Lietuvos dirbtuvių dalyviams jie pasiūlys du užsiėmimus: Marion ves šiuolaikinio šokio seminarą „From Inside to Outside“, o drauge su Alanu – „Partnering: Shared Levitation“. Pasak Marion, jos šiuolaikinio šokio seminare kiekvienas užsiėmimas bus skirtingas, jame dalyviai susipažins su dinamišku, žaismingu ir kartais fizinės ištvermės reikalaujančiu šokiu. O štai kartu su Alanu vedamas partneringo seminaras kvies dalyvius pajausti skirtingus kūnus, eksperimentuoti ir atlikti tai, kas stebint regisi sudėtinga, tačiau gavus reikiamos informacijos ir pagalbos bus itin paprasta, žaisminga, naudinga.

Plačiau apie vedamas dirbtuves, seminarų naudą, skirtingas patirtis, pirmus kartus ir kitas temas aptarėme su pačiais Marion ir Alanu.

– Apšilkime kojas ir pradėkime nuo lengvo klausimo. Kaip trimis žodžiais apibūdintumėte vienas kitą?

Marion Sparber: Manau, kad Alanas yra žinantis, ko nori – tvirtai stovintis ant žemės. Pastabus. Ir paskutinis – kūrybingas. (Šypsosi)

Alan Fuentes Guerra: Ji juokinga. Ugninga. Ir turbūt pastebėjai – ji daug kalba. (Šypsosi) Ji komunikabili, ekspresyvi.

– Kartu dirbate daugiau nei septynerius metus. Vis dar nustebinate vienas kitą?

M. S.: Manau, kartais taip, ypač kai vedame dirbtuves ar seminarus ir galvojame, ką šiandien turėtume daryti. Taip, kartais pasikalbame, bet dažnai mes tiesiog plaukiame pasroviui. Kai man šauna į galvą sukviesti dalį šokėjų į centrą, Alanas pasižiūri į mane nieko nesupratęs. (Šypsosi) Tada išdėstau mintį plačiau, ir Alanui viskas stoja į savas vietas: „Marion nori daryti tą ir aną.“ (Juokiasi) Pavyzdžiui, praėjusią savaitę tą pačią dieną turėjome du užsiėmimus, kuriuose mokėme partneringo. Vienoje grupėje buvo profesionalūs šokėjai, kitoje – pirmo ir trečio kurso studentai. Visada atkreipiame dėmesį, kokia grupės nuotaika, kaip jiems sekasi, ko jiems trūksta. Ir kartais, manau, pasiūlome tai, ko dalyviams reikia tą akimirką, kad prabustų, išjudėtų. Arba iššūkio, daugiau sąmoningo judesio. Taigi, tokiu būdu mes dažnai prisitaikome ir nustebiname netgi patys save.

– Marion, Lietuvoje surengsite dvejas dirbtuves. Vienos jų – tavo vedamas šiuolaikinio šokio „From Inside to Outside“ seminaras. Gal galėtum trumpai papasakoti, kokia tai praktika, ko šokėjai gali tikėtis?

M. S.: Žinoma. Dirbtuvės „From Inside to Outside“ man visada atstoja tiltą – tarp to, ką jauti viduje, mėgini ištransliuoti į išorę, ir atvirkščiai. Tarsi nesibaigiantis informacijos srautas. Gali užčiuopti tai, ką įžiūri akys, ką pagauni iš aplinkos, prie ko prisilieti, ką pajauti. Leidi aplinkai daryti įtaką ir visa tai perteikti tau norimu judesiu. Tuo pačiu metu mėgini pajusti kažką viduje ir stebi, kaip tai transliuoji ir kaip tuo daliniesi.

Per užsiėmimus man patinka pasitelkti daug skirtingų elementų. Pavyzdžiui, aš labai mėgstu spiralę. Naudoju spiralinį judėjimą, nes, visų pirma, tai yra sveika, o paskiau tai sukuria daug kinetinės jėgos, kurios vedamas šokėjas vis leidžiasi žemyn ir vėl kyla aukštyn. Tam tikra prasme tai yra įkvėpta „flying low“ ir „passing through“ technikų (aut. David Zambrano); tai nuolatinis kismas erdvėje.

Dar man patinka naudoti „release“ techniką, šiek tiek švelnios grindų akrobatikos, bet švelnios, kad raumenys pernelyg nepavargtų. Visada sutelkiu dėmesį į susikurtą pagreitį, gravitaciją. Mane visada domino fiziniai elementai, pavyzdžiui, disbalansas ir išėjimas iš savos ašies.

