Knygos, o tiksliau – M. Čepulio pasakojimais papuošto fotografijų albumo viršelyje puikuojasi bene mėgstamiausia autoriaus nuotrauka – vandenyje išsirikiavę juodakakliai narai. „Atrodo, jie sustojo būtent taip, kaip man reikia“, – šypsosi fotografas. Visai šeimai skirtoje jo knygoje – tikras tokių akimirkų lobynas. Ne mažiau vertingi ir šmaikštūs pasakojimai bei gamtininko patarimai, kaip atpažinti ir vertinti gamtos reiškinius, kaip drąsiai leistis į nuotykį, kuris vadinasi gamtos pažinimas, ir kaip padaryti geriausią gamtos nuotrauką.
Knygų „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ autorius atsakė į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus.
– Mariau, naujuosius metus, ne kaip visi žmonės, o kaip tikras gamtininkas skaičiuoji nuo pavasario. Kada jis tau prasideda?
– Nauji metai išties prasideda ne kovą, kaip esame įpratę skaičiuoti, o sausio 25-ąją, pirmąją pavasario dieną. Matau, pakilo antakiai, – senų senovėje sausio 25 dieną buvo minimas viduržiemis. Būtent šią dieną išlenda barsukas ir pasako – bus pavasaris ar nebus. Pastaraisiais metais barsukas išlenda ir mums pasako, kad pavasaris jau yra. Kalbant rimtai, pavasario ženklus pradedame matyti jau sausio gale, vasarį pavasaris įsibėgėja, šiemet vasario 1 dieną grįžo pempės. Štai kodėl mano naujieji metai prasideda (pa)vasarį su didžiosios zylės giesmėmis, vilkų, lapių, lūšių, kranklių vestuvėmis, su grįžtančiomis žąsimis, pempėmis, gervėmis, vieversiais.
– Gamtos kaitą, paukščius, gyvūnus, augalus fiksuoji savo fotoaparatu. Kiek gamtos nuotraukų yra tavo archyvuose?
– 130 845. Ne, šiandien dar 67 padarytos. Pridėkite patys. Nuotraukas skaičiuoju nuo 2009 metų.
– Kiek metų rinkai medžiagą savo gamtininko dienoraščiui?
– Pirmajai „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ knygai prireikė septynerių metų. Antrajai knygai reikėjo tiek pat. Tačiau ne laikas čia svarbu, buvau pažadėjęs antrąją „Metų“ dalį parašyti tada, kai sutiksiu vilką ir lūšį. Sutikau, gal ne visai taip, kaip norėjau, bet sutikau – Vievyje, vidury miesto. Nenaudėlė buvo papjovusi tris vištas, aš atėjau jos ieškoti. Pamačiau lūšį negyvenamame name, ji sėdėjo ir žiūrėjo į mane pro lentų plyšį. Pavyko nufotografuoti.
Šiek tiek buvau nusigandęs, kai surinkau į vieną vietą visas, septynerius metus savo kauptas istorijas, – knyga galėjo būti 700 puslapių. Gana sunkai atrinkau tai, kas įdomiausia, geriausia, buvo gaila tų, kurios netilpo. Nenorėjau, kad antrojoje „Metų“ dalyje kartotųsi pirmosios dalies istorijos. Taigi, pirmenybę teikiau debiutantams. Na, pavyzdžiui, – tetervinams.
Ir, žinoma, norėjau įpinti keturias savo keturių vaikų istorijas. Juk būtent mano vaikams ir dedikuota ši knyga.
– Kaip manai, kokios tavo patirtys gamtoje skaitytojams gali būti naudingos? Ar esi linkęs dalytis tik gerosiomis patirtimis, ar ir blogosiomis?
– Dalijuosi viskuo. Jei kalbame apie fotografiją ir gamtos nuotraukas, knygoje pasakoju, kaip ir ką galima, reikia padaryti, kad pasiektumei norimą rezultatą – atrastum gyvį, prie jo prieitum. Kalbu apie tai, kaip elgtis gamtoje, ko būtina saugotis, netgi kaip pramisti, jei liktum gamtoje ilgiau, nei norėtum. Reikia suprasti, kad nesėkmė visada yra sėkmės dalis, būtina jos sąlyga. Lygiai kaip mirtis yra gyvybės sąlyga. Sėkmės niekada nebus be nesėkmės.
– Galima įsivaizduoti, kad kiekviena gamtos nuotrauka turi ir savo pasakojimus apie tai, kaip ji buvo padaryta. Ar visus juos prisimeni?
