupos Europoje daugiau niekur nepajutau. O už mano lango – ne tik milžinės liepos, bet ir kelių Sabonių ūgio ąžuolas. Juo ypač didžiuojuosi!
Ar provincija iš tikrųjų egzistuoja? Jus apninka jausmas, kad pasaulis yra „ne čia“?
Jaunystėje tą „ne čia“ išgyvenau itin dramatiškai, vienu metu jau buvau beapsisprendžiąs emigruoti. Kas sulaikė? Kažkoks estetinio pasidygėjimo pabėgimu (bėgama buvo dažniausiai per fiktyvias vedybas) pojūtis. Beje, esu padėjęs tai padaryti keliems savo draugams. Tarybinei Lietuvos inteligentijai nejaučiau nieko, ji man mokėjo ta pačia moneta, bet kartu, nepatikėsite, jutau begalinį prieraišumą savo biografijos partneriams, savo topografijai, netgi kai kuriems peizažams. Kai kuriems Vilniaus senamiesčio kiemams, kuriuose bučiavausi ir buvau bučiuojamas. Kažkokiai net ne vietos dvasiai, o muzikai. Žinoma, tai buvo naivi motyvacija, bet... Net Maskvos ir Leningrado, tų Niujorko ir Venecijos pakaitalų, būtų buvę baisiai gaila netekti... Tų draugų rusų, kurie visi buvo žydai (juokiasi).
Ar čia, pajūry, gera?
Anksti išėjus į pensiją, – taip (juokiasi). Seniau lankydavausi legendiniame muzikos klube „Anapilis“, kartais ten pasėdėdavau po palinkusia akacija ir ligi ryto. Sunku pasakyti, kokie žmonės dabar kuriasi Palangoje, kas jie, iš kur atėjo ir kur eina.
Šarūnas Nakas, kalbėdamas apie Jūsų esė knygą „Kitas pasaulis“, sakė: „Kada nors jaunos universiteto studentės suskaičiuos, kiek šioje knygoje jis nurengia savo draugių, su kiek svajoja tai padaryti ir apie kiek jis užsimena, kad tarsi buvo galima tai padaryti, bet nepadarė.“ Veikiama stiprios erotinės energijos, subtiliai koncentruojamos Jūsų esė, mėginau ir aš suskaičiuoti TAS moteris. Nepavyko. Tiesiog pameti galvą su ta aritmetika. Ar daug Jūsų gyvenime lėmė moterys?
Apie ką vis dėlto kalbamės – gyvenimą ar kūrybą? Moteriai nurengti tekste užtenka kelių sekundžių, gyvenime – be jos intymaus sutikimo tą padaryti gali tik prievartautojai ir ginekologai. „Kito pasaulio“ puslapiuose turime reikalą ne su konkrečiomis damomis, bet su tam tikru moteriškumo aspektų telkiniu literatūriniame paveiksle. Literatūroje, jeigu tu nesi Kafka, kaip ir pornografijoje, nėra nesėkmės, ligų, impotencijos. Ten, kaip pasakoje, visi viską gali (juokiasi). Moteris jau pagal apibrėžimą lemia viską – ji tave pagimdo.
Genialaus vyro neįmanoma mylėti be pykčio?
Genijų geriausia mylėti per atstumą. Dar geriau – tapti jo tolima rėmėja. Lietuvoje tai padaryti (mylėti ir paremti) pavyko vienai Nadeždai Gultiajevai (režisieriaus Eimunto Nekrošiaus žmona – aut. past.). Graži, bet vis dėlto išimtis. Turime vos vieną genijų, ir tam pačiam pasisekė.
„O aš prisiminiau savo jaunystės aistrą Anušką iš Maskvos“; „E. tada ilgam paliko mane vieną ir pasliką. (...) apuostinėjęs ir apčiupinėjęs vasarines E. sukneles ir apatinius, niekur neradęs porno bei braškių uogienės, aš susirinkau diskus ir užtrenkiau duris“; „Pirmasis campari Sondeckio orkestro smuikininkės virtuvėlėje Žirmūnuose...“; „1973 m. buvau įsimylėjęs dvi generolų dukras iš karto – vieną Vilniuje, kitą - Maskvoje“; „Nevos prospektas. Prie metro stoties kažkada išsiskyriau su vienintele mylėta šviesiaplauke – strazdanota Lauren iš Vankuverio, kurią likimas vėliau nubloškė į Japoniją“... Jaunystės meilių-nusikaltimų vietos. Ar jas aplankote?