Pirmuose užsiėmimuose mėgstu žaisti grupinius žaidimus, kad pajustume, jog esame grupė ir užčiuoptume vieni kitų žvilgsnius, o paskesni užsiėmimai galėtų vykti greičiau ir greičiau. Kad žmonės suvoktų, kas vyksta aplinkui: Ar aš turiu prisitaikyti? Kaip galiu prisijungti prie kitų, esančių šalimais?

Užsiėmimų metu apšylame, įvedame grupinius dinaminius pratimus ir žaidimus, taip pat šiek tiek improvizacijos, choreografijos. Stengiuosi, kad kiekviena pamoka būtų kitokia.

– Jūsų patirtis mokant nepaprastai turtinga. Suskaičiavau, kad aplankėte 55 skirtingas vietas, festivalius, mokyklas, kūrybines dirbtuves, seminarus ir panašiai.

M. S.: Taip, taip. O kai kuriose iš jų lankėmės po du ar tris kartus. Beprotiška, ypač kai pagalvoji, kad tai įvyko per septynerius metus.

– Aptarkime tuos 55 ir daugiau seminarų. Jūs nuolat dalinatės su kitais žiniomis, praktikomis, investuojate į ryšius, draugystes ir kita. Smalsu, ką gaunate už tai mainais?

A. F. G.: Mums patinka dirbti su žmonėmis. Manau, geriausias įvertinimas – kai dalyviams patinka tai, ką duodame. Kai matai, kad žmonėms patinka dirbtuvės ir jie džiaugiasi šokdami su kitais šokėjais, užmezga tarpusavio ryšius. Ir, žinoma, kai grupė yra tikrai aktyvi ir laiminga, mes ne tik duodame energijos, bet tuo pačiu ir patys jos pasikrauname. Ir dalyvaujantys dirbtuvėse nebūtinai privalo būti profesionalūs šokėjai. Štai koks dalykas: dalyviams nebūtina būti gerai įvaldžiusiems techniką, kad spinduliuotų energija. Jei jie mėgaujasi, nesvarbu, sekasi ar ne, viskas yra puiku. Mums to pakanka, o ir jie laimingi.

M.S.: Svarbus dėmesingumas, smalsumas, noras užduoti klausimų. Nemanau, kad viskas gali ir turi būti aišku bei tobula, tačiau jeigu jie į užsiėmimus žiūrės atvira širdimi, atras kažką naudingo, tai jau bus dovana. Ir mes tikrai atkreipsime dėmesį į jų progresą, kaip, pavyzdžiui, per šokį jiems sekasi užmegzti ryšį su kitais. Tarpusavyje juokaujame, kad neretai per „Partnering: Shared Levitation“ dirbtuves žmonės užmezga glaudžius, kartais romantinius ryšius. Tikimės, kad „Partnering: Shared Levitation“ dalyviai atsiųs mums pirmąją „dirbtuvių vaiko“ nuotrauką. (Juokiasi)

– Jau gavote nuotraukų? (Juokiasi)

M. S.: Ne, ne, dar ne. (Šypsosi) Be viso to mus domina ir kultūriniai mainai. Pavyzdžiui, į Lietuvą atvyksime pirmą kartą. Norime pasidžiaugti vieta, kurioje būsime. Kai esame kviečiami į dirbtuves, mums patinka ištyrinėti vietoves ir miestus bei tai, ką galima juose pamatyti. Po dirbtuvių mėgaujamės ne tik dovanota energija, bet ir tarp užsiėmimų ir po jų įvykstančiais maloniais pokalbiais. Mums patinka bendrauti, visada įdomu susitikti su žmonėmis už seminarų ribų ir sužinoti, kas jie tokie, kokia jų istorija, kodėl jie dalyvauja dirbtuvėse, kodėl jiems patinka šokti. Labai malonu išgirsti ir asmenines dalyvių istorijas.

– Kadangi jau paminėjote „Partnering: Shared Levitation“ dirbtuves, papasakokite, kaip gimė idėja apie šią programą?

M. A.: Mintį gvildenti pradėjome dar prieš pandemiją. Jai prasidėjus privalėjome padaryti pertrauką, tačiau gavę šiokį tokį finansavimą nusprendėme sukurti keletą pratimų, juos nufilmuoti, papasakoti plačiau apie „Partnering: Shared Levitation“ dirbtuves.

