„Kartą buvau apkaltintas, jog paimu donoro inkstus ir sodinu gyvuliukams, o kitu atveju – kad pardavinėju organus kitoms valstybėms“, – prisiminimais apie pirmuosius transplantacijos žingsnius Lietuvoje dalijasi Lietuvos chirurgas, nefrologas, urologas, profesorius, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras Balys Dainys. Anot gydytojo, šiandien situacija kitokia, tačiau ragina „neatiduoti kūno sliekams“ ir pabrėžia pokalbio apie Donoro kortelę šeimose svarbą.
Gydytojas Balys Dainys buvo tarp pirmųjų Lietuvoje su transplantacija pradėjusių dirbti gydytojų, mačiusių donorystės sukeltus nuogąstavimus ir Lietuvos transplantacijos srities augimą. „Pradžioje būta visko. Prisimenu, kad 1970–1975 metais Lietuvoje laukiančių inksto persodinimo ligonių buvo nedaug. Jeigu paimtas tinkamas transplantacijai inkstas nė vienam mūsų ligoniui netiko, pasiūlydavome Minsko, Rygos, Maskvos transplantacijos centrams. Apie tai buvo parašyta laikraštyje, tad kurį laiką mus kaltino inkstų pardavinėjimu. Tokie neatsargūs, neprofesionalūs, nepabrėžiantys neatlygintiną organų donorystę ir griežčiausią prekybos organais draudimą, straipsniai, ilgam pristabdo donorystę. Dabar kiti laikai, sunku rasti Lietuvoje žmogų, kuris nežinotų ar gal neturėtų pažįstamo, laukiančio transplantacijos“, – patirtimi dalijasi gydytojas B. Dainys.
Visgi, pasak gydytojo, transplantacijos tema kai kuriems dar vis yra paslaptinga, išauginusi įvairiausių mitų: „Pavyzdžiui, jei persodinsi vyrui moterišką inkstą arba kurį nors kitą organą, tai toks vyras gali tapti vos ne transmoterimi. Tai, žinoma, netiesa. Net ir Lietuvoje tokių skirtingų lyčių organų turinčių žmonių gyvena daugybė ir niekam nieko panašaus neatsitiko. Dar vienas mitas – jei turi donoro kortelę, tai, atsitikus nelaimei, tavęs negydys, o stengsis paimti tavo organus. Tai irgi niekuo nepagrįstas mitas. Teko girdėti nuogąstavimą, kad po organo persodinimo užpuls donoro artimieji ir reikalaus atlyginimo. Tai dar vienas mitas. Pagal įstatymą organų donorystė yra savanoriška, neatlygintina ir visiškai konfidenciali, tad donoro artimiesiems recipiento tapatybė neatskleidžiama.“
Žinoma, yra žmonių, kurie transplantacijos nesirenka. „Gerai žinau laukiančiųjų inksto transplantacijos psichologiją. Šiems ligoniams yra alternatyva transplantacijai – dializė. Pažįstu ligonę, kuri su neveikiančiais inkstais su hemodializės pagalba gyvena jau bene 35 metus. Ligonę toks gyvenimas tenkina ir ji nesiruošia transplantacijai. Visgi dauguma ligonių laukia transplantacijos, nes nori gyventi nepriklausomi nuo vienokios ar kitokios rūšies dializės. Deja, niekas nežino, kada pasitaikys tinkamas donoro inkstas. Keli šimtai ligonių Lietuvoje su neveikiančiais inkstais tokios galimybės laukia kaip naujos gimimo dienos. Lietuvoje galėtų būti atliekama daugiau inkstų transplantacijų iš gyvo giminingo donoro, t. y. iš pirmos eilės giminaičių ir sutuoktinių. Kitose šalyse tokių transplantacijų atliekama daugiau. Tai galėtų sumažinti laukiančiųjų operacijos eilės“, – apie inkstų transplantaciją dalijasi gydytojas B. Dainys.
