Dainininkas ir aktorius Mantas Jankavičius scenoje ir ekrane jau ketvirtį amžiaus. Vadinasi, jis jau turėjo pasikeisti tris su puse karto. Keturių vaikų tėtis, be visų savo talentų, stebina dar ir tuo, kad nė karto nepagarsėjo kokiais nors skandalais, kurie neretai ištinka meno ir pramogų pasaulio žvaigždes. „Visko buvo, bet, matyt, mokėjau nuslėpti“, – šypsosi Mantas.

Mobiliajame telefone išsaugojau vieną iliustraciją – štai, pažiūrėk...

Ak, Freddie Mercury. Vienas prieš gigantišką minią Wembley stadione Londone...

Taip, tai jis ir grupė „Queen“ 1985-ųjų liepos 13-ąją. Freddie stovi priešais 72 tūkstančius savo gerbėjų. Pamėgink, Mantai, įsivaizduoti, ką jaučia žmogus, stovėdamas priešais tokią ošiančią minią?

Ši nuotrauka negali nejaudinti. Žmogus, mūvintis baltomis kelnėmis su dviem raudonomis juostelėmis šonuose, – vienas iš tų, kuriuos, kaip savo talento genijus, skaičiuoju ant vienos rankos pirštų ir kuriems jaučiu didelę pagarbą. Šiandien jam būtų 77-eri, ir mums turbūt net neįmanoma įsivaizduoti, kad jis galėtų būti kitoks, jau senyvas žmogus. Metams bėgant, kai žiūriu į tokius vaizdus, visada mėgstu pareflektuoti: kas žmogaus gyvenime turi nutikti, kad tokios nuotraukos gimtų, kad jos jaudintų? O gal reikia į tai žvelgti paprasčiau, kaip į gerą, kokybišką pramogą. Ir vis dėlto – ne, negaliu taip žiūrėti. Tokie vaizdai verčia galvoti apie gilumines asmenybės sroves, ką šis žmogus daro kitaip, nei kiti mirtingieji, kad nuo jo muzikos milijonai patiria euforiją.

Kai žinai, kad šis nepaprasto talento dainininkas, būdamas savo muzikinės karjeros zenite ir dovanodamas scenos spindesį, nulipęs nuo jos turi išsimaudyti gyvenimo purve, – štai tada jo talento paslaptis su tamsiąja puse pasirodo dar didesnė. Jei kalbėčiau apie save, irgi turėčiau pasakyti, kad muzika atėjo ne iš pokštavimo, ne tiek iš pramogos, kiek iš vidinės būtinybės įtvirtinti save, įrodyti, kad kažką galiu, galbūt iš dėmesio stokos vaikystėje ir paauglystėje. Taigi tie paradoksai, kai artisto gyvenime pinasi spindinti ir tamsioji gyvenimo pusės, kai iš tos tamsumos gimsta kažkas labai gražaus, yra be galo patrauklūs. Jausti publikos meilę, kartu iki ašarų scenoje išgyventi gražias emocijas – tai viena, tačiau nulipęs nuo scenos turi visai kitokių priedermių: rūpintis šeima, tvarkyti namus, sukasti lysvę, pataisyti dviratį, nueiti į bažnyčią... 

Visą interviu su M. Jankavičiumi skaitykite balandžio mėnesio „Moters“ leidinyje.