Kitoks požiūris į gyvenimą, žmones ir aplinką, vidinė tvirtybė ir ištikimybė vertybėms, užgrūdinta valia ir nenugalimas smalsumas – esminiai principai, kurie Daliai Kamaitienei (80 m.) ir Vidui Kamaičiui (85 m.) leidžia džiaugtis kiekviena diena bei nejausti bėgančių metų. Tiesa, apie savo patirtį ir gyvenimo dienų grožį Daliai itin malonu dalintis su „Moters“ skaitytojomis – ji prisimena, kaip prieš daugelį metų papuošė šio žurnalo viršelį.
Kai kalbamės su duetu, kurių vardus daugelis įpratę girdėti tariant kartu, o ne po vieną, juokiamės, kad ir vėl priežastimi susitikti bei pakalbėti tapo dviguba šventė: ponia Dalia prisimena neseniai paminėtą jubiliejų ir jį lydėjusias šilčiausias emocijas, o ponas Vidas dar tik rodo į savo jubiliejų kviečiamų svečių sąrašą ir džiaugiasi, kad visi pažadėjo atvykti.
„Jau tikrai tų skaičių privinguriavo mums gyvenimas!“ – šypsosi abu, neslėpdami dėkingumo likimui. Ir tik klausiami, žodis po žodžio, pripažįsta, jog teko nemažai paplušėti, kad gyvenimas būtų gražus.
Dažniausiai Lietuvoje Dalia ir Vidas Kamaičiai žinomi kaip šokėjai: vieni iš pramoginių ir sportinių šokių mūsų šalyje pradininkų, daugkartiniai šalies standartinių ir Lotynų Amerikos šokių čempionai (1975–1981 m.), du kartus sovietinio bloko šalių sportinių šokių čempionai (1979–1980 m.), šokių treneriai, teisėjai, ilgamečiai sportinių šokių kolektyvo „Vijūnas“ vadovai.
Tačiau nedaug kas yra girdėję, kad šalia šokių garsios poros gyvenime visuomet buvo tikslieji mokslai. Vidas Kamaitis yra inžinierius, technikos mokslų daktaras, nagrinėjęs medžiagų atsparumo, matematinio programavimo bei konstrukcijų optimizacijos procesus, dėstęs studentams aukštosiose mokyklose ir techninius dalykus, ir choreografiją. Dalia Kamaitienė, taip pat baigusi tiksliųjų mokslų studijas, visgi prisiėmė visą atsakomybę už treniruojamus šokėjus, o vėliau tapo „Mule“: „Anūkė norėdavo ištarti „Mamulė“, bet jai pavykdavo tik „Mulė“...
Nepasiduoti ir svajoti
Vidas: Mano vaikystė ir jaunystė bėgo pokario metais Alytaus rajono Santaikos bažnytkaimyje. Iki karo tėvai turėjo krautuvę, aludę – mėgdavau alaus putos iš žarnelės paskanauti. Mama dirbo pašte, mūsų namuose ir buvo pašto skyrius. Prasidėjus karui, viskas pasikeitė – mane karas užgrūdino, bet gerai, kad nesužlugdė.
Mačiau daug baisumų. Pro mūsų bažnytkaimį miniomis traukdavo pabėgėliai, kareiviai, įvairus transportas. Domino mane tos mašinos – pasiryžau suprasti, kaip viskas veikia. Todėl labai stengiausi gerai mokytis, kad galėčiau studijuoti automobilizmą. Lengvai įstojau ir baigiau tuometiniame Kauno politechnikos institute (KPI) automobilių transporto specialybę. Gerai mokiausi ir institute, tad man iš karto pasiūlė tapti dėstytoju Medžiagų atsparumo katedroje.
Maža netekau tėvelio, kuris buvo dailininkas; broliukas mirė vos gimęs ir likome tik su mama. Mano vaikystė Kaune – visiškas pokaris, gyvenimas – sovietiniais laikais. Tačiau sunkiausiais momentais ištverti padeda pastangos neįsileisti negandų, pažvelgti į viską tarsi iš šalies. Reikia viduje nepasiduoti ir tada gyvenimas vėl leis pasidžiaugti.
Vidas: Ir svarbu turėti svajonių, tikslų. Žinote, kokia buvo dar viena priežastis, kodėl rinkausi studijas institute Kaune, o ne kitur? Mokydamasis vidurinėje mokykloje išgirdau, kad KPI liaudies šokių ansamblis „Nemunas“ vyks į pasaulio jaunimo festivalį Vienoje... Kaip aš norėjau į tą Vieną! Viskas taip ir nutiko: priėmė mane į ansamblį.
Melas ir meilė
Dalia: Mudviejų bendras kelias prasidėjo nuo klausimo „O jūs sambą šokate?“ Neįsivaizdavau, kas ta samba, bet drąsiai išėjau pašokti...
Vidas: Aš tuo metu jau šokau instituto liaudies šokių ansamblyje „Nemunas“, vasaromis Juozas Lingys mane pakviesdavo koncertuoti su profesionaliu ansambliu „Lietuva“. O toji samba atsirado dar vėliau – kai mokiausi paskutiniame kurse. Į Kauną tuo metu atvyko pramoginių šokių pedagogai iš Estijos ir visi susidomėję nulėkėme pažiūrėti, visą mėnesį dalyvavome jų rengiamuose seminaruose. Man iš karto patiko. Kai estai išvažiavo ir aš, ir Tomas Petreikis nutarėme mokytis toliau. Negana to, išsivertėme teorinę knygelę ir pradėjome mokyti kitus.
Nėra ko slėpti, tuo metu dairiausi šokių partnerės. Geriausias būdas ją susirasti, man atrodė, galėtų būti nueiti į šokių vakarą ir pasižvalgyti panelių. Čia Dalia iš karto krito į akį: graži mergaitė, figūrna. Tik paaiškėjo, kad melagė – sakė, kad mokės sambą šokti, o nieko nemokėjo... Bet nenorėjau jos paleisti, palydėjau namo. Susitarėme, kad, kai aš vesiu šokių kursus, ji pabus mano asistente, padės rodyti moteriškas partijas. Dalia atlėkdavo prieš repeticiją, pamokydavau ją, o kursantams jau rodydavome kartu. Taip ji išmoko ir sambos, ir kitų šokių.
Dalia: Tuo metu Vidas jau dirbo dėstytoju, o aš dar studijavau. Tai mus taip pristatydavo, kad atrodydavo, jog aš Vido studentė... Ne, ne – jis nebuvo mano dėstytojas, visai ne auditorijoje mudu susipažinome.
Aš su draugėmis šeštadieniais ir sekmadieniais tik mokyklinius kaspinus įsirišdavome ir lėkdavome į šokius. Mama nelabai norėdavo leisti, tai aš pas draugę susiruošdavau. Prisimenu – stoviu su tokia taškuota suknele... Paklausė jis manęs apie tą sambą. Nuo to ir prasidėjo.
Matematika ir šokiai
Dalia: Pramoginiai šokiai Lietuvoje pradėjo populiarėti, atsirado daugiau entuziastų, tad mes užsikabinome ir pradėjome šokti vis daugiau.
Mokėmės iš estų, mokėmės patys. Išvažiavę į užsienį, būdavo, varžybose ir patys šokame, ir kitus nufilmuojame: vieną šokį sušokame, tada Vidas stveria kamerą ir pafilmuoja kokią garsią porą. Grįžę namo, ryškiname tas aštuonių milimetrų juostas ir žiūrime, ką jie ten daro. Garso nebūdavo, ritmą patys bandydavome atkurti. Juodas darbas. Čia vietoje mokytojų nebuvo.
Vidas: Įdomus ir sunkus buvo laikas. Darbas po dvylika ar keturiolika valandų kiekvieną mielą dieną. Rytais skaitau paskaitas šimtui dvidešimčiai studentų – reikia pasiruošti, nes formules reikia išvesti, suklysti negalima; būtų sarmata prieš studentus. Po persikraustymo į Vilnių dar pradėjau dirbti ir mokslinį darbą – rašiau disertaciją. Tyrimus atlikinėjau skaičiavimo mašina (kompiuterio prototipu), kurios spintos užimdavo visą salės erdvę, o mano darbo kabinetas buvo įkurtas rūsyje... Išmokau programuoti, kūriau programas moksliniam darbui vykdyti.
Patys šokome visu tempu, dalyvaudavome konkursuose. Ir dar visą laiką vadovavome kolektyvams – Kaune, o po persikraustymo – ir Vilniuje. Kolektyvuose šoko ir vaikai, ir suaugusieji, kūriau jiems junginius bei kompozicijas, nes dalyvaudavome ne tik porų, bet ir ansamblių konkursuose... Mūsų kolektyvas „Vijūnas“ su ansamblio žanro pasirodymais ir mano ruošta programa tapo nugalėtojais pirmajame Sovietų Sąjungos čempionate visose keturiose kategorijose: ir standartinių, ir Lotynų Amerikos, ir disko, ir anuomet privalomų tarybinių šokių.
Tad vienuoliktą valandą vakaro grįždavau namo, o aštuntą valandą ryto vėl būdavau paskaitose. Žodžiu, darbas, darbas, darbas...
Dalia: Po studijų aš taip pat pradėjau dirbti tuometinio Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) Taikomosios matematikos ir mechanikos katedroje. Kadangi jau turėjome kolektyvą ir vakarus skirdavome savo mokinių repeticijoms, tai patys šokdavome instituto salėje tarp Vido paskaitų ir darbų Skaičiavimo centre.
Sutepu jam pietums sumuštinį, valandą pašokame ir vėl į darbus abu. Po darbo – mokome šokti kitus.
Kadangi jau buvo gimusi dukra Eglė, nusprendžiau pasirinkti tik šokius. Dažnai mums tekdavo išvykti į konkursus, koncertus ir patiems, ir su mokiniais. Negaliu skųstis – katedroje išleisdavo, bet man pačiai jau tapo nebejauku...
Vidas: Negalima girtis, bet įvairus darbas turbūt ir šiandien dar leidžia mums turėti jėgų. Visada mūsų gyvenime protinis ir fizinis darbas buvo kartu. Galų gale ir šokiuose reikia nemažai protinio darbo...
Anuomet jau ir už sovietinės uždangos mums pavykdavo iš Londono gauti tokius tarsi laiškus apie šokius – naujienų biuletenius. Reikėjo įdėti pastangų, kad jie mus pasiektų... Kai jau pasiekė, iškilo dar viena bėda: mokykloje mokiausi prancūzų kalbos, o čia – angliškai... Savarankiškai pramokau anglų kalbos, tuos laiškus pats išsiversdavau ir iš ten mokiausi šokių figūrų. Tas išskaitytas figūras, variacijas patys su Dalia išmokdavome, o paskui mokydavome savo šokėjus. Vienu metu dar iš Kauno važinėdavau į Vilnių – čia irgi skaičiau pramoginių šokių pagrindų paskaitas, tik jau būsimiems choreografams, jiems irgi tekdavo versti medžiagą.
Viskas man labai patiko: matematiką buvau įsimylėjęs, kaip meną... Nors matematika ir yra menas – plonybių žaismas! Aš viską mėgau, man viskas patiko – negalėjau pasirinkti vienos srities. Nors „Lietuvos“ ansamblyje man siūlė pasilikti, siūlė iš šokio duoną valgyti, tada pagalvojau, kad geriau būsiu inžinieriumi, o paskui vis tiek tapau dar ir šokių mokytoju!
In ir jang
Dalia: Mes nebuvome griežtai pasiskirstę vaidmenimis, bet turbūt dėl polinkių ir charakterių tapome atsakingi už skirtingus dalykus. Pasirodymams rūbus modeliuodavau, konstruodavau, siuvinėdavau aš. O šokių pastatymu, choreografija rūpindavosi Vidas.
Kadangi Vidas dirbo dėstytoju, vėliau ėjo tai vienas, tai kitas vadovaujamas pareigas, o ir gyvenime pats prasimušė, tai jis sėkmingai organizuodavo mūsų gyvenimą. Matydama visą šią situaciją, leidau jam būti tokiu, kaip jis jautėsi viduje. Tiek gyvenime, tiek šokyje.
Vidas: Po 1990-ųjų į universitetą nebegrįžau – pradėjau dirbti savivaldybėje, buvau toks, kaip ir valstybininkas, nors niekada jokiai politinei partijai nepriklausiau. Penkerius metus ėjau Vilniaus vicemero, po to – Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo pareigas. Tekdavo ir merus pavaduoti... Labai atsakingas darbas. Ryte ateini ir randi ant stalo krūvas dokumentų pasirašyti, bet juk kiekvienas dokumentas – žmonių likimai, žmonėms svarbūs klausimai...
Negana to, maždaug tuo pat metu parodžiau iniciatyvą ir įkūrėme Lietuvos sportinių šokių federaciją, tapau jos prezidentu, vėliau dirbau vykdomajame komitete. Taip pat labai įdomus laikas buvo. Pamenu, dokumentus tarptautinei federacijai su prašymu priimti Lietuvą, kaip savarankišką narę, išsiuntėme dar nepaskelbus Nepriklausomybės...
Dalia: Šis mūsų sportas reikalavo porinio darbo, tad negali būti, kad poros išvengtų diskusijų. Ar tos diskusijos karštesnės, ar ramesnės jau priklauso nuo dueto charakterių. Manau, neparepetuosi, jeigu nediskutuosi, neišsakysi savo nuomonės. O ta nuomonė gali ir neatitikti partnerio nuomonės. Taigi, ir mūsų repeticijose viskas nesiklostydavo idealiai.
Vidas: Dalia atsižvelgdavo į mano nuomonę, nes aš studijuodavau šokių literatūrą, teoriškai gerai buvau pasikaustęs. O Dalia jausmiškai suprasdavo judesius. Kartais man atrodydavo, kad tas jausmas būdavo apgaulingas... O jeigu jau supainiodavome savo variaciją per konkursą, tai aš Daliai įžnybdavau, nes šokdamas kalbėti negali... Buvau bjaurus... (abu šypsosi).
Dalia: Aš labai mėgstu muziką – šokiuose muzika man yra vienas svarbiausių dalykų. Jeigu užgroja gera muzika – visada šoku. Jeigu konkursuose muzika man nepatikdavo, tai ir pasirodyti galėdavau ne taip gerai...
Man visada arčiau širdies buvo romantiški šokiai ir muzikalus jų atlikimas. Ir pati šokdama norėdavau, ir vėliau teisėjaudama visada stengiausi įžvelgti, ar dūšia šoka. Gal technika gali būti ir netobula, bet svarbu, kad šokėjas jaustų pasitenkinimą.
Dabar vyrauja labai aukštas sportinis lygis, greitis, dinamika. Norėčiau, kad muzikalumas ir toliau išliktų svarbus, o šokis nebūtų agresyvus, išliktų natūralus. Šokis vien dėl technikos – man ne šokis, nors be technikos – irgi nesušoksi. Techniką reikia įpinti į visą šokio grožį.
Džiaugsmas ir pasaulis
Vidas: Mes buvome ne tik konkursinė, bet ir koncertinė pora. Tad koncertuodami nemažai keliaudavome po Europą, pasaulį (su „Trimito“, „Estradinių melodijų“ ansambliais, su savo šokių kolektyvu). Tai suteikė nemažai gyvenimiško džiaugsmo, šokdami pamatėme gražesnio gyvenimo. Ne tik darbas, prakaitas ir mėlynos vištos iš tarybinių parduotuvių lentynų buvo mūsų kasdienybėje...
Dalia: Negaliu sakyti, kad labai paprasta būdavo į keliones išvažiuoti. Visada tikrindavo, visada kelionė prasidėdavo nuo dokumentų tvarkymo ir vizų laukimo. Yra tekę tų vizų ir nesulaukti, kai vietoje mūsų išsiųsdavo kitos „draugiškos“ šalies šokėjus... Tačiau mes gerai šokome, publika mus labai mylėjo, todėl gana daug ir pamatėme.
Žinoma, įsiminė pirmosios kelionės, pirmosios užsienio parduotuvės... Paskui jau buvo egzotiškos kelionės į Kongą, į Indiją.
Vidas: Indijoje po pasirodymų dar surengė mums ir ekskursijų. Ten vykome kartu su kolektyvo šokėjais, tai visą laiką jaudinausi dėl vaikų sveikatos – vaišino mus bananais, mangais, kitokiu egzotišku maistu, kurio mes nebuvome nei ragavę, nei matę...
Dalia: Iš to vargo nutikdavo ir juokingų istorijų. Keliavome traukiniu iš varžybų Vakarų Vokietijoje. Pažįstami žmonės buvo paprašę giminaičiams lietuviškų suvenyrų perduoti. Giminaičiai, mums grįžtant, irgi norėjo įdėti dovanų mūsiškiams... Privažiuojame traukiniu, o ten pilnas peronas dėžių, keli žmonės pasiruošę jas krauti – pasirodo, viskas į Lietuvą... Anuomet juk iš užsienio kažką parvežti nebuvo taip paprasta – nepraleisdavo, tikrindavo, konfiskuodavo. Surizikavome. Sukrovė mums tas dėžes iki pat kupė lubų, savo suknelėmis apkamšiau, kojas iškišome į koridorių ir kažkokiu stebuklingu būdu mums leido viską atvežti į čia...
Vidas: Bet ir koncertuose nutikdavo visokių dalykų. Kartą nuo pakylos teko nušokti, nes supratau, kad pats neišsilaikysiu, o ir Dalią paskui save nusitempsiu. Visi žiūrovai aiktelėjo, o aš nušokęs pakylą apibėgau ir toliau šokau.
Dalia: Vienu metu buvo madinga moterims šokti su perukais, esu per pasirodymą tą peruką pametusi. Tuomet koncertavome Jungtinėse Amerikos Valstijose – lietuvių bendruomenei. Jie peruko man negrąžino – pasiliko, kaip suvenyrą (juokiasi). Privalau paminėti, kad lietuviai visame pasaulyje labai gražiai priimdavo!
Šokiams esu dėkinga už keliones – kur mes tik nebuvome! Pagalvokite, kaip tai puošia gyvenimą!
Vidas: Klausiate, ar nesiūlė mums pasilikti užsienyje? Mes turėjome dukrelę… Ir savo šokėjus, draugus. Net nesvarstėme tokios galimybės. Negalvojome apie tai.
Daržas ir sūris
Vidas: Kaip mes pailsime? Anksčiau – krosai, mankštos, po to – ūkis: daržai, šiltnamis, paukščiai, net dvi karves laikėme ir patys sūrius spaudėme!
Dalia: Būdavo, jeigu kam papasakoju, kad auginu daržoves ir tvarkau gėlynus, tai pasižiūri į mano raudonai lakuotus nagus ir netiki...
Vidas: Sodybą mes ir dabar turime, pirtelę prie miško – labai gera!
Dalia: O aš labai mėgstu su draugėmis, su mūsų šokėjais pabendrauti, po parką, po miestą pasivaikščioti. Šeima visokių progų susitikti sugalvoja: pastatė proanūkei Amelijai vaikišką žaidimų namelį – mes juokaudami važiuojame į įkurtuves!
Dalia ir Vidas
Dalia: Visgi, aš širdyje visada buvau šokėja. Kai pas tėvelius vaikystėje vykdavo vakarėlis, tai mano mama siuvėja pasiūdavo man iš marlės suknelę, iškrakmolydavo ir aš šokdavau. Sakydavau, kad baletą. Radusi balerinų nuotraukas kur nors žurnale, rodydavau draugėms ir sakydavau, kad čia aš... Pasąmonėje mane jau traukė menas, šokis, choreografija, pradėjau lankyti meninę gimnastiką.
Mano veikla mane suformavo. Reikėjo rūpintis išvaizda, pagalvoti, kas tinka, kuo apsirengti. Dabar šokiuose yra daug paprasčiau – kostiumus kuria dizaineriai, šukuosenas daro plaukų stilistai, o tuomet –viską darydavome pačios.
Pati su savimi esu nemažai padirbėjusi. Nors... ar išvaizdai skiriu labai daug laiko? Tikrai ne. Lūpas, antakiukus brūkšteliu ir pagalvoju, kad dar pusė bėdos... Nors pas kosmetologą niekada nesu buvusi, dietų nesilaikiusi ir jokių injekcijų neatlikusi. Net negalėčiau – labai adatų bijau...
Per gyvenimą supratau, kad nereikia gailėtis praeities, nes vienas etapas baigiasi, o kitas prasideda. Ir taip pat įdomus, taip pat džiugus. Esu ne kartą girdėjusi, kaip artistams, šokėjams sunku baigti karjerą, o man taip su šokiais neatsitiko. Tuo metu jau laukė kiti džiaugsmai.
Vidas: Mūsų gyvenime viskas ėjo ir eina lygiagrečiai, todėl gyvenimas yra užimtas, įdomus, įvairiaspalvis. Tikiu, kad krūvis užgrūdina kūną.
Visą gyvenimą esu labai užsispyręs optimistas. Jeigu ko nors noriu – mirsiu-griūsiu, bet padarysiu. Tai nėra lengva, reikia daug dirbti. Tačiau gyvenimas įdomus iki dabar!
Dabar
Dalia: Šis laikas yra nuostabus: laisvas, džiuginantis, neįpareigojantis. Dabar veikiu, ką noriu, nes kada, jeigu ne dabar? Leidžiu sau būti laisva. Tas džiugina ir neleidžia pajusti metų naštos. Visur surandu ką nors, kas man teikia džiaugsmo.
Jaunystėje buvo didžiulis pasisekimas, karjera, gėlių kalnai, komplimentai... Malonu ir smagu. Baigėsi tas tarpsnis, pagalvojome, galbūt atėjo laikas užleisti vietą jaunesniems. Tada šoko mūsų kolektyvas, dukra Eglė su Gintaru, kuris vėliau tapo mūsų žentu. Anūkės Urtės labai rimtas požiūris į šokius mus vėl labiau įtraukė į šią veiklą.
Dabar aš senjorų kolektyvą turiu. Su senjorais susitinkame ir šokame. Jeigu kas būtų pasakęs, kad aš dar šoksiu būdama tokių metų, tai nebūčiau patikėjusi. Myliu šiuos žmones ir man atrodo, kad jie myli mane. Susirenkame du kartus per savaitę: darome mankštą, šokame. Esu sužavėta mūsų kolektyvo žmonėmis.
Vidas: Dabar mes turime šeimą: dukrą, žentą, anūkus ir jų šeimas, jie puikiai tvarkosi gyvenime, jau ir proanūkę Ameliją turime. Gyvenimas visada kažką dovanoja – kas neleidžia nuliūsti, neleidžia susmukti.
Dalia: Kas bus ateity – nežinau. Dabar, kai pagalvoju apie metus, tai geriau į pasą nežiūrėti (skardžiai juokiasi).
