„O kokia buvo jūsų vasara?

Man ši vasara jau baigėsi. Nesvarbu, kad diena dar ilgesnė už naktį, grįžta trumpam pradingusi šiluma ir laukia ilgasis Žolinių savaitgalis. Atsisveikinau su ja prieš kelias dienas, kai sulaukiau gydytojo skambučio. Juo prasidėjo mano gyvenimas iš naujo. Bet apie viską iš pradžių...

Kai buvo daryta ši nuotrauka, vasara man nieko gero nežadėjo. Gegužės vidury nuėjęs pasitikrinti sveikatos, po dar kelių papildomų tyrimų, buvau nukreiptas į Nacionalinį vėžio institutą tolimesniam gydymui. Išgirdau tik vieną žodį – v ė ž i o. Tas žodis pats iš savęs skamba kaip nuosprendis. Atrodė, kad vykstu ne į gydymo įstaigą, o į krematoriumą.

Susidūręs su problema stengiuosi viską išsiaiškinti iki smulkmenų. Sužinojau, kad laukia operacija, paskui chemoterapija. Pirmoji gąsdino kaip bet kuris kitas chirurginis įsikišimas. Po jo turėjau atsibusti palengvėjęs ir atsikratęs vieno iš organų. Tuomet reikėjo sulaukti biopsijos tyrimų rezultatų. Nors tolimame smegenų kamputyje kirbėjo stiprus nerimas, jog Merfio dėsnis neleislengvai išsisukti, stengiausi nepasiduoti panikai, drąsindamas save, kad duoti valią emocijoms spėsiu ir tuomet, kai žinosiu tikrąją situaciją.

Vis dėlto, žinią, kad vėžys piktybinis, priėmiau gana ramiai – neroviau plaukų nuo galvos, negrąžiau rankų ir neraudojau į pagalvę. Net jei būčiau labai norėjęs, nepavyktų. O jei rimtai, išoriškai atrodžiau ramus, nors puikiai žinojau, kad dabar laukia pavojingiausia gydymo dalis – chemoterapija.

Buvau įspėtas, kad ji neigiamai veikia plaučius, tad didelė tikimybė, jog be aparato kvėpuoti nebegalėsiu. Be to, agresyvus gydymas gali būti nesuderinamas su vaistais, kuriuos turiu vartoti dėl raumenų atrofijos. Juos nutraukus, tikėtina liga ims greičiau progresuoti ir, galiausiai, vis tiek plaučiai savarankiškai nebedirbs. Kokia prasmė gydytis? Ar noriu tokio gyvenimo? Kita vertus, ar turiu teisę pasiduoti – sudėti rankas ir laukti pabaigos? Ir, nors dvejonių buvo labai daug, giliai širdyje sprendimą jau žinojau – niekada nebūčiau pasidavęs ir ramiai susitaikęs su lemtimi, nes esu kovotojas. Mama mane tokį pagimdė.

Visus vidinius ginčus užglaistė pirminė koncultacija suchemoterapeute. Gydytojų konsiliumui įvertinus visus duomenis, mano gretutines ligas ir būkle, gavau nuostabiausią žinia, kad chemoterapijos dabar neprireiks, nes šiandien ji galėtų sukelti daugiau žalos, todėl lieku stebėjime. Ši žinia, lygiais prieš savaitę, buvo kaip Puntukas nuriedėjęs nuo širdies.

Taip baigėsi mane ir artimuosius iš proto variusi vasara. Viena sunkiausių vasarų, kuri tapo antruoju gyvenimo lūžiu. Apie pirmąjį – kitą kartą. Šis gi privertė stabtelti ir iš naujo įsivertinti. Ir žinote ką, supratau, kad einu teisingu keliu. Tad kodėl sudėliojau šį longread‘ą (ilgaskaitį).

Ne paslaptis, kad mano gyvenimas ne visai toks, kaip kitų. Kiekvienas veiksmas, na, išskyrus galvojimą, man yra iššūkis ir įkvėpti kitus nepasiduoti sunkumams yra vienas svarbiausių gyvenimo uždavinių. Lietuvoje, o ir pasaulyje, ko gero, nėra šeimos, kuri vienaip ar kitaip nebūtų susidūrusi su vėžiu. Tad noriu pasakyti, kad diagnozė pati iš savęs dar ne nuosprendis. Siaubingiausios fantazijos apie ligą kyla laukiant tyrimų rezultatų, todėl reikėjo susitarti su savimi, kad jaudinsiuosi tik tada, kai žinosiu, jog yra dėl ko. Prie to neprisideda ir perteklinis gūglinimas bei pokalbiai su ChatGPT. Geriausiai emociškai veikia artimųjų raminimas. Tiek daug randi argumentų, kurie sumenkina situacijos bjaurumą, kad pats tuo įtiki.

Ir dar – stebuklų vis tik būna, kurių didžiausia koncentracija nuostabių mūsų šalies gydytojų rankose, kuriems šiandien esu labai dėkingas“, – rašė J.Džiugelis.