1930 m., šalyje viešpataujant bolševikų diktatūrai, vienuolikmetis Nojus Hafneris netenka tėvo, kuris buvo apšmeižtas ir suimtas kaip liaudies priešas. Iš šeimos atimama viskas, išskyrus drabužius ant kūno. Nojaus pasaulis visiškai subyra, o pečius užgula sunki atsakomybės ir nevaikiškų rūpesčių našta. Berniukas visomis išgalėmis gelbsti motiną ir jaunesnius brolius bei seserį nuo bado ir mirties.

Nojui tenka ne tik ištverti nuolatinį alkį ir atšiaurius žiemos šalčius, bet ir kasdien pėsčiomis įveikti didžiulius atstumus, ieškant bent menkiausio duonos trupinio šeimai. Kai per vieną žygį po kaimus jis susipažįsta su Jakobine, mergaitė tampa vilties spindulėliu siekiant išgyventi.

Nepelnytai liaudies priešais paverstą Hafnerių šeimą lydi vis didesnės nesėkmės ir neteisybė. Bijodami žiauraus sovietinio režimo, nuo jų nusisuka beveik visi artimieji ir draugai. Likimo valiai palikta šeima galiausiai išvaroma gyventi į daržinę, o jų namuose įsikuria „garbingesni“ gyventojai.

„Atsigulęs ant savo šiaudų, Nojus nusisuko į sieną ir bandė nusiraminti, tačiau užmigti neleido kartėlis ir apmaudas. Kodėl, vos sužibus menkai vilties kibirkštėlei, kaskart viskas dar labiau pablogėdavo?“

Paaugliui tenka patirti nepaprastai sunkių išbandymų, bet jis niekada nepalūžta. Per dešimt metų Nojus susikuria sau saugią ateitį ir išdrįsta paprašyti Jakobinės rankos. Tačiau likimas priverčia jį leistis į dar vieną kelionę.

Knygą iš vokiečių kalbos vertė Alma Imbrasienė.

Knygos ištrauka:

Užvertęs galvą Nojus stebėjo pašėlusį snaigių šokį. Jam patiko žiūrėti, kaip jos piešia ore įvairiausias linijas ir vingius, jis mėgo šviežiai iškritusio sniego kvapą, žavėjosi įstabiomis ledo gėlėmis ant užšalusių langų.

– Einam, – ragino Rūta. – Šalta!

Jis nenorom pasijudino. Per pastaruosius du mėnesius jų gyvenimas stebėtinai greitai grįžo į ankstesnes vėžes. Tėvai ėjo į savo darbus, juodu su Rūta – į mokyklą, namie vėl atsirado patys būtiniausi daiktai. Tik mamos gaminamas maistas darėsi vis skurdesnis. Bet taip buvo ne dėl jų šeimos išskirtinės padėties. Maisto dabar ėmė stigti visiems.

Šito Nojus niekaip negalėjo suprasti. Mokykloje jiems aiškino, kad naujoji kolektyvinio ūkininkavimo sistema bus daug geresnė už senąją, kai kiekvienas rūpinosi tik savimi. Sakė, kad anksčiau tik nedidelė dalis žmonių gyveno pertekliuje, o daugumai teko vargti. Bet dabar esą viskas dalinama sąžiningai ir visiems po lygiai – bent jau taip buvo teigiama. Visgi keista, kad dabar jis dažniau būdavo alkanas nei tais laikais, kai dar nebuvo kolūkio. Ir visiems, kuriuos berniukas pažinojo, ėjosi taip pat. Gerai, kad bent tėvai tris kartus per dieną galėjo valgyti kolūkio valgykloje ir kartais atnešdavo šio to vaikams.

Johanas ir Rūta lauktuvėmis labai džiaugdavosi, bet Nojus nujautė, kad ir ten tėvų porcijos buvo nedidelės.

– Girdėjai? – Abelis puolė prie Nojaus, vos tik juodu su Rūta įžengė į mokyklos kiemą. – Turėsim naują fizikos mokytoją! Jis kalba tik rusiškai.

Nojus priblokštas stabtelėjo.

– O kur dingo ponas Groseris?

Abelis skubiai apsidairė ir nuleido balsą.

– Jį suėmė. Neva mokykloje jis skleidęs kurstytojišką propagandą.

– Pati tikriausia nesąmonė! – susijaudinęs riktelėjo Nojus. – Ponas Groseris niekada apie nieką kitą su mumis nekalbėjo, vien tik apie fiziką!

– Šššš! – tildė išsigandusi Rūta ir brolis sumišęs nuleido balsą.

– Kas jam dabar bus?

– Sako, jį nuteisė dešimčiai metų kalėjimo. – Abelio balse girdėjosi ne tik siaubas, bet ir noras savo naujienomis pasipuikuoti prieš draugus.