Specialių ekskursijų po tas vietoves nerengiu, nors tokias „piligrimystes“ organizuojančią turistinę agentūrą įsivaizduoju (juokiasi). Bet, neslėpsime, esu meilės topografiją porą kartų aplankęs ir post (f)actum. Nieko, išskyrus sadomazochistišką nostalgiją, nejaučiau. Tačiau visados atmenu komiškąją aistros pusę: tarkim, vienas bičiulis vieno generolo namuose Čiurlionio gatvėje mūsų sulaužytą sofą parėmė... Lenino raštų tomu. Prisiekiu – to tomo niekas niekada nepasigedo! Beje, minėtoji Lauren tapo milijoniere pardavinėdama japonyčiams šimto metų senumo amerikietiškus džinsus!
Vėl paklausiu Jūsų paties žodžiais: „Kiek buvo rankų, tiltų, petnešėlių slydimo, odos prie odos, blaivios, apskaičiuotos niekšybės, plyštančių kojinių, laiškų, planiruojančių šiukšlių dėžėsna? O tikrojo likimo“?
Tomas Venclova viename eilėraštyje atsako: „Ir taip nedaugel tikrojo likimo“. Visada pavydėjau tiems, kurie sugeba tikrus daiktus atskirti nuo netikrų. Ir dar paskelbti apie tai miestui ir tautai! Bet juk menas – pats gražiausias netikras daiktas pasaulyje! O būti likimo apeitam – irgi likimas. Nenustebčiau, jeigu paskutinieji mano gyvenimo kadrai sutaptų su Louiso Malle‘io „Žalos“ („Damage“) filmo kadrais, kuriuose regime Jeremy‘io Ironso personažą kažkur Šiaurės Afrikoje, jis sėdi tuščioj kamarėlėj, žvelgdamas į išdidintą savo velionio sūnaus ir jų abiejų gyvenimus sugriovusios moters nuotrauką. Toje nuotraukoje visi trys laimingi. Tuoj po Naujųjų išskrendu į Tanžerą, paieškosiu ten kambarėlio. Išėjęs į pensiją tapsiu „gėlių vaiku“. Rūkysiu žolę (juokiasi).
Likiminiai susitikimai. Ar Jūsų būtį kaip nors pakeitė armėnų gražuolė Mariam V., garsi lenkų poetė Marzanna K., lenkų kultūros antropologė Monika Z.?
Visos šios damos – itin taurios asmenybės, joms amžinai liksiu dėkingas už prisilietimo dovaną. Kiekvienas jų gestas, kiekvienas ištartas žodis, net intonacija išvengė menkiausio vulgarybės apnašo. Tokios ir liks mano atmintyje – anapus buities šiukšlių. Visuotinio cinizmo ir viešųjų striptizų gadynėje idealizmo salelių vis mažiau ir mažiau. O šitos merginos turėjo tai, ko neįmanoma nusipirkti jokiame „Akropolyje“, – klasę!
Ar kada bandėte susigrąžinti moterį, kuri Jums nebepriklauso?
Taip, tai sena istorija. Viena raudonplaukė, žiemą skrisdama į Palangą, atidėjus reisą, oro uoste susipažino su savo būsimu vyru ir dukrų tėvu. Jeigu nebūtų buvę mūsų romano, nebūtų buvę ir to atidėto reiso, vadinasi, tos dukros niekad nebūtų gimusios. Deja, jos gimė ne mums. Štai dėl tos merginos bandžiau kautis. Tik varžovas buvo vienas iš trijų gražiausių Lietuvos vyrų. Jokių šansų. Jaučiausi, lyg būčiau Woody Alleno filmų herojus – t.y. tikras lūzeris.
Neteko suduoti moteriai – iš meilės, neapykantos?
Ne, iš neapykantos esu tik patampęs už plaukų. Fizinė jėga man – joks argumentas. Sykiu, pamenu, Peteris Handke yra manęs klausęs: „Ar muši savo moterį? – Niekad. – Moterį kartais mušti reikia.“ Profilaktiškai, taip sakant (juokiasi). Paaiškėjo, kad jis savo gyvenimo draugę Paryžiuje patampydavo ne tik už plaukų. A-ti-tva-tin-da-vo kaip reikalas. Ji ex post parašė kelis atvirus laiškus į redakcijas, kilo skandalas.