Pandemijai prasidėjus, žmonės buvo izoliuoti. Tada supratome, koks svarbus yra gebėjimas užmegzti ryšį ir fizinis prisilietimas. Ne tik judėti toje pačioje patalpoje tuo pačiu metu, atlikti choreografiją ar pratimus, tačiau dalintis fiziniu prisilietimu, duoti vienas kitam svorio, pasitikėti vienas kitu, traukti ir stumti, padėti vienas kitam atsipalaiduoti. Kuo labiau atsiribojome nuo prisilietimų, kuo labiau jie buvo draudžiami, tuo labiau jautėme jų trūkumą. Pavyzdžiui, šokio užsiėmimų metu liesdamas kitus gali užmegzti ryšį, tai ramina nervų sistemą. Daug kas sužinoma šokant su kitu žmogumi, taip pat išmokstama nemažai technikos elementų, kuriuos vėliau galima pritaikyti šokant pačiam arba kuriant choreografiją. Todėl jautėme vis didesnį poreikį užsiimti partneringu arba šokti ir mokyti partneringo.

– Mano akimis žiūrint, „Partnering: Shared Levitation“ dirbtuvės prilygsta akrobatikai. Atrodo, kad reikia daug fizinės jėgos. Gal aš klystu?

A. F. G.: Esame ne kartą girdėję žmones sakant, kad jie niekada negalės to padaryti, nes tai atrodo akrobatiška ir taip sudėtinga. Reikėtų pabrėžti, kad mes nepradedame dirbtuvių sakydami „darykime dabar akrobatinius triukus“. Viskas prasideda nuo paprastų prisilietimų, po truputį. Paskiau visa tai veda prie akrobatinių judesių. Ir tada dalyviai supranta, kad gal tikrai nėra taip sunku ir nereikalauja tiek daug pastangų, kaip kad manė anksčiau. Tikrai nesunku, kai perkandi ir supranti, kaip kas veikia, ir tai, ko mes norime juos išmokyti. Veiksmai atrodo akrobatiški, galbūt tokie ir yra, bet esu tikras, kad kiekvienas gali juos įvaldyti. Mes visada rūpinamės, kad viskas vyktų saugiai, visi stebėtų ir pastebėtų vieni kitus.

M. S.: Pavyzdžiui, mes visada stengiamės eiti žingsnis po žingsnio, kruopščiai pasiruošti ir daug ką paaiškinti, kad žmonės suprastų, ko reikia judesiui atlikti. Atkreipiame dalyvių dėmesį į jų pačių kūnus, pavyzdžiui, jeigu jie yra aukšti, turi trumpesnes rankas ar siauresnį liemenį – apie tai visada reikia pagalvoti. Stengiamės išaiškinti, kuo jie turėtų rūpintis, stebėti kitų ir savo anatomiją, ypač kai dirba su partneriais. Kasdien užsiėmimai skirtingi, drauge su dalyviais judame vis sudėtingesniu keliu. O jei pasitaiko kokių nors rizikingesnių atvejų, tuomet visada turime vieną ar du žmones, kurie būtų pasiruošę padėti.

Iš tikrųjų, tikslas yra suprasti, kaip įkūnyti partnerio rolę saugiai ir efektyviai, nededant per daug pastangų, o svarbiausia – nesusižeidžiant. Ir ne viskas sukasi tik apie tai, kaip pakelti kitą žmogų. Partneringo dirbtuves taip pat gali įkvėpti salsa, tango, džiudžitsu, kovos menai ir kiti stiliai, ne visada partneris turi tau stovėti ant pečių, yra ir kitų būdų šokti ir pajusti ryšį. Mūsų stuburas neprivalo nuolatos sunkiai dirbti. Gal vieną pamoką bus daugiau kėlimų, tačiau kitą užsiėmimą dėmesys gali tekti visai kitiems dalykams.

– Smalsu, ar šokėjams reikia ką nors žinoti prieš ateinant į „Partnering: Shared Levitation“ dirbtuves? Ar jie turėtų ateiti su partneriu? Gal galima ateiti individualiai, o partnerius jie susiras paskui?

M. S.: Tiesą sakant, mes pageidaujame, kad jie ateitų vieni. Jeigu ateina su pora, visada įspėjame, kad pirmoje dalyje nuolatos keisimės partneriais. Tikimės, kad dalyviai ateis nusiteikę ir nebijos keisti kuo daugiau partnerių. Dirbdamas tik su vienu žmogumi, įpranti prie jo ūgio, svorio, kitų savybių. Pavyzdžiui, aš daug dirbu su Alanu, bet vos tik ant manęs užšoka kitas žmogus, nustembu. Vos ne: „Kas vyksta?“ Štai kodėl norime, kad dalyviai dirbtų su skirtingais individais, komandose po tris, keturis, kuo įvairiau. Ir tik paskutinę dirbtuvių dieną, kai mokomės choreografijos, dalyviai lieka su tuo pačiu partneriu.