– Išties, žiūrėdamas savo gamtos nuotraukas dažnai prisimenu aplinkybes, jausmą, kartais netgi kvapą, tvyrojusį aplinkui, kai spaudžiau mygtuką. Vienos nuotraukos atmintyje paliko didesnį pėdsaką, kitos – mažesnį. Paprastai mano mėgstamiausios nuotraukos atsiranda ant knygų viršelių. Kažkada viena tokių buvo nuotrauka su šarka sniege. Kai ją dariau, manęs vos nepalaikė brakonieriumi, galėjau gauti galvon. Pastarųjų metų mano mėgstamiausioje nuotraukoje užfiksuoti juodakakliai narai. Tą akimirką, kai juos fotografavau, paukščiai atsidūrė labai gražioje šviesoje ir tiesiog tobulai nuotraukai išsirikiavo.
Tikiu, kad skaitytojas knygoje ras daug jam įspūdingesnių kadrų – žaibus prie vaivorykščių, jonvabalių apšviestą mišką ar rudenį besibučiuojančias stirnas.
– Ar turi svajonę nufotografuoti ypatingą augalą, paukštį arba gyvūną? Kuo sunkiau, tuo įdomiau?
– Žinoma, turiu! Niekada taip nebus, kad neturėsiu svajonės. Turiu jų tiek, kad gyvenimo neužteks įgyvendinti. Pavyzdžiui, svajoju gražiai nufotografuoti kurmį, o iš augalų – musinį ofrį.
Įdomiau, kai yra sunku, bet jei sunku būna keletą metų iš eilės, pabosta. Taigi, kankintis ir ieškoti įdomaus objekto esu nusiteikęs ilgiausiai trejus metus.
– Natūralu, kad kiekvienas gamtininkas yra atradęs savo sritį. Kuri artimiausia tau – augalai, paukščiai, gyvūnai?
– Man viskas įdomu. Tikrąja to žodžio prasme ryju informaciją apie bet kokius organizmus: gleivūnus, grybus, augalus, gyvūnus ar įvairiausius fizikinius optinius reiškinius. Bet jei visai nuoširdžiai, mano dūšiai artimiausi, žinoma, yra paukščiai ir grybai, ir augalai, ir voragyviai, ir… žodžiu, visi.
– Ar iš savo vaikystės esi atsinešęs kokį stiprų gamtos įspūdį, galbūt, nulėmusį tavo gyvenimo pasirinkimus?
– Tikrai taip. Kaip tik šiuo metu suėjo 38 metai, kai erškėčių krūme vieną apniukusią kovo dieną pamačiau mėlynąją zylę. Nuo tos minutės tapau ornitologu arba, kaip mano baba sakydavo, – pradėjau lakstyti paskui varnos uodegą. Iki šios dienos lakstau.
– Juk taip būna: išeini į mišką ir, atrodo, nebelieka nieko – nei politinių rietenų, nei karo. Kaip manai, ar gamta keičia žmogaus asmenybę?
– Nemanau, kad keičia, asmenybės kaita – pernelyg sudėtingas procesas. Ypač jei žmogus tik dalį laiko praleidžia gamtoje. Gamta gali ir nužudyti, ypač jei žmogus sugalvoja pabėgti nuo civilizacijos ir mėgina išgyventi vienas gamtoje.
Gamta padeda užsimiršti, neabejotinai. Kaip ir bet kuris įtraukiantis darbas ar užsiėmimas, beje, – konstruodamas laivo modelį aš juk irgi sugebu pabėgti nuo pasaulio. Taigi, monopolio gamta čia tikrai neturi, bet man labai patinka pabėgti nuo pasaulio ir paskęsti paukščių chore ar miško ošime.
Kad ir kaip mums atrodytų, kad žmogaus požiūris į gamtą kinta, turiu nuvilti: tai labiau deklaracijos nei veiksmai. Žmonija užtikrintai keliauja susinaikinimo keliu, kartais pamosikuodama žaliojo kurso plakatais ir puikiai žinodama, kad jie nepadės. Taip, mažyčiame savo visuomenės burbulėlyje mes saugome gamtą, ja rūpinamės, keičiame įpročius. Tačiau, kai žvelgi plačiau, – požiūris išlieka vartotojiškas, lėšos ir energija metamos kvailoms tarpusavio kovoms, o ne tam, kas išties svarbu.
– Ar gali nupiešti, kas mūsų gamtos laukia per ateinančius dvidešimt metų, kol užaugs tavo skaitytojai?
– Mano piešinys būtų per daug niūrus ir baisus, kad jį būtų galima rodyti žmonėms. Žmonės, beje, to ir nenori matyti. Jiems norisi tikėti, kad viskas bus gerai. Kauniečiai nori tikėti, kad jie neatsidurs po vandeniu. Žemaičiai nori tikėti, kad jie, pagaliau, taps sala, aš noriu tikėti, kad pasaulis skirs pinigus ne bomboms, o naujų energijos rūšių paieškoms. Tad mums nieko daugiau ir nelieka, tik tikėjimas, kad viskas bus gerai. Ir kad kasmet sausio 25 išlįs barsukas ir paskelbs, kad pavasaris jau kuris laikas kaip prasidėjęs.