Kaip įsivaizduojate idealią porą?
Kaip partnerius, kurie moka šnekėtis nugaromis.
Koks Jūs įsimylėjęs?
Blogas, pamišęs, pavojingas (juokiasi).
Vis dar atsigręžiate pamatęs gražią moterį?
Taip, bet ji, laimė, to nemato.
„Atsigulti, praleisti naktį su knyga, kad rytą atrastumei foliantą tarsi ištikimos meilužės galvą sujauktam patale.“ Galite vadinti save vienišmenu?
Na, knyga tikrai niekada neišduos, nesusikraus vieną rytą daiktų ir meluodama, kad važiuoja į draugės vaiko gimtadienį, neišnyks amžiams. Ji visada lentynoje, visada po ranka.
Šūksnis: „Palikit mane su mano voratinkliais!“ Drąsa neišduoti savo vienatvės... Kokia jos kaina?
Niekada nieko neverčiu į pinigus. Savo gyvenimo būdo – taip pat. Tai nekonvertuojamas artefaktas. Žinau, kad kai kuriems su tuo taip ir nepavyko susitaikyti. Ką padarysi... Beje, kaktoje atsirado keletas beketiškų raukšlių, tokių jaunystėje mano vyresni bičiuliai pasigesdavo kaip intelekto įrodymo. Gaila, nebegaliu jiems to paveldo parodyti – visų kauleliai seniai sudūlėję.
Ar daug yra visko, ko Jums nereikia?
Daug (juokiasi). Įskaitant ir šį interviu.
Post scriptum
Kokia iš tikrųjų buvo Jūsų ir Sandros pradžia?
Fotografas Saulius Paukštys atkako į pajūrį su merginų palyda. Atsivežė jas į Klaipėdos technikos bibliotekoje vykusį literatūros vakarėlį paklausyti mano rypavimo. Kartu grįžom į Palangą. Kitą dieną pasikviečiau juos į svečius. Atėjo trise – Saulius, Sandra ir jos kurso draugė. Man abi patiko. Padaviau Vilniaus telefonų knygą ir pasakiau: „Pabraukit savo numerius ir nerodykit.“ Pabraukė. Po poros dienų puoliau ieškoti tų telefonų. Ir kaip tik... skambina Sandra! Pamaniau: „Nebereikia rinktis, viskas aišku.“ Tą vasarą susitikinėdavom Vilniaus senamiestyje, mano draugo Augio Gučo namuose. Turėjau tokią idee fixe – sykį važiuodamas metro ar troleibusu imsiu ir pamatysiu savo žmoną. Na, o tąkart dardėjom Vilniaus trūliku, ji sėdėjo ant užpakalinės sėdynės, pasigręžiau ir paklausiau: „Sandra, tekėsi už manęs?“ Ji nedvejodama atsakė: „Taip.“ Pagalvojau: „Štai scena, apie kurią kitados tiek kalbėta ir svajota!“ Aišku, kad nei aš, nei tuo labiau ji nebuvome sukurti miesčioniškai šeimai. Reikėjo tiesiog būti kartu, ištverti, gal iki šiol ramiai sau būtume gyvenę ir vargo nematę. Bet tradicinis modelis it koks pleištas... Retrospektyviai žvelgiant, klaida buvo ne mūsų įstabus ryšys, o bandymas jį užsklęsti tradiciškai. Taip, de jure Sandra trejus metus (visuose savo interviu kažkodėl mini vienerius – ką gi, moterys turbūt viską skaičiuoja savaip) buvo mano žmona, tačiau de facto – niekada. Ir aš taip pat – nebuvau jos vyras. Tuo reikėtų tik džiaugtis, nes, gyvendama Palangoje, geriausiu atveju pieštų karikatūras Basankėje (juokiasi). Dabar ji – profesiškai išsipildžiusi menininkė. Nenusisekė asmeninis gyvenimas? O tikram menininkui jis niekada ir nenusiseka. Beje, tai labai geras būdas tam „tikrumui“ patikrinti!
„Aš buvau vienas iš jų – neatpažintos bohemos pulko sūnus. Išdavikas, paliekantis po savęs it kometa besidriekiantį raudančių moterų šleifą...“ O kaip pats išverkėte skyrybų degtinę?