„Kartais po sėkmingos transplantacijos žmonės nori nunešti ant donoro kapo žvakutę ar gėlytę. Jiems sakome, kad ligonių organizacija „Gyvastis“ pažymi padėkos dieną, kai būna pamaldos ir žvakučių uždegimas Katedros aikštėje. Ši akcija yra prasmingiausia padėka donorams. Mano, kaip gydytojo, daug metų dirbusio transplantacijos srityje, pareiga yra priminti visiems geros valios žmonėms, kurie dar neturi Donoro kortelės, ją įsigyti. Donoro kortelė dar nereiškia, kad mirus, iš jūsų be jokių ceremonijų bus paimti organai. Taip nėra, bet Donoro kortelė artimiesiems padės lengviau apsispręsti dėl donorystės, nes donorystę ir transplantaciją Lietuvoje koordinuojančio Nacionalinio transplantacijos biuro gydytojai vis tiek artimųjų prašys sutikimo donorystei. Katalikų bažnyčia į donorystę žiūri teigiamai ir ją skatina. Niekas iš mūsų, kad ir jaunimas, nėra apdraustas nuo nelaimės. Nebūkime gyvenimo stebėtojais, bent šeimos rate pakalbėkime apie organų donorystę. Jei artimieji žinos mūsų poziciją, jiems bus žymiai lengviau padaryti vienintelį teisingą sprendimą. Neatiduokime savo organų sliekams, o atiduokime juos žmonėms, kuriems jie labai reikalingi!“, – ragina gydytojas.
Pasak gydytojo B. Dainio, Lietuvoje šiuo metu transplantuojami organai ir įvairūs audiniai: „Iš audinių persodinama ragena, kaulinis audinys, kraujagyslės, oda, plaukai ir kt. Iš organų – širdis, kepenys, inkstai, kasa, plaučiai. Pasaulyje transplantuojamų organų ir kūno dalių asortimentas yra žymiai didesnis: galūnės (rankos ir kojos), gimda, moters kiaušidės, vyro sėklidės, vyro varpa, veido dalis ar net visas veidas, žarnynas. Neseniai JAV persodinta akis. Pranešimų apie šios operacijos rezultatus dar nesigirdėjo. Vienas Italijos neurochirurgas teigia, kad yra pasiruošęs persodinti žmogaus galvą. Taigi, Lietuvos įvairių specialybių gydytojams yra kur pasitempti.“
Vis dėlto, anot gydytojo, apskritai organų transplantacijos lygis Lietuvoje yra aukštas: „Turime visas reikalingas priemones ir vaistus (imunosupresantus), kurie reikalingi po transplantacijos. Laukiantiems inksto transplantacijos hemodializė ir peritoninė dializė niekuo nesiskiria nuo šių procedūrų užsienyje. Dializuojami ligoniai poilsiaudami atvyksta į Lietuvos dializės centrus ir išvykdami negaili gerų žodžių šioms mūsų tarnyboms. Lietuvoje turime aukštos kvalifikacijos nefrologus ir transplantologus, imunologus, techninius darbuotojus, patyrusias slaugytojas. Svarbiausia, kad šis gydymo būdas yra visiems prieinamas ir nemokamas. Vienintelis dalykas, ko negali pažadėti Lietuvos, kaip, beje ir kitų šalių gydytojai – kada pavyks sulaukti imunologiškai ir pagal kitus parametrus tinkamo organo.“
Šį straipsnį paruošusi socialinė iniciatyva „Skirtingos Spalvos“ primena, kad daugiau informacijos apie tinklaraščius, socialinius renginius, laidas ir labdaringas kampanijas galite sužinoti internetinėje svetainėje. Prisidėti prie šios iniciatyvos veiklos taip pat galite įsigydami rankų darbo marškinėlius, įkvėptus sergančiųjų bendruomenei priklausančių herojų istorijomis.