– O kaip jo šeima? – Nojus žinojo, kad ponas Groseris turi žmoną ir dvi mažas dukreles.

– Joms leido pasilikti.

Nojus papurtė galvą. Sunku buvo suvokti tokią naujieną. Kartu suprato, kad jiems dar pasisekė. Juk dėl menkiausios priežasties pono Groserio vietoje galėjo atsidurti ir jau pūti kalėjime tėvas. Berniukas nuleido akis.

– Turim eiti vidun.

Tėvų perspėjimai neišsišokti, laikytis ramiai, neatkreipti į save dėmesio staiga įgavo naują prasmę.

Nuo tada klasėje daug kas pasikeitė. Naujasis mokytojas juos mokė ne tik fizikos, bet ir matematikos. Jis išties visiškai nemokėjo vokiečių kalbos, nė vieno žodžio. Piotras Antonovičius uždraudė vaikams net tarpusavyje kalbėti gimtąja kalba. Jau per pirmąją pamoką jis nubaudė Nojų už tai, kad šis kažką šnipštelėjo Abeliui.

Pamokos pabaigoje Nojaus nuotaika galutinai subjuro. Berniukas truputį mokėjo rusiškai, tačiau tų menkų kalbos nuotrupų neužteko, kad galėtų suprasti visus mokytojo aiškinimus, todėl gavo blogą pažymį iš dalyko, kurį iki šiol labiausiai mėgo.

– Šūdas! – burbėjo Abelis, kai jie iš klasės išėjo į pertrauką. – Kaip čia dabar reikės mokytis?

Nojus gūžtelėjo pečiais. Jis taip pat neturėjo nė menkiausio supratimo. Tačiau žinojo, kad reikės ne tik pačiam išsiaiškinti tai, ko per pamoką nesuprato, bet ir padaryti namų darbus bei tą užduotį, kurią gavo už bausmę. Taigi laukė ilgas vakaras.

Iš niūrių minčių pažadino gatvėje už mokyklos tvoros suskambęs varpelis. Susijaudinęs berniukas čiupo Abelio ranką.

– Ar čia tik ne?..

– Tikrai taip! – Abelis smagiai linktelėjo galva. – Einam, pažiūrėsim.

Tokia mintis kilo ne jiems vieniems. Pusė mokyklos skubinosi prie žemos mūrinės sienos, skiriančios mokyklos kiemą nuo gatvės. O ten pagrindine kaimo gatve lėtai riedėjo aukštas vežimas.

– Kromininkas! – džiūgaudama sušuko viena mergaitė ir bloga Nojaus nuotaika kaipmat išgaravo.

Smulkių prekių išvežiotojo apsilankymas kaime buvo labai laukiamas. O ypač prieškalėdiniu laikotarpiu! Pernai Nojaus tėvai buvo jį net pakvietę į namus ir griežtai uždraudę vaikams klausytis prie durų ar žvalgytis pro langus. Prisiminęs tą akimirką, Nojus ir dabar pajuto dilgčiojantį jaudulį.

Prie jų prasiyrusi Rūta krykštaudama čiupo brolį už rankos.

– Kaip manai, ar jis pasiliks iki vakaro? – staiga susirūpino ji. – Juk gali išvažiuoti anksčiau, kol tėvai dar nebus grįžę iš darbo?

– Nesijaudink. – Nojus globėjiškai apglėbė sesers pečius. – Juk jis ne kvailys. Žino, kad negalės nieko parduoti, kol negrįš suaugusieji.

– Norėčiau pamatyti, ko jis ten turi. Gal net lėlių. – Rūtos akys viltingai suspindo.

Nojus taip pat mielai būtų bėgęs pažiūrėti, ar pirklys turi kišeninių peiliukų. Vaikas labai norėjo tokio, kokį turėjo tėvas. Jame buvo ne tik atlenkiama geležtė pjauti, bet ir nedidelis atsuktuvas bei tam tikras kabliukas, kuriuo galima ir butelius atidaryti, ir atlikti daugybę kitų dalykų.

Suskambo mokyklos skambutis. Pertrauka baigėsi, bet visi liko stovėti ir smalsiai stebėjo artėjantį pirklio vežimą.

– Chvatit! – staiga nugriaudėjo jiems už nugarų rusiška komanda. Nojus krūptelėjo, nes šis balsas jau po pirmosios pamokos kėlė jam baimę. – Marš į klases! Visi!

Murmėdami vaikai pakluso. Nojus stengėsi likti nepastebėtas būryje. Išvydęs į save nukreiptą griežtą mokytojo žvilgsnį, skubiai nulenkė galvą. Bijojo įsivelti į dar didesnes bėdas.