Su fizine negalia gimusi mergina tam, kad galėtų vaikščioti, naudoja kojos protezą, kurį paauglystėje slėpė ir negalėjo priimti. Šiandien I. Kručaitė yra susidraugavusi su savo negalia ir pristato save kaip metalinės kojos ambasadorę. Ji šypsosi žinomų prekės ženklų fotosesijose ir savo kasdiene veikla siekia suteikti galimybę moterims su negalia būti matomoms.

Indre, esate svarbi pirmosios negalią turinčių modelių agentūros ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse dalis. Kaip ši agentūra prisideda prie stereotipinių grožio standartų laužymo? Kodėl tai yra svarbu?

Mūsų agentūra skelbia žinią, kad reklamoje gali būti matomi visi – nepaisant amžiaus, kūno sudėjimo, fizinių galimybių... Tai labai svarbu, nes čia dažnai rodomi tarsi nušlifuoti vaizdai, tobuli kūnai, kas savaime nėra blogai, tačiau pasaulyje juk yra tiek daug įvairių žmonių. Siekiame atskleisti šią tikrąją mūsų visuomenę su jos netobulumais, kurie yra tokie artimi daugeliui mūsų. Žmonės po truputį pradeda pavargti nuo tos tobulybės, o jos dalimi patys jaučiasi ne visada. Tad kuo daugiau pozityvių ir skirtingų pavyzdžių turėsime, tuo labiau įsitrauks patys žmonės, blogų ir tamsių nuotaikų sumažės, o pasaulis taps artimesnis ir mielesnis.

Ar pastebite teigiamų žmonių su negalia vaizdavimo reklamose, mados industrijoje ir kultūroje apskritai tendencijų? Kas tai lemia ir kaip ši situacija galėtų keistis dar greičiau?

Asmeniškai manau, kad žmonių su negalia įtrauktis intensyvėja, o gerų pavyzdžių – vis daugėja. Žinoma, svarbu, kad tai būtų daroma išlaikant tęstinumą, neįžeidžiant, su pagarba ir atjauta visiems, o negalia nebūtų bandoma apibrėžti pačio žmogaus. Štai visai neseniai viena telekomunikacijų bendrovė pristatė reklaminę kampaniją, kurios centre – žmonės su negalia. Jie atskleidė tikras žmonių istorijas, situacijas, su kuriomis susiduriame kiekvienas, o nebandė negalios iškelti į svarbiausią vietą. Kuo daugiau tokių pavyzdžių turėsime, tuo greičiau ir gerės pati situacija. Žymiai daugiau teigiamų ženklų pastebima užsienio rinkose, kur žinomi prekių ženklai vis dažniau atsiveria, o įtraukties skatinimą paverčia svarbia savo misija.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atliktų interviu su negalią turinčiomis moterimis pastebėta, kad negalios turėjimas kitų žmonių akyse jas neretai tarsi nulytina – matomas žmogus su negalia, o ne moteris. Ar tai pastebite savo veikloje? Kaip tai galėtų keistis?

Veikloje to nepastebiu, nes mūsų klientai kviečia moteris atskleisti savo grožį, patrauklumą, siekia jas įgalinti. Mes ir patys stengiamės joms padėti atsiskleisti, nes kartais tikrai pasitaiko atvejų, kad moterims sunku rodyti savo negalią, jos jaučiasi nedrąsiai, tad mūsų misija yra joms padėti pasijausti gražiomis. Žinoma, save pamilti kasdien mokomės kiekvienas iš mūsų – nesvarbu, turime negalią ar ne.

Tiesa, nulytinimo atspindžių tenka pastebėti savo asmeniniame gyvenime. Moterys dažnai jaučiasi nemoteriškos, nes aplinka į jas taip nežiūri, priima kaip tiesiog neįgalius žmones. Labai svarbu, kad pačios moterys nebijotų apie tai kalbėti ir imtis pokyčių, nes kuo daugiau matomumo ir pavyzdžių turėsime, tuo lengviau keisis pati situacija. Daug teigiamų ženklų matome užsienio reklamose, kur moterys atskleidžiamos kaip stiprios, galingos, gražios, nebijančios parodyti savęs.

