2017 m., LNOBT repertuare pasirodžius Vincenzo Bellini „Kapulečiams ir Montekiams“, istorija pasikartojo: už Džuljetos partiją dainininkė antrąkart tapo Metų soliste ir gavo antrąjį „Auksinį scenos kryžių“.

Pernai V. Miškūnaitė atliko pagrindinį vaidmenį Giuseppe‘s Verdi „Aidos“ premjeroje ir už jį atsiėmė trečiąjį Metų solistės apdovanojimą. O po „Aidos“ jau džiugino klausytojus „Traviatoje“, dainavo Sausio 13-ąją atliekant Henryko Góreckio „Raudų simfoniją“, sukūrė Antonijos vaidmenį plačiai aptarinėjamose Jacques‘o Offenbacho „Hofmano istorijose“, o šią savaitę, vasario 15 ir 17 dienomis, sugrįžta į „Manon“.

2015-ųjų rudenį, ruošiantis „Manon“ premjerai, su jauna soliste Viktorija susitikome pirmajam mūsų pokalbiui. Praėjus daugiau kaip aštuoneriems metams, su dabar jau teatro primadona tituluojama V. Miškūnaite skaitome tuometinio interviu citatas ir stebime, kaip laikas pakeitė jos požiūrį į savo heroję, operos solisto profesiją ir, žinoma, meilę...

„Tuo man ir patinka J. Massenet opera, kad pasakojimo principu ji primena nebylų Charlie‘o Chaplino filmą: žodžių – mažai, dramos – daug, bet ta drama žiūrovui pateikiama su prancūziška šypsena.“

Kaip tai – mažai žodžių?! Ten tikras žodžių sprogimas! Bet esmė – ne žodžių gausoje, o jų poetiškume. Dabar operą „Manon“ palyginčiau su dainuojamąja poezija. Pastebiu, kad bėgant laikui (ypatingai prancūzų operoje!) vis mažiau vokalizuoju ir vis dažniau ieškau būdų, kaip balsą panaudoti lyriniam tekstui perteikti. Šįkart, besikartodama „Manon“ operos libretą, jo nebeniūnuoju, o deklamuoju kaip eiles. Kai darau tai užsidariusi savo namuose, vonioje, – vaikai už durų besijuokdami klausia, ką aš ten buriu, gal raganauju?..

Kuo labiau įsiklausau į lingvistinę teksto melodiją, tuo aiškiau man darosi, kaip ją reikia išdainuoti muzikoje, kodėl būtent tose vietose kompozitoriaus akcentai sudėti. O tų akcentų J. Massenet partitūroje tiršta: vos ne prie kiekvieno žodžio taškiukas, kirtis ar mordentas užrašytas. Tikriausiai kompozitorius jau kurdamas slapta tikėjosi, kad ateityje jo operą statys ne vien prancūzai... Aš, kaip jauna nepatyrusi solistė, stengiausi visa tai kruopščiai išmokti ir atlikti. Galva plyšdavo nuo informacijos kiekio.

Dabar atrodo, kad dainuočiau taip, net jei partitūroje nieko nebūtų pažymėta. Nes įsigilinus į prancūzų lingvistiką, viskas tapo natūralu.

„Kiekvieno iš mūsų gyvenimas reikšmingas, nėra reikšmingesnių gyvenimų už kitus. Jaunutės, nieko ypatinga nepasiekusios Manon gyvenimo istorija yra tiek pat reikšminga. Ji miršta ant mylimojo rankų konstatuodama, kad ši istorija baigiasi. Miršta laiminga, įsitikinusi, kad ją tikrai mylėjo. Toliau bus kitų gyvenimų istorijos, irgi reikšmingos, todėl liūdėti nėra dėl ko“.

Ir dabar manau, kad Manon miršta laiminga. Vieni žmonės nugyvena ilgus gyvenimus, kitų jis – trumpas ir suspaustas. Pagrindinis Manon personažo leitmotyvas: „Gyvenam šiandien, nes niekas nežino, kas bus rytoj“.

Pastebiu, kad žmonės, besivadovaujantys tokia gyvenimo filosofija, greičiau „sudega“. Jie netausoja savęs nei darbe, nei asmeniniame gyvenime, o vėliau, net jei ir lieka po visų nuotykių gyvi, – netenka žėrėjimo akyse, vaikšto kaip nuvytusios gėlės, išnaudojusios savo gyvybinę energiją. Jie įprato gyventi siekdami vis aukštesnės kartelės, todėl pasiekę galimybių zenitą jaučiasi viskuo nusivylę, pavargę ir nelaimingi.

Ir priešingai: žmonės, kurie jaunystėje draugų buvo laikomi melancholiškais lėtapėdžiais, sulaukę 50-mečio džiaugiasi gyvenimu, turi milijoną projektų ir netgi atrodo jauniau už savo bendraamžius. Jie lėtai skleidžiasi, bet spėja ilgiau viskuo pasimėgauti. Labai įdomu tai stebėti.

„Manon išduoda De Grijė, nes, būdama vargšė, jaučiasi pasiturinčio jaunuolio meilės neverta. O kai žmogus jaučiasi nevertas kito meilės, jis nesugeba pats atsakyti meile.“

Dabar sakyčiau, kad Manon labiau išgąsdino De Grijė jausmų tyrumas. Juk ji – dar vaikas, nebrandi asmenybė. Jai buvo vos penkiolika, kai atvyko į Paryžių. Ją baugino mylimojo skubėjimas tuoktis, siekis gyventi atokiame namelyje tarp miškų, atsiskyrus nuo viso pasaulio. Manon visą ankstesnį savo gyvenimą praleido provincijoje, maža to – ją net ketino uždaryti į vienuolyną. Ji pabėgo, norėdama patirti gyvenimo šėlsmą, o mylimas vyras nori uždaryti ją kažkur sodyboje...

Turbūt žmogus negali savęs atrasti, kol savęs neišbarsto. Negali būti atvirkščiai. Pirma turi išsitaškyti, o tada jau „susirinkti”: lįsti į save, medituoti ir kontempliuoti. Jaunas žmogus turi šėlti, pažinti aplinkinį pasaulį. Kai labai jauni žmonės užsiima jogomis ir filosofijomis, man tai atrodo dirbtina.

„Artisto darbas neįsivaizduojamas be emocijų, kurias scenoje tenka atverti dažniau nei kasdienybėje. Tai išbalansuoja, ypač kai personažo emocijos fatališkai sutampa su tavo pačios gyvenimu. Tuomet atrodo, kad pati lemtis, o ne režisieriai ar teatras, tau tikslingai parenka vaidmenis. Viskas baigiasi tuo, kad galiausiai pradedu netgi kalbėti kaip personažas, o ne kaip Viktorija Miškūnaitė.”

Įdomus dalykas, kad vaidmenys išties vienaip ar kitaip susitapatina su mano gyvenimu. Tik gal nebe taip dramatiškai, kaip anksčiau, kai rėmiausi Konstantino Stanislavskio vaidybos metodika.

Skaičiau daug literatūros, žymių aktorių pasisakymų apie tai, kaip atsiriboti nuo scenoje atliekamo vaidmens. Atsiriboti tiek, kad jis būtų profesionaliai, o ne formaliai atliekamas, bet tuo pačiu leistų nesudeginti savęs. Manau, po ilgų ieškojimų man pavyko susikurti tokią techniką.

Savo asmenybę reikia saugoti nuo personažų „intervencijų“, kad jie nepažeistų psichikos. Nes riba iš tikrųjų yra labai plona. Ypač tokiems maksimalistams kaip aš, kurie spaudžia „iki dugno“ ir niekada negalvoja, kuo visa tai baigsis... O apsisaugoti nuo perdegimų yra svarbu.

Tam labai pasitarnavo pandemijos periodas, kai absoliučiai viskas sustojo. Iki tol neįsivaizdavau savo gyvenimo be scenos. Galvojau, kad tą dieną, kai nustosiu dainuoti, aš, kaip asmenybė, mirsiu. Ir tikėjau tuo labai nuoširdžiai – vien pagalvojus apie tai pravirkdavau.

Bet pandemija mano galvoje sukratė daug dalykų ir išlaisvino ne tik nuo visų mano baimių, bet ir nuo vaidmenų. Tik tada, kai išsivaliau aplinką nuo savo darbo, kai netekau personažų, už kurių galėčiau pasislėpti, – pagaliau atradau pati save. Tai buvo labai įdomus procesas. O sugrįžimas atgal į teatrą, prie savo mylėtų vaidmenų, buvo dar įdomesnis, nes jau visai kitaip viską pamačiau ir pajaučiau.

„Nežinau, kaip šuolis su balionais atrodo žiūrovui, tačiau man šis epizodas nėra lengvas paskraidymas. Iš esmės tai – kaskadinis triukas, kurio operos solistas neprivalo atlikti. Turi labai pasitikėti scenos personalo kruopštumu ir tiesiog šokti žemyn stačia galva.“

Dabar šį spektaklio epizodą vertinu kaip cirko pokštą. Manau, reikia spektaklyje tų balionų, nes be jų sunku įsivaizduoti prancūzų operą.

Po poros metų, kai tas pats režisierius Vincent‘as Boussard‘as „Kapulečiuose ir Montekiuose“ mano Džuljetai liepė eiti siauru aukštu buomu, skyrusiu sceną nuo orkestrinės, ir dainuoti stovint ant prausimosi kriauklės krašto, neturint kur įsikibti, – išdrįsau pasiteirauti režisieriaus, ar jis pats neturi aukščio baimės. Ir V. Boussard‘as prisipažino, kad „žiauriai“ bijo aukščio, todėl pavojingi triukai scenoje jį jaudina.

„Turime daugybę stiprių dainininkų ir jaunų žmonių, kurie galvas padėtų dėl darbo scenoje. Vienintelė priežastis, dėl kurios jie išvažiuoja, – noras apmokėti būtiniausias sąskaitas.“

Ir dabar tam pritariu, pritariu, šimtą kartų pritariu! Lietuvoje reikia atvirai ir garsiai kalbėti apie tai, kad kultūros sektorius yra per menkai finansuojamas. Nes sąskaitoms, kurias gaunu kas mėnesį, visiškai nesvarbu, kad aš – teatro primadona. O dar reikia rūpintis savo įvaizdžiu, visada gražiai atrodyti. Jeigu operos primadona į apdovanojimų ceremoniją ateitų su džinsais, tai publika to tikriausiai nesuprastų...

„Esu liguistai priklausoma nuo sėkmės: jei nesiseka asmeninis gyvenimas – visa kita taip pat neegzistuoja.“

Anksčiau tai sakydama turėjau omenyje romantinę asmeninio gyvenimo pusę. Dabar galėčiau papildyti, kad labai svarbu atrasti savo būties ašį, vidinę atramą savyje.

Sakau tai ne iš knygų, o pati suvokusi, kad ne kituose reikia laimės ieškoti. Žmogus turi išmokti jaustis laimingas būdamas vienas, kai jo laimė nepriklauso nuo išorinių veiksnių. Atradęs tą vidinę ramybę, ir pasaulį pradedi visai kitaip suvokti. Atsiranda poreikis ne gauti meilės, o ją dalinti. Meilė kitam gimsta ne iš meilės trūkumo, o iš meilės pertekliaus, kai norisi ir kitą žmogų laimingu padaryti.

Ir pati meilė įgyja kitokį atspalvį: ji nebebūna „toksiška“, kai mylėdamas kankiniesi ir graužiesi, kad kitas tavęs nemyli. Bet kodėl tas kitas tave turi mylėti, už ką?..

Meilę reikia užauginti pačiam sau, savyje, o tada ja apdovanoti kitą. Ir mylėti besąlygiškai – duoti nieko nesitikint atgal. Tuomet galima mylėti ir per atstumą, ir net nebūnant kartu. Tiesiog visa širdimi linkėti mylimajam visa ko geriausio.

„Kad ir kas nutiktų jūsų gyvenime – šypsokitės, nes tai yra jūsų gyvenimas, ir ne daugiau.“

Labai manoniška mintis. Bet ir aš dabar taip pasakyčiau.

Jei priimtume gyvenimą visų pirma kaip dovaną ir galimybę išreikšti save fiziniame pasaulyje, daugelio gyvenimai pakryptų visai kita linkme. Žmonės, ryte atsikėlę, jaustųsi žymiai laimingesni. Jie su džiaugsmu priimtų faktą, kad yra gyvi ir dar turi laiko nuveikti tai, ką nori. Ką šiandien darome, yra indėlis į mūsų ateitį, o tai, ką šiandien turime, lėmė mūsų pasirinkimai praeityje. Todėl neverta graužtis ir pykti, jei kas nors vyksta ne taip – juk patys anksčiau šito norėjome. O jei dabar nebenorime, jaučiamės kaip išaugtuose marškinėliuose, – metas tai keisti. Ir keisti savo valios pastangomis.

Į viską reikia žiūrėti paprasčiau. Apskritai atsisakiau idėjos, kad būtina visaip kankintis, kentėti, kad pasijustum didvyriu. Nesąmonė! Ilgą laiką gyvenau pagal tokią formulę ir galiu pasakyti, kad ji veda į savidestrukciją. Žmogui reikia šiek tiek nepatogumo, kad užsikurtų jo pasipriešinimo „varikliukas“, bet ilgai diskomforte gyvendamas prarandi motyvaciją ir tampi viskam abejingas.

Laimė, žmogus visada turi pasirinkimą. Svarbiausia gyventi sąmoningai ir vaidinti pagrindinį vaidmenį savo gyvenime.