Tikra Coliukė – smulkutė, vos 154 cm ūgio – šokėja ir vos sprindžiu aukštesnė jos geriausia draugė, kuriai pirmai garsi dukra sceniniu vardu B-girl Nicka rodo sukurtus breiko judesius. Dėl pirmosios beprotiško užsispyrimo, darbštumo ir talento, o antrosios besąlygiško palaikymo šis duetas nuvertė everestus. Nicka pernai užkopė į pasaulio reitingo pirmąją vietą, tapo pasaulio ir Europos čempione, Europos žaidynėse pasipuošė bronzos medaliu ir užsitikrino kelialapį į šių metų Paryžiaus žaidynes.
Nicka, breiku užsiimi lygiai pusę savo gyvenimo – nuo aštuonerių. Kaip viskas prasidėjo?
Breiku susidomėjau žymiai anksčiau. Kai tik pirmą kartą per „YouTube“ pamačiau, kaip šoka breikeriai, iškart labai susižavėjau. Anksčiau nieko panašaus nebuvau mačiusi. Iškart panorau to išmokti, ėmiau bandyti namuose, voliotis ant grindų. Aštuonerių nuėjau į pirmą treniruotę pas Jevgenijų Kirjanovą tuometiniame Lietuvos vaikų ir jaunimo centre. Dvejus metus dirbome su juo, išmokau breiko pagrindų, bazinių judesių, bet paskui treneris išėjo iš darbo ir man teko pradėti treniruotis savarankiškai ir mokytis užsienio meistrų rengiamuose seminaruose – internetu ir gyvai.
Alina, kaip jūs prisimenate Nickos vaikystę, kada ji pametė galvą dėl breiko?
Tiksliai nepasakysiu, ar jai jau buvo suėję penkeri, kai per „YouTube“ žiūrėdama vaikiškus filmukus pamatė vieną, kuriame buvo šokamas breikas. Nuo tos akimirkos jos nebedomino jokia animacija, tik – viskas apie breiką. Susidomėjusi ilgiausiai neatplėšdavo akių. Galiausiai, nulipusi nuo aukšto rašomojo stalo, ant kurio stovėjo kompiuteris, paprašė: „Dabar mane filmuok, žiūrėk, kaip sekasi judesius kartoti.“ Pafilmavau. „Įdėk į „YouTube“ – aš irgi noriu būti kaip tie šokėjai“, – užsispyrė. Pati pradėjau žiūrėti breiką – kokie sunkūs judesiai! Bandžiau raminti: „Nicka, tau dar per anksti, kai paaugsi, surasime gerą trenerį ir galėsi sportuoti.“ Taip ir atsitiko. Puikiai pamenu: buvo rugsėjo 3-ioji, kai mudvi atėjome į Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą, bet treniruotė neįvyko – galbūt treneris negalėjo ateiti, o gal mes dieną sumaišėme. Visą kelią namo ji buvo apsipylusi ašaromis: „Kodėl?“ Gavau trenerio telefono numerį, paskambinau, susiderinome laiką ir iš antro karto mums pasisekė. Nuo tada buvo neįmanoma jos išprašyti iš salės. Ateidavau po darbo pasiimti ir girdėdavau: „Na, dar truputį, dar...“ Centras dirbo iki devynių vakaro, mes namo išeidavome pusę dešimtos. Kai J. Kirjanovas pasakė, jog keičia darbą, kaupiausi, kaip Nickai pasakyti šią naujieną, ji buvo stipriai prie jo prisirišusi. Ir kitų nepripažino, nors siūliau lankyti užsiėmimus pas kitus trenerius. Kitas vaikas, netekęs mylimo trenerio, galbūt norėtų sportą mesti. O ji priešingai – pareiškė, kad dar daugiau treniruosis. Ir taip darė – ėmė dirbti savarankiškai kiekvieną dieną. Turėjome visokių kuriozų su kaimynais, nes gyvename trečiame aukšte, antro aukšto kaimynai net butą pakeitė – nežinau, nusipirko kitą ar išsinuomojo. Išties, kai ji šoka, jaučiasi kiekvienas judesiukas. Pačią pirmą karantino dieną radome grasinantį kitų kaimynų raštelį ant durų. Gąsdino mus Vaikų teisių apsaugos tarnyba, kad nežinia, kas su vaiku vyksta. Galbūt jie manė, kad esame asociali šeima ir išties nežinia, ką ten išdarinėjame? (Juokiasi). Kviečiau ateiti, pažiūrėti, kuo Nicka užsiima, bandžiau įrodinėti, kad nieko bloga nevyksta.
Kaip įmanoma tiek pasiekti neturint trenerio, o iš pradžių – ir finansavimo?
Nicka: Noru ir darbu. Man išėjo į naudą karantino laikas. Visos salės buvo uždarytos, bet, kaip sakoma, kai turi mažiausiai, stengiesi labiausiai. Ieškojau galimybių, kur treniruotis, iš pradžių bandžiau tą daryti namuose, bet trukdžiau kaimynams. Kai atšilo oras, pasiėmiau gabalą linoleumo ir išėjau į automobilių aikštelę. Linoleumas reikalingas, nes ant cemento nemalonu šokti, be to, breike yra visokių sukimosi ant grindų judesių. Juos atlikti ant asfalto skaudėtų, ant linoleumo šiek tiek minkščiau ir geriau slysta. Karantino metu patobulėjau, nereikėjo eiti į mokyklą, nuotolinis mokymas tiek laiko neužėmė. Sakyčiau, net nereikia labai stipraus palaikymo, finansavimo ar trenerio, kad pasiektum norimų rezultatų. Žinoma, be šių trijų dalykų tą padaryti sunkiau, bet – įmanoma.
Alina: Pirmą linoleumo gabalą Nickai padovanojo krikšto mama, paskui pirkau aš didesnį ir mažesnį, kurį būtų lengviau nešiotis. Karantinas prasidėjo kovą, nuo tada, galima sakyti, pusmetį gyvenome lauke. Ieškojome vietų, kur nelyja, nepučia vėjas. Pirmiausia tai buvo požeminė automobilių stovėjimo aikštelė prie mūsų namų. Aš, būdavo, susitvarkau, pagaminu valgyti ir vis prie jos – nesmagu vienai tokioje vietoje būti. Jei kas trukdo, vaikai bėgioja – pereiname į kitą vietą, atokiau. Bandėme treniruotis ir požeminėje perėjoje prie „Europos“, bet greitai supratome, kad negerai pasirinkome, nes žmonės pradėjo mėtyti pinigus. Gal ir atrodėme, kaip atėjusios užsidirbti: kol patiesiame ant purvino cemento linoleumą, – abi murzinos. Bet mes tiesiog ieškojome erdvių, kur nelytų...
Per karantiną dalyvavome pasaulinio lygio varžybose internetu. Reikėjo filmuoti kiekvieną pasirodymą, kuriam skirta kokia nors tema. Pavyzdžiui, sušokti Vilniui skirtą numerį pagal klasikinę muziką. Trylikametė Nicka tarp suaugusiųjų tada laimėjo antrą vietą. Keturiolikos ji jau dalyvavo Slovakijoje vykusiame pasaulio čempionate, kurį laimėjo.
Alina, po daug metų išėjote iš darbo ir juokais sakote, kad esate dukters darbuotoja visu etatu. Bet tai turbūt gryniausia tiesa?
Dešimt metų dirbau vienoje darbovietėje ir jaučiausi komfortiškai, bet, kai neliko trenerio, pajutau, kad turiu būti su ja. Išėjau iš darbo, tada – karantinas, kitaip tariant, viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo. Panirau į breiką ir aš. Jau kokius dvejus metus visada lydžiu Nicką į čempionatus, prieš tai metus abi stebėdavome juos internetu – sugulusios ant lovos ir sukišusios nosis į kompiuterį. Po to nagrinėdavome kiekvieno atleto išėjimą, svarbiausius judesius. Mane pažįstantys breiko teisėjai sako, kad lengvai gaučiau licenciją teisėjauti. Bet, deja, negaliu, nes esu Nickos trenerė. Tikrai daug domėjausi breiko istorija, teko bendrauti su jo pradininkais, šis šokis tapo ir mano, ne tik dukters, gyvenimu. Mes suprantame viena kitą iš pusės žodžio.