Indrė Kručaitė

Beatričė Mikšytė

Su kokiomis neigiamomis nuostatomis, įsisenėjusiais stereotipais susiduria negalią turinčios moterys, kurios siekia būti matomos?

Neigiamos nuostatos, liečiančios negalią turinčias moteris, yra dažnai susijusios su motinyste – manoma, kad tokių mamų vaikams bus sugadinta ateitis, jos negalės jų tinkamai išnešioti. Taip pat išlikę stereotipai, kad moterys su negalia negali būti savarankiškos ir priklauso nuo savo tėvų ar vyro. Žinoma, daug kas priklauso nuo aplinkos pritaikomumo, tačiau jei moteriai yra suteikiamos galimybės ir yra noro, jos tikrai gali būti savarankiškos.

Klaidingų nuostatų neišvengiama ir kalbant apie moterų išvaizdą. Dažnai galvojama, kad jei turi negalią ar sėdi vežimėlyje, tavo drabužiai turi būti neatkreipiantys dėmesio, o jei rengiesi priešingai – nori išsišokti. Kartais atrodo, kad žmonės labai stebisi negalią turinčiųjų noru gyventi visavertį gyvenimą. Tai juk turėtų būti visiškai natūralu, nes kone visada negalia nėra pajėgi apriboti žmogaus.

Indre, gal galite pasidalinti savo patirtimi? Pati taip pat esate ir modelis, kaip nusprendėte eiti šiuo keliu? Su kokiais iššūkiais teko susidurti ir kas padėjo juos įveikti?

Vaikystėje ir paauglystėje tarsi slėpiau savo negalią, rinkdavausi kojos protezą, kuris nelabai skirdavosi nuo sveikosios. Nors tėvai man visada sakydavo, kad esu lygiavertė visuomenės dalis, visuomenėje nesijaučiau saugi ir priimta. Prie to tikrai prisidėjo tai, kad aplink save nemačiau pozityvių pavyzdžių. Bręstant man buvo labai svarbus moteriškumas, o tai dar labiau išryškėjo, kai pradėjau vaikščioti į pasimatymus, kur jausdavausi „nurašoma“ vien todėl, kad turiu protezą.

Vieną dieną nusprendžiau apie savo negalią pradėti kalbėti socialiniuose tinkluose, čia keldavau įvairias nuotraukas su ir be protezo, paleidau baimes. Augant matomumui, sulaukiau vis daugiau palaikymo iš negalią turinčių ar tiesiog daug vidinių išgyvenimų patiriančių moterų. Tai tapo mano varikliu. Sulaukiau ir ne vieno pakvietimo sudalyvauti užsienio rinkoms kuriančių lietuviškų prekės ženklų fotosesijose, o tai leido man pasijausti išties moteriška, įgalinta. Labai noriu, kad ir visos kitos moterys galėtų taip jaustis – stiprios savame kūne.

Kokių priemonių turėtų būti imamasi, norint užtikrinti moterų su negalia matomumą? O gal teigiamas pokytis gali gimti pačios moters požiūryje, veiksmuose?

Manau, kad pokytis turi prasidėti ir pačiose moteryse. Pati sukūriau draugystę su negalia, žinau, kad tai yra tikrai sunku, bet labai svarbu atsiverti visuomenei ir kalbėti. Taip pat prie to gali prisidėti reklamos industrija, įvairios institucijos, viešumas, realūs pavyzdžiai, griaunantys stereotipus. Visada bus skeptikų, bet svarbiausia nenuleisti rankų ir siekti tikslo – atviresnės ir vienas kitam jautresnės visuomenės.