Atstumas tarp Hamburgo, kur jau daugelį metų gyvena J. Herlyn, ir Alytaus, kur knygas rašo ir verčia I. Buivydaitė, bendram darbui nesutrukdė. Šiame technologijų amžiuje nėra sudėtinga dirbti kartu, jos sako ir pasakoja, kad romanas gimė mesendžerio žinutėse, elektroniniuose laiškuose, vaizdo susitikimuose, ginčuose ir diskusijose. Procesas buvęs kūrybingas ir smagus.
Romanas „Atgimusi melodija“, kurį išleido leidykla „Alma littera“, skaitytojus įtraukia į jautrią, netikėtą ir kartu, regis, labai atpažįstamą istoriją apie žmones, jų santykius, draugystę ir baimę, kaltę ir atleidimą. Be jokios abejonės, ir meilę, kuri nepaiso laiko ir erdvės ribų. Romano centre atsiduria dvi jaunystės draugės, kurios ryžtasi atverti savo praeities ir pamirštos draugystės duris.
„Trijų skirtingų kultūrų ir tų kultūrų meilės specifikos pavaizdavimas – graikiška, korėjietiška, daniška – suteikia kūriniui tam tikros egzotikos. Nekalbu apie lietuvišką specifiką. Siužetinės linijos persipynusios, susivijusios į vieną tamprią juostą, joje daug logiškumo, nuoseklumo ir netikėtumo, posūkių, kurie byloja apie abiejų autorių siužetinių linijų pynimo aukštą meistriškumą. Visas tas juostas apkabina jautrios meilės trapumas, nepasotinamas troškimas būti mylimam (mylimai) ir mylinčiam (mylinčiai). Erotinis pradmuo suteikia romanui jaunatviškumo, guvumo ir tam tikro tauraus grožio, vitališkumo, kaip kraujas suteikia kūnui tekančios gyvybės palaikymą. Nemylėti, tarsi negyventi, šmėsteli romane tiesiogiai neparašyta mintis“, – taip apie dviejų autorių romaną rašė anglistas, poetas ir eseistas Povilas Venta Kuprys, pridurdamas, kad groti vienai fortepijonu yra viena, o grojimas dviese reikalauja sutelktumo, profesionalumo ir gebėjimų derinti kūrybines ambicijas. Tikėtina, kad eilės bibliotekoje prie šios knygos bus ilgos, – kas gi nenori skaityti apie meilę su meile?
„Atgimusi melodija“ pirmą kartą suskambėjo skaitytojų sausakimšoje, didžiausioje šių metų Vilniaus knygų mugės salėje. Istorijos apie tai, kaip dvi rašytojos knygą rašė, prasidėjo nuo gitaros akordų ir I. Buivydaitės jaunystės dainos, įkvėpusios pirmąją romano sceną. „Pirmą kartą ją girdžiu“, – susitikime su skaitytojais prisipažino antroji knygos autorė J. Herlyn.
Vokietijoje gyvenanti populiarių lietuviškų knygų autorė pasakojo, kad mintis apie tai, jog būtent I. Buivydaitė galėtų užbaigti jos neužbaigtą romaną, atėjusi prieš keletą metų, kai rašytoja sunkiai sirgo. Tada ji pagalvojusi, kad Irenos rašymo stilius panašus, jos abi – romantikės.
Prieš metus Vilniaus knygų mugėje juokais pasidalijusi savo idėja, Jolita sulaukė panašaus Irenos atsakymo: „Ir aš taip pat galvojau – norėčiau, kad būtent tu baigtum mano knygą.“
Laimei, šioje istorijoje visi gyvi, gyvos ir knygos herojės – dvi jaunystės draugės, kurias išskyrė likimas. Viena atsidūrė Kopenhagoje, kita liko Lietuvoje. „Su Irena sutarėme: ji – melodramų karalienė, jai svarbu jausmai, man, kad žmonės sužinotų apie kitas šalis, jų autentiką, įgautų naujų žinių. Taigi, nusprendėme vieną heroję išsiųsti į Korėją, juo labiau kad ir Irena šioje šalyje yra buvusi. Turiu pasakyti, kad būtent čia yra nemažai painiavos – atrodo, kad daug keliauju aš, o išties tai Irena aplankiusi daugybę šalių.“
Painiavos „Atgimusioje melodijoje“ gali būti ir daugiau: atskirti, kuri rašytoja parašė kurią dalį, sunkiai įmanoma. Netgi I. Buvydaitės visų knygų pirmoji skaitytoja – jos sesuo negalėjo to padaryti.
Irena pasakoja, jog apie tai, kad jos dviese su Jolita rašo knygą, žinojo tik šeimos nariai. Bet ir jie vis bandė išsiaiškinti, kaip tokia knyga bus rašoma, jiems atrodė, kad abiejų rašytojų stiliai – gana skirtingi. Tačiau Irena ir Jolita manė kitaip, jos vis atrasdavo savo kūryboje panašių minčių, detalių.
Natūralu, kad rašydamos romaną dvi rašytojos iškart pasiskirstė vaidmenimis ir išsiaiškino, kas joms svarbu. Be abejo, ginčijosi jos irgi. „Pavyzdžiui, Irena paprašė, kad išbraukčiau sakinį, kur senelė Florentina, meno istorijos dėstytoja, aiškina savo anūkei, kad blondinės jau senovės Graikijoje buvo labiau vertinamos nei tamsiaplaukės, todėl moterys visais įmanomais būdais šviesindavosi plaukus, o veiksmingiausia priemone buvo laikomos viduriuojančių kūdikių išmatos, jas netgi pardavinėdavo turguje, – pasakoja J. Herlyn. – Irenai toks faktas, net jei ir įdomus, pasirodė labai neromantiškas ir trikdantis. Tad romane jo nebeliko. Mes ginčijomės netgi dėl to, kokios spalvos suknele herojė eina į pasimatymą ir kokio gylio jos iškirptė. Irena tikrai didesnė romantikė nei aš, tad pasitikėjau ja ir džiaugiausi, kad kai kuriems epizodams ji pridėjo daugiau jausmo.“
Kurdamos romaną rašytojos nuolat skaitydavo viena kitos tekstą. Susirašinėdavo elektroniniais laiškais, mesindžerio žinutėmis, o kai reikalas iškildavo rimtas – skambindavo viena kitai.
„Kartą Irena, perskaičiusi mano įsimylėjusios herojės dienoraštį, atsiuntė pastabą: „Tu juk gali geriau... Kažko ten trūksta.“ O aš supratau, kad negaliu, širdies stygos nebegroja taip, kaip grodavo dvidešimties, išsiderino jausmų instrumentas. Bet pasiduoti neketinau, suradau savo jaunystės dienoraščius, nusirašiau nuo savęs jaunos ir, nieko nesakiusi, išsiunčiau Irenai. Komentaro ilgai laukti neteko: „Na, matai, tave tik pabarti reikia, iškart – puikiai.“
Svarbiausias dalykas, kad rašydamos bendrą knygą autorės nesusipyko. „Beveik visada mudvi pasiekdavome kompromisą, susitardavome, – pasakoja Irena, o Jolita priduria, kad skirtingumai romanui suteikė spalvų. „Irena parašydavo, o aš verkdavau paskaičiusi, esu racionalesnė ir pragmatiškesnė nei ji“, – prisipažįsta ir priduria, kad avantiūra, į kurią netikėtai leidosi, pasiteisino.