Ypatingą ryšį jautėme ir iki breiko. Maitinau ją savo pienu iki trejų su puse metų. Gal dar būčiau tęsusi, bet stipriai susirgau, pakilo aukšta temperatūra ir gydytoja liepė baigti. Nicka tada net nemokėjo gerti iš buteliuko. Ją nuo mažens vadindavau savo gera nuotaika, nes mokėdavo mane pralinksminti, kokį anekdotą, pokštą sugalvoti. Dabar, įsisukusios į breiką, būname kartu 24 valandas per parą, esame artimiausi žmonės, viską viena apie kitą žinome, galime net nesikalbėti. Būna, Nicka atsikelia, o aš jau gaminu pusryčius: „Iš kur žinojai, kad būtent to noriu?“ Kartais aš ką nors pagalvoju, o ji jau padaro. Stengiamės daug ką veikti kartu – gaminame, einame pasivaikščioti, į kavinę.
Nicka, norėjai būti geriausia ir Jono Pauliaus II gimnazijoje, ir breiko šokėja, bet pernai rugsėjį išėjai akademinių atostogų, kad galėtum visas jėgas atiduoti Paryžiaus žaidynėms. Lengvai priėmei šį sprendimą? Alina, ar pritarėte tam?
Nicka: Kai baiginėjau dešimtą klasę, reikėjo ruoštis egzaminams, viską suspėti buvo sunku. Mes daug keliavome per varžybas – reikėjo rinkti taškus, kad patekčiau į olimpines žaidynes. Nors gyvenau labai intensyviai, egzaminus išlaikiau gerai ir nusprendžiau, kad artėjant žaidynėms geriau eiti akademinių atostogų. Pirmoje vietoje man yra breikas. Mokslai kartais kentėdavo, nes treniruotės man svarbiau.
Alina: Dar nebuvo tokio Nickos sprendimo, kurio nepalaikyčiau. Šis, sakyčiau, buvo mūsų bendras. Labai jaudinausi eidama pas direktorių ir bijojau jam tai pasakyti. Nicka tikrai gerai mokėsi, iki aštuntos klasės mokslo metus baigė auksiniais diplomais. Mokykla ją, kaip geriausią, delegavo į anglų kalbos olimpiadą. Direktorius man draugiškai pasakė: jei būtų tokio vaiko tėvas, tikrai rinktųsi metų akademines atostogas, kad galėtų visiškai atsidėti tam, kas svarbiausia. Jis pažįsta Nicką, žino jos gebėjimus, tad, sakė, mokslai tikrai nenukentės, o sporte ji pasieks daugiau. Po tokio palaikymo sprendimą liko tik užtvirtinti. Nicka pripažįsta, kad keliaudama po pasaulį, matydama įvairiausias situacijas, kuriose atsiduriame, gauna pamokų, kurių mokykloje nebūtų gavusi. Savo branda ji jau dešimtoje klasėje lenkė bendraamžius. Žinoma, neneigiu mokyklos, joje gaunamų žinių svarbos. Manau, viską suspėsime.
Koks dalykas mokykloje sekėsi geriausiai?
Nicka: Gal anglų. Nes visi seminarai, kuriuose mokausi, vyksta anglų kalba, ja tenka daugiausia bendrauti, tad buvo svarbu šią kalbą tobulinti. Patiko ir lietuvių kalba, man labiau sekėsi humanitariniai dalykai, tos pamokos, kur kūrybingumo reikia daugiau nei tikslumo. Kūrybingumas svarbu ir šokant breiką, nes esminiai varžybų kriterijai: originalumas, muzikalumas ir technika. Originalumas – tai buvimas savimi, būtina rasti savo šokio stilių, pačiai kurti judesius, pagal kuriuos tave atpažintų kiti. Jei kažką kopijuosi, breiko pasaulyje tavęs negerbs.
Nicka, negi nėkart nesukirbėjo mintis mesti breiką, ieškoti ko nors lengvesnio? Dabar kasdien iki 8 valandų treniruojiesi vien breiką? Ar reikia ir kitokių pratybų?
Nicka: Kaip pasirinkto užsiėmimo nemesti? Reikia atrasti save, savo veiklą, domėtis tuo, o ne vien vaikščioti į būrelį, kurį išrinko tėvai. Jei būrelį pasiūlo tėvai, o ne pats vaikas išsirenka, normalu, kad popamokinę veiklą jis keis ne kartą. Aš atradau breiką – gerai pataikiau, tad neturėjau jokios minties blaškytis. Mama matė ugnį mano akyse, niekada nebandė kreipti kitur. Žinoma, buvo tokių, kurie sakė, kad tai nėra rimta – tada breikas dar nebuvo įtrauktas į olimpinių žaidynių programą, neturėjome galimybių startuoti jose. Bet išsikėliau tikslą ateityje gyventi iš breiko, tapti šio sporto profesionale, galbūt kada nors mokyti kitus. Daug žmonių man kartojo, jog nieko iš to nebus, reikia turėti planą B. Dabar labai džiaugiausi, kad klausiau savęs. Ir mama manimi tikėjo.
Tris ar keturis kartus per savaitę, dažniausiai septintą ryto, einu į treniruoklių salę, nes breikui labai svarbi fizinė forma. Su fizinio rengimosi treneriu stipriname sprogstamąją jėgą. Breikui reikalinga ir ištvermė, kad nepavargčiau po dviejų raundų, tad dar ir bėgu, minu dviratį. Po to devintą ryto pradedu breiko treniruotes.
Alina: Ji niekada neleidžia sau tingėti. Ji kaip kareivis atsikelia rytą: šaltas dušas, treniruoklių salė, pusryčiai, o tada – į breiko salę. Paskui pietūs ir vėl sportas salėje. Ar daug šešiolikmečių galėtų tokiu ritmu gyventi? Paauglystės maištas? Juokaujate. Visiškai nėra laiko apie tai galvoti, nes išsikelti kiti tikslai. Maištauja gal dėmesio norintys, kiek išlepinti vaikai.
Kiek paprastai per breiko varžybas trunka pasirodymas?
Nicka: Vienas išėjimas, kaip mes sakome, – raundas, gali tęstis iki minutės, bet idealiausia, jei jis trunka 40–45 sekundes. Kai kas nors prašo surengti pasirodymą Lietuvoje ir klausia, ar pašokčiau dešimt minučių, gerokai nustemba dėl tokios numerių trukmės. Breikas – labai intensyvus šokis, jį galima lyginti su sprintu lengvojoje atletikoje. Viską sudedi į tą mažiau nei minutės išėjimą. Per varžybas dažniausiai vyksta du raundai, jei kovoji finale – ir trys. Tarp raundų pailsi mažiau nei minutę, kol šoka priešininkas. Maža laiko poilsiui? Bet aš nejaučiu, kad per varžybas pavargstu. Tiesiog stoviu, atsigeriu vandens, – būnu čia ir dabar, per daug negalvodama, ką tuoj vėl darysiu.
Kaip judvi pailsite?
Nicka: Po kelionių geriausias poilsis – pasivaikščiojimai po Vilnių, ypač mėgstame senamiestį, kurio labai pasiilgstame. Dar kartais nueinu į baseiną, pirtį. Jokio ypatingo poilsio man nereikia, nes treniruotės nėra kančia. Aš jomis mėgaujuosi. Treniruotės, grįžus iš čempionatų, kaip tik padeda atsigauti nuo patirto streso, išvaiko kelionių nuovargį.
Gal turite kokių nors prietarų ar ritualų prieš varžybas?
Nicka: Turiu, bet nelabai noriu jais dalintis (šypsosi). Prieš startą mažai šneku su aplinkiniais, noriu pabūti su savimi, susikaupti. Bendrauju tik su mama, nes ji mane pažįsta geriausiai, žino, apie ką kalbėti.
Gal turite kokių nors moteriškų silpnybių, kažką leidžiate sau daugiau po laimėto svarbaus čempionato?
Nicka: Dažniausiai sportininkai po varžybų mėgsta leisti sau kokį skanų patiekalą, desertą, džiaugiasi, kad kažkiek laiko bus laisvi nuo treniruočių. Man, kaip jau minėjau, sportas nėra kančia, tad po sėkmingo čempionato nereikia niekuo savęs apdovanoti, o treniruočių laukiu visada. Kai varžybų sukrenta daug, pavargstu psichologiškai, bet per ilgesnę pauzę vėl pasiilgstu to streso. Jei čempionatas užsienyje, o po jo turime laiko iki skrydžio, stengiamės apžiūrėti miestą – pabūti turistėmis.
Abi esate užsiminusios, jog esate tikinčios.
Nicka: Taip, aš tikiu Dievą ir, manau, jis man padeda.
Alina: Prieš išvažiuodamos į varžybas nueiname į bažnyčią pasimelsti ir paprašyti sėkmės, po jų – padėkoti. Prieš Nickos startą visada ją apkabinu ir peržegnoju. Tikėjimas yra svarbus gyvenimo pagrindas.
Kitų šakų atstovai, kur vietas lemia ne sekundės, o teisėjų balai, sako, kad jiems kiša koją tai, jog atstovauja mažai šaliai.
Alina: Žinoma, greičiau prasimuša ta, kuri didelė ir turi pinigų, įtakingų trenerių – JAV, Japonija ir kitos šalys. Nickos rezultatas – Dievo ar sėkmės stebuklas. Taip, ji dirba žiauriai daug, bet juk ne Dievas, o žmonės yra jos vertintojai. Būna, kaip, pavyzdžiui, pernai per Europos čempionatą – tik aklas galėjo nematyti, kad ji buvo geriausia. Kartais liūdna, kai matau išeinant jos varžovę, už kurios nugaros stovi žymūs breiko žmonės, didelės delegacijos su savo maistu ir kineziterapeutais, dietologais, psichologais. Kol šoka jų atstovė, visa delegacija klykia kaip išprotėjusi. Nori nenori teisėjai į tai reaguoja. O už Nickos nugaros stoviu aš viena. Bet laikui bėgant, mažais žingsneliais pralaužėme ledus, visi ėmė mus pastebėti. Neseniai, kai Nicka šoko čempionate Amerikoje, už jos nugaros sustojo geriausi breiko šokėjai vaikinai – šaukė ir plojo. Negalėjau sulaikyti ašarų, nes jau anksčiau jai kartojau: „Nicka, ateis diena, pajusi, kad visi tave labai palaiko.“ Prisimenu kovą vykusias varžybas Brazilijoje. Nicka šoka, šaukiu iš pradžių viena, paskui atsisuku – pusė salės šaukia ir ploja už mus. Susijaudinusi net nutilau. Gaunu daug žinučių iš viso pasaulio trenerių, kitų breiko žmonių. Jie mato, kad visą laiką esame tik dviese, pasakoja, kad patys turi vaikų ir norėtų sukurti su jais tokį ypatingą ryšį, šiltą santykį. Kaip? Tiesiog tėvams ir vaikams bendrauti, padėti į šalį telefonus, nes dabar daug kas gyvena kitą – virtualų, o ne tikrąjį gyvenimą. Reikia skirti vaikui dėmesio čia ir dabar, nes jis greitai užaugs ir išeis.
Pamenu: pasaulio taurės varžybų finalas, priešininkę apspitę trys treneriai aiškina, ką daryti, o Nicka savo kampuke stovi viena. Priėjau: „Nicka, žinai, ką darysi?“ – „Mama, nesinervink, viską žinau.“ Jai nereikia trijų trenerių, kad susisakytų veiksmus, kaip kitiems. Jiems, jei paskelbiamas papildomas raundas, būna sunku – treneriai nespėja visko sudiktuoti. Nickai nereikia nieko sakyti, ji neturi jokių užrašų. Viskas – jos galvoje. Branginu kiekvieną momentą, kiekvieną jos išėjimą šokti. Renku jos plakatus, iškarpas iš spaudos, akreditacijas, net šokių batelius nuo pačių pirmųjų varžybų. Turiu jų daugybę. Galbūt kada nors atidarysiu muziejų (šypsosi).
