Dainininkas Marijonas Mikutavičius pastebėjo prie ūkininkų traktoriaus pritvirtintą karstą ir suskubo komentuoti.
„Dar 2017 - ais atliktas tyrimas teigė, kad net 76 proc. lietuvių palankiai vertino kremavimą. Tad temptis į mitingus grabą yra labai jau oldskūl. Urna ant traktoriaus, o dar papuošta neoninėmis lemputėmis būtų labai modernu ir paveiku. Čia prisiknisant grynai prie estetinės reikalo pusės“
Teatro režisierius Oskaras Koršunovas „Facebook“ išreiškė palaikymą ūkininkams.
„Respect ūkininkams! Atvažiavo su savo transformeriais, tvarkingai išsirikiavo, kas atrodo dar grėsmingiau. Miestelėnai nuščiuvę, lyg būtų pamatę ateivius. Staiga suprato, kad ne jie centras, o veikiau pakraštys, lūšnynų gyventojai. Valdžia tuoj suskubo daryti nuolaidas.
Agrarinė kultūra parodė savo galią. Na, o kultūra? „Kultūros barai“ užsiraukė, eilės laukia kiti leidiniai. Portaluose apie kultūrą – paskutinėje vietoje, kažkur laisvalaikyje, nugrūsta į žemiausią lentyną, kai civilizuotame pasaulyje kultūra yra antras puslapis po politikos.
Kultūros darbuotojų atlyginimai, matyt, mažesni už mokytojų. Docentai ir profesoriai skamba gražiai, bet tik ne algalapiuose. Apie paskolas didesniems įsigyjimams jiems net mintis į galvą neateina. Aktoriai, dirbdami iki išsekimo, negauna vidutinio atlyginimo. Nepriklausomi teatrai iš Lietuvos kultūros tarybos projektams gauna tiek, kad iš esmės jokio normalaus spektaklio padaryti negali, o ir valstybiniai teatrai, išskyrus nacionalinius, nebegali realizuoti rimtų pastatymų. Problemas galima vardinti be galo.
Aukštos agrarinės kultūros šaliai reikia gyvybiškai, bet ir be kultūros valstybė tampa niekinė. Štai kur problema – politikams trūksta kultūros, o kultūros žmonėms politiškumo. Politikai ūkininkus supras, nes ir patys dažnu atveju kilę nuo ūkio, bet su kultūra sudėtingiau. Išeitis viena – išeiti į gatves, kaip tai darė mokytojai ar dabar daro ūkininkai, ir pagaliau iškrėsti ką nors nekultūringo, nes matyt tik taip politikai ir valdantieji gali suprasti kultūros svarbą“, - rašė O.Koršunovas.
Žurnalistas Andrius Užkalnis