Su Sandra, patikėkit, išsiskyrėme ne dėl sulaužytos ištikimybės. Tiesą sakant, jau nebeatsimenu, dėl ko (juokiasi). Prisimenu – kaip: Sandra segėjo geidulingai gedulingą maksi sijoną ir, kol pareigūnė tvarkė popierius, skaitė „Proskynoje“ išspausdintus mano naujausius eilėraščius. Paskui nuėjom į Metrikacijos rūmų, beje pastatytų, ant panašių į mus nelaimėlių kapų, bufetą išgerti šampano. Ir čia, it Flaubert’o romane, prie mūsų „prisiklijavo“ kažkoks nyka nykūnas – pamanęs, kad atėjom ne išsiskirti, o... susituokti (juokiasi)! Daugiau gyvenime faktiškai nebesikalbėjom. Štai to nutrūkusio pašnekesio labiausiai ir gaila. Gal dar kada pasikalbėsim...
Gal kada nors jie it romane ar filme grįš vienas pas kitą ir bus tik šiek tiek metų praleidę skyrium?
Lietuviai per grubūs prancūziškam kinui... Taigi ką tik buvo praėję Sausio įvykiai. Sandros brolis – peršautas prie televizijos bokšto. Jūs, vilniečiai, jau nematėte, kas dedasi, – iš Kauno televizijos transliacija sklido į kitą Lietuvos dalį. Sandros brolį išvydau ekrane Raudonojo kryžiaus ligoninės koridoriuje – vežamą į operacinę. Tie įvykiai mane žiauriai paveikė. Gumulas įvairių jausenų! Po pusmečio su Sandra išvažiavome medaus mėnesio pas draugus į Slovėniją – į rojų, mūsų posovietinėmis akimis žiūrint. Kitą dieną ten kilo karas. Man, it kokiam ankstyvajam Fukuyamai, atrodė, kad istorija baigiasi! O ji tik tik prasideda! Tankai, lėktuvai, bombardavimai, pirmosios aukos. Supratau, kad reikia kuo skubiau mauti į sostinę Liublianą ir aprašyti tai. Gavau akreditaciją, kiauras dienas tupėdavau su užsienio korespondentais ir vietos politikais, o ką Sandrai veikti? Iš arti mačiau griūvančias sienas ir sudarkytus kūnus. Medui tiesiog neliko laiko... Mudviem buvo baisiai liūdesinga. Ji, regis, nelabai ir suprato, kas vyksta. Eini aikšte, staiga skutamuoju skrydžiu virš galvų prašvilpia MIG‘as! Sirenos kaukia, nuo garso bangos dūžta vitrinos, visi puola į slėptuves. Skuodi, pameti batą, bet pasiimti jau negrįžti. Atsiduri nepažįstamo namo rūsy, matai žmones su šunimis, kanarėlėmis, pledais. Ir mudu – du tipai, nežinia iš kur! Visi klausinėja, kas tokie, pamaitina, įpila. Sandrai tebuvo 20 metų, nežinia kas turėjo dėtis jos fantastiškoje galvoje. Karas mus išskyrė – taip ir užrašykit (juokiasi).
Kita vertus, ši situacija galėjo itin stipriai Judu surišti.
Psichoanalitikui tai, matyt, ir būtų momentas „arba-arba“. Atsimenu, jutau žiaurų susvetimėjimą ir pasidygėjimą visu pasauliu. Iš arti mačiau Vakarų karo korespondentus – į kraują suskrendančius maitvanagius. Tik duokit daugiau smurto vaizdų, nutrauktų galvų, o kažkokia nepriklausomybės byla niekam nė motais... Vakare grįždavom bendrabutin, išgerdavom vyno. Nė žodžio nebegalėdavau ištarti. Nei rankų pakelti. Žilstančios Sandros galvos priglausti it smuiko. Dalytis žiauria virsmo patirtimi atrodė per sunku. Sandra gal norėjo apie ką kita kalbėtis, gal sėdėti kavinėse su bendraamžiais... Po metų, 1992-aisiais, išvykau dirbti į Bonos teatro bienalę. Vilniuje tuo metu lietuvių kalbos mokėsi simpatiškas slovėnas Gregas – toks jaunas Clooney`is. Susitarėm, kad jis atveš Sandrą į Liublianą, o aš ten atvažiuosiu iš Bad Godesbergo. Čia įvyksta įdomiausias dalykas: Sandra įlipa į Grego pusdžipį, ir jie išvyksta. Bet ji niekada neatvažiuoja į Liublianą! Ji apskritai dingsta. Sėdžiu bendrų draugų namuose, laukiu. Vieną dieną, naktį, antrą dieną, vėl naktį. Atvyksta Gregas. „Žinai, – sako, – ji Krokuvoje išlipo, daugiau jos nebemačiau.“ Tiesiog ėmė ir išlipo! Niekad niekam, net savo tėvams, šie, regis, ne juokais buvo išsigandę, Sandra nėra pasakojusi, kas gi nutiko iš tikrųjų: kodėl išlipo ir grįžo namopi ne iš karto, o tik po kurio laiko. Ir kaip. Parvykau iš Bonos, skuodžiu suglaudęs ausis Pilies gatve, o mūsų namuose... pradėtas remontas. Į vidų patekti negaliu, tik iš apačios pasišnekėti su savo Džuljeta balkone. Ir po to jau nė sykio nebeįžengiau į tuos namus. Žurnaluose spausdinamose nuotraukose iki šiol matau lentynose dūlančias kai kurias savo knygas. Jos, ištikimosios, taip ir liko laukti šeimininko (juokiasi).
„O Mariam Vartanian, mūsų tuštybės vėjuose sudžiūvusi juodoji mano jaunystės rožė, niekada daugiau nebeišburs juvelyrei Birutei Stulgaitei ir fotografei Dangei Širvytei iš kavos tirščių buv. Žvaigždžių gatvėje...“ Regis, gerokai iki Sandros, 1979–1980 metais, turėjote sužadėtinę armėnę. Kodėl nesušokote vestuvių?
Taip, Mariam turėjo visas žmonos kvalifikacijas. Tačiau aš turėjau senelę Salomėją, tikrą Luiso Bunuelio filmų heroję, ji tvarkė visų gyvenimus (juokiasi).
Senelė, kuri perimdavo mergaičių laiškus, pati už Jus parašydavo atsakymus ir taip atbaidydavo gerbėjas?
Taip, ji gimnazisčių laiškus retsykiais liustruodavo. Sakydavo: „Na, jau ne, iki 30 metų vesti tikrai neverta, vyras turi tam reikalui subręsti. Čia juk būtų vaikų vestuvės!“ Ką, sakysite, neteisi? Tuo metu Vilniuje gyveno keli armėnai, Mariam pas juos ir viešėjo. Jei ji būtų išlaukusi... Gal dabar dirbčiau mielojo Karapeto Babajano asistentu!? Karšta, visais atžvilgiais unikali mergina. Tikra Jerevano fliuksistė, sulaužiusi ne vieną Užkaukazės tabu! Draugai ją iš karto ėmė gerbti ir grobstyti, ji ne tik puikiai būrė iš kavos tirščių – matė kiaurai. Parskrido iš Vilniaus vieną žiemą namo ir per mėnesį ištekėjo už savo karatė trenerio. Pagimdė jam dukrą nepaisydama visų „Jėzus rezus minus“. Po kelerių metų kaktomuša susidūrėme Maskvoje. Pamenu jos veidą kitapus traukinio „Lietuva“ vagono lango. Visą tą Baltarusijos stoties džiazą. Rytą Vilniuje turėjau per 40 laipsnių temperatūros. Bet čia prasideda jau kita istorija...
„Dviem žvaigždėms, dviem gepardams, dviem pirmūnams paprastai pavyksta tik sprintas. Ilgainiui jie nebeišsitenka viename veidrodyje, ima painioti savo atvaizdą ir įvaizdį, nebesuderina mitologijų, be to, abu nuolat atsiduria (jeigu tik neužsiveria šeimos kiaute, už ką irgi brangiai sumoka) pavojingo dėmesio zonoje.“ Regis, lenkų poetė Marzanna Kielar buvo TA moteris...
Su Marzanna viskas, manau, būtų buvę OK – absoliutus sielų ir „organų“ (įskaitant poetinį) suderinamumas. Dėl bendravimo neturėjome jokių rūpesčių. Tačiau niekas juk neemigruoja iš Rytų... į Rytus! Tuo labiau iš Lenkijos į Lietuvą – pas savo amžinus priešus (juokiasi). Jei būčiau koks kanadietis traktorininkas, jau seniai gyventų Kanadoje. Marzannos tėvas, milijonierius, turėjo keturis fabrikus. Sužinojęs, kad dukra draugauja su lietuviu, tikriausiai pasakė: „Neužrašysiu tau nieko: nei staklių, anei domkrato.“ Ji augino dukrą, to vaiko niekaip nebūtų galėjusi pervežti čionai – tėvas ir senelis su šautuvais būtų laikę. Turėjau važiuoti į Lenkiją. Pasitaikė puiki proga – ambasadorius Valionis man tvirtai pažadėjo Kultūros atašė pareigas. Tačiau ministras Šaltenis su savo merginomis išbraukė mane iš sąrašų. Ir URM‘e nė šuo nesulojo. Marzanna laukė, kada pagaliau pradėsim gyventi kartu savame bute kur nors prie Lazienkų parko, – ji išėjo iš namų kaip stovi. Deja, aš taip ir neatvažiavau, kaip kažkada – Sandra į Liublianą. Marzanna nepajėgė suprasti, kas įvyko. Mirtinai įsižeidė. Paskui atsirado kažkoks Ošo meistras, po jo – pilotas Izraelyje. Legenda byloja, kad prieš porą metų „vampyras“ tėvas dukrai pastatė namą, ir ji dovaną priėmė. Moteris, su kuriomis išgyvenau gražiausias akimirkas, sieja tai, kad visos turėjo savo unikalų pasaulį ir troško, kad jis būtų gerbiamas ir deramai įvertintas. Tačiau: tu negali sumodeliuoti karo arba kad provincijos ministro klerkės išbrauks tave iš konkursinio sąrašo. Kartais tie likiminiai pa išprovokuoja „domino principą“: viena menkutė kaladėlė griūdama žaibo greičiu palaidoja tave po krūsnimi. Pakanka vien provincinio pavydo, kitokio veido, kitokios intonacijos, ir... tamsta žuvęs (juokiasi).
Išsilaižyti padėtų kitas likiminis susitikimas?
To neduota pačiam suplanuoti, pasižymėti kalendoriuje, kad štai lapkričio trečią dieną Vilniaus oro uoste susitiksiu su japonų geiša Banana (juokiasi). Beje, šį rugsėjį susitikau su garsiąja Yoko Tawada Jurbarke, literatūros festivalyje „Šiaurės vasara“. Išrodžiau jai Užupį, daug juokėmės, Yoko labai patiko mano ir pono Gotesmano duetas.
Štai jums ir naujas romanas! Gal gražiausia ir yra tai, kas neišsipildo?
Tai jūs pasakėte. Neišsipildyme slypi paslaptis, o visa, kas išsipildo, labai neblogai pažįstame. Finalai visada panašūs – skiriasi tik pradžios. Santykių neužbaigtumas suponuoja labai keistą energiją. Kai ryšys baigiasi ne natūraliai, o yra vienaip ar kitaip nutrauktas, blaiviai mąstyti apie taurinančią patirtį nelengva. Situaciją galima palyginti su nebaigtu lytiniu aktu – šioje vietoje ir žiojasi didžiausia froidistinė biografijos problema.
Televizijos filme „Vaikštūnas RoRa“ sakėte, kad neturite vaikų ir anūkų, todėl tenka sekti pasakas suaugusiems. Ar Jūsų nekankina mintis, kad neturite palikuonių?
Atvirai kalbant, nekankina. Už mane atidirbo rimtesni ir atsakingesni draugai. Tik konservatyvusis Nekrošius vis stumia į tai: išbėk, sako, į gatvę, valanda kita, ir basta. Nebūtų italas (juokiasi)! Meilės istorijų būta tiek, kiek ir turėjo būti. Žinoma, provincijoje neapsidrausi nuo apkalbų: „Gyvena vienas – be abejo, gėjus.“ (Juokiasi.) Esu perėjęs ne tik šį mitų lauką, tad „mielų Lietuvos žmonių“ nuomonė manęs jau seniai per daug nejaudina. Artimiesiems tokius dalykus girdėti gal kiek graudoka, bet jie, esu įsitikinęs, gerbtų mane, net jei ir būčiau gėjus (juokiasi). Homofobų ir ksenofobų mano rate nerasta.
Grįšite į Vilnių?
Mintimis – taip. Dar norėčiau pasivaikščioti po rudenėjantį Sereikiškių parką su viena medicinos profesoriaus (mano velionis tėvas buvo be penkių minučių sovietų karo medicinos generolas) dukra. Pabrėžiu – tik pasivaikščioti (juokiasi). Lapams krintant. Ir Yves`ui Montandui (gimėme tą pačią dieną) dainuojant standartinį pono Kosma šlagerį.