Jeigu vis tik žmonės ateina grupelėje, pavyzdžiui, su geriausiu draugu, neprieštaraujame tam, nors esame linkę, kad dalyviai nuolat keistųsi partneriais, mat tikime, kad taip išmokstama gerokai daugiau, kai reikia prisitaikyti ir šokti su skirtingais žmonėmis.

– Ką daryti skirtingų patirčių šokėjams? Pavyzdžiui, galbūt anksčiau neturėjo jokio sąlyčio su šiuolaikiniu šokiu, o gal jie įvaldę gatvės šokio pagrindus ar Lotynų Amerikos šokių judesius ir panašiai. Ar jie laukiami jūsų mokymuose ir ar šie mokymai jiems naudingi?

M. S.: Esame sulaukę salsos šokėjų. Ir jiems gerai sekėsi. Neseniai vedėme „Partnering: Shared Levitation“ dirbtuves Italijoje ir pas mus atėjo gatvės šokio stiliaus šokėjas. Jam taip pat gerai sekėsi, jis greitai perprato, kokie yra partneringo principai. Buvo įdomu stebėti, kaip lengvai jam viskas ėjosi.

Žinoma, iš pat pradžių daugeliui tai atrodo nesuprantama, ypač jeigu turi kitokios šokio patirties, tačiau viskas yra įkandama. Esama nemažai panašumų; pavyzdžiui, jeigu šoki pramoginius šokius, tai partneringas nėra toks jau nežinomas laukas. O jei esi gatvės šokio stiliaus šokėjas, tavo šokis susijęs su reakcingumu, visai kaip ir šokis su partneriu mūsų „Partnering: Shared Levitation“ dirbtuvėse. Žmonėms partneringo mokymai labai dažnai patinka, mat pateikiame gana aiškius rėmus. Mes nepaleidžiame be priežiūros ir visada padedame, kad atėję dalyviai gautų maksimalią naudą Esame sąmoningi vieni kitų veiksmams, stebime, kaip reaguoja dalyviai.

– Kokių rezultatų šokėjai gali tikėtis po jūsų seminarų?

A. F. G.: Vienas svarbesnių dalykų, kurį dalyviai supras ir pramoks, jog pakelti žmogų ir šokti kitam į glėbį nėra taip jau sudėtinga, kaip manė. Dalyviai gaus daugybę įrankių, kuriuos galės panaudoti atlikdami pakėlimus šokant su kitais žmonėmis. Taip pat jie įgus ir supras apie kelių kūnų sąveiką erdvėje, kaip juos tinkamai išnaudoti. Pavyzdžiui, žmogaus svoris gali būti ne toks reikšmingas dalykas, jeigu žinai, kaip tai apeiti ir sužaisti. „Partnering: Shared Levitation“ dirbtuvėse jie supras, kad šokti su kitais žmonėmis nėra tik kančia – tai smagu, žaisminga ir saugu.

M. S.: Kartais net ir lengvi žmonės gali atrodyti sunkūs. Pavyzdžiui, Alanas sunkesnis už mane, atleisk. (Juokiasi) Bet ir aukštesnis. Jis labai gerai įvaldė savybę nebūti sunkiam, mat turi įgūdžių ir žinių, kaip palengvinti užduotį man. Reikia pramokti nebūti sunkiam partneriui, tuomet viskas vyksta sklandžiai ir atsiveria daugiau galimybių.

A. F. G.: Be to, manau, jie taip pat geriau supras, kaip klausytis kitų žmonių. Nes kartais, kai šokama poromis, tai prilygsta mechaniniam veiksmui. Pavyzdžiui, aš darau viena, tu darai kita. Šito mes stengiamės išvengti. Vietoj to siekiame įsiklausyti vienas į kitą. Viskas pavyksta, jei yra komunikuojama tarpusavyje, o ne atliekamas tik kiekvienam pasiskirtas darbas. Mes esame kartu, tačiau sykiu ir ne visai. Tai veikiau panašu į susitarimą, jausmą. Be kalbų stengtis suprasti, ką daro kitas žmogus.

Marion Sparber šiuolaikinio šokio seminaras „From Inside to Outside“ ir drauge su Alanu Fuentes Guerra vedamos partneringo dirbtuvės „Partnering: Shared Levitation“ – jau šį rugpjūtį Vilniuje. Platesnė informacija ir registracija į seminarus nuorodoje: http://dance.lt/new/vasaros-sokio-mokykla/vsm-2024/

„Summer Dance Intensive Vilnius“ 2024 finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.