Pirmaisiais naujos laidos svečiais tapo verslininkas, nuomonės formuotojas Laurynas Suodaitis, auginantis sūnų Lauryną, ir „DHL Lietuva“ oro ir žemės transporto skyriaus vadovas Auris Petkevičius, auginantis sūnus Taurą ir Jorį.
Žinia, jog sūnus Joris serga vėžiu, A. Petkevičiaus šeimą pasivijo atostogų Juodkrantėje metu. „Jorio smegenėlėse buvo atrastas 4 cm dydžio piktybinis auglys. Visas mūsų gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Einant prie altoriaus, mes visi būname labai gražūs ir laimingi, tariame skambius žodžius, jog būsime kartu ir laimėje, ir kai bėda ištiks. Iš štai, susirgus sūnui, tą priesaiką aš prisiminiau ir akimirksniu supratau, kad tai momentas, kuriame aš turiu įrodyti atsakomybę už santuokos ceremonijos metu ištartus žodžius. Tą akimirką aš galvojau tik apie tai, kaip būti su šeima išvien ir palaikyti sūnų su besąlygine meile. Mūsų situacija buvo išties sudėtinga, gydytojai nuteikė viskam, net ir tam, kad vaikui teks mokytis iš naujo vaikščioti, kalbėti...“, – prisimena pašnekovas.
Po operacijos, kai reikėjo apsispręsti, kuris iš tėvų gulasi į ligoninę kartu su sūnumi, šį iššūkį priėmė Auris. „Man svarbiausia tuo metu buvo būti kuo arčiau savo sūnaus jam pačią sunkiausią akimirką, pačiuose skausmingiausiuose procesuose. Sūnaus liga man davė stipriausia, ką galėjo suteikti gyvenimas. Nežinau, kas laukia ateityje, bet galvoju, jeigu šitai išgyvenau, tai visa kita, visos gyvenimiškos smulkmenos, tiesiog nublanksta ir tampa nebesvarbios“, – sako A. Petkevičius.
Pats be tėvo užaugęs Auris prisipažįsta: kai žmona laukėsi pirmagimio, jis labai jaudinosi. „Kadangi neturėjau jokio pavyzdžio, išgyvenau, ar sugebėsiu būti tobulu tėčiu savo sūnui. Mokiausi iš aplinkos, draugų. Sau, kaip tėčiui, norėčiau palinkėti kuo daugiau akimirkų, kurias galiu leisti su savo vaikais. Jos taip greit prabėga...“, – sako pašnekovas.
Laurynas Suodaitis įsitikinęs – daugeliui vyrų užtrunka susigyventi su akimirka, kad jau tapai tėčiu, o kiekviena diena kupina naujų atradimų. „Aš turiu vieną linksmą istoriją. Tuomet ji nebuvo tokia linksma... Prieš keletą metų mes grįžome iš Meksikos ir žmona gavo teigiamus dviejų testų atsakymus – kovido ir nėštumo. Tuo metu kovidas atrodė labai baisus reikalas, tad streso turėjome pakankamai. Buvo ir ašarų, ir džiaugsmo vienu metu“, – prisimena žinomas vyras.
Paklaustas, ką reiškia būti vienišu tėčiu, Laurynas sako negalintis savęs tokiu vadinti: „Vienišas esi tada, kai netenki antrosios pusės. O mes sūnų auginame kartu su Viktorija, turime sutartą grafiką. Absoliučiai nesijaučiu vienišas, mes su sūnumi turime vienas kitą. Jei pritrūksta įgūdžių ar patirties, yra su kuo pasitarti. Laikas su vaiku man yra pats didžiausias malonumas, aš į šoną nustumiu darbus. Savo sūnui tėčiu turiu būti visu 100 proc., nes jei to nepadarysiu, vėliau labai pasigailėsiu. O kalbant apie vienišumą, šiandien vienišas, greit gal jau nebebūsiu vienišas. Kas ten žino”.
Laurynas prisipažįsta: būna dienų, kai jis įlenda į dušą ir dantis išsivalo tik 4 valandą popiet, užmigus sūnui. „Bet tai ir yra nuostabu, kai vaikas trokšta tavo maksimalaus dėmesio. Noriu nuo pat mažų dienų kurti mūsų tarpusavio emocinį ryšį ir tam savo laiko negailiu. Savęs pavyzdiniu tėčiu nelaikau. Esu toks tėtis, kokį turėtų turėti kiekvienas vaikas. Rūpintis savo vaiku, atsiduoti jam visa širdimi nėra nieko gėdingo“, – šypsosi pašnekovas.
Laurynas prisimena, kokia buvo aplinkinių reakcija, kai jis pradėjo kovą dėl sūnaus globos. „Daug kam buvo neįprasta: kaip čia taip nutiko, kad žmonės eina kapotis ne dėl pinigų, o vyrui staiga vaikas parūpo. Jūs net neįsivaizduojate, kiek sulaukdavau žinučių: „tai pavaidinti sugalvojai, visuomenės jautrumą sukelti?“. Turėkite omenyje, kad jei aš nieko nebūčiau daręs, galėjau vaiko gal net pusmetį nematyti žinant, kiek laiko mūsų šalyje gali trukti teisiniai procesai. Yra vyrų, kurie, užtrukus skyrybų procesui, vaikų nemato ir po 5-6 metus. Mano tolimesnė misija – kad mūsų šalyje tokių dalykų nebūtų.
