Šiemet 25 metus scenoje švenčiantis atlikėjas Mantas Jankavičius pasakos, kad jo karjera prasidėjo visai ne scenoje – ji buvo įstojęs į autošaltkalvio specialybę. „Tuo metu tai buvo prestižinė specialybė, nebūčiau įstojęs, mane per pažintis įkišo. Mama bijojo gatvės, išgyveno, norėjo man ko geriausio. Bet dabar ateina į koncertus ir labai didžiuojasi manimi“, – LNK laidoje „KK2 penktadienis“ šį vakarą pasakos Mantas Jankavičius.
Atlikėjas atviras – jis buvo probleminis vaikas. „90-ieji buvo toks bardakas, mes augom gatvėse, tėvai neturėdavo mums laiko, mes landžiodavome po rūsius, vogdavome dviračius, daužydavome langus, o trylikos metų jau rūkiau. Pirkdavau cigaretes, vogiau iš tėvų“. Dabar Manto vaikai auga kitaip. „Turėjau paauglystę, kokios nematau savo vaikuose ir tai mane labai gąsdina“.
Būti 25-erius metus scenoje, pasak Manto, reikia talento. „Jei nebūtų tų gabumų arba jie kybotų ant plauko, arba būtų prodiuserių sukurti dirbtinu būdu, čia mūsų nė vieno nebūtų“. Savo sceninį jubiliejų Mantas švenčia su koncertų turu „12 violončelių“. „12 juodvarnių, 12 apaštalų, 12 valandų, 12 mėnesių... Tai skaičius, kuris simbolizuoja gyvenimo trapumą. Kviečiu žmones atšvęsti gyvenimą“.
Atlikėjas atvirai prisipažino sirgęs žvaigždžių liga. „Tai vidinė būsena, kai jautiesi viduje labai vertingas, didelis mūsų muzikiniame kontekste ir pamiršti, kad, atvažiavęs į Augustavą Lenkijos pasienyje tu jau stovi eilėje su visais žmonėmis ir lauki, kol tave aptarnaus. Būna pakilimas, kai tave atpažįsta gatvėje, žino, kada tavo gimtadienis ir nori su tavim fotografuotis. Lengva pagalvoti, kad tai yra didžiulis tavo nuopelnas, kad esi labai svarbus ir reikalingas. Šis dalykas mane lydėjo labai daug metų ir nežinau ar šiandien man lengva taip paprastai atsistoti čia, pavyzdžiui, kaimynystėje, Šeškinėje ir pabūti su žmonėmis. Iki šiol gydausi. Sako, kad puikybė miršta septynios dienos po mirties“.
Nors kitus atlikėjus drasko širdies dramos ir skyrybos, Mantas, atvirkščiai, 22 metus gyvena su ta pačia moterimi. „Tai jos nuopelnas. Aš įstatymu uždrausčiau kurti šeimą tiems, kurie dirba tokį darbą. Tai antišeimiška profesija ir labai sunku išlaikyti balansą tarp scenos, kurioje tave šlovina, tau ploja, tave myli, ir namų, į kuriuos grįžus reikia išnešti šiukšles. Ir supranti, kad tu ten nenori būti, nes nori ten, kur tave šlovina. Šita iliuzinė apgaulė dažnai pakiša koją.“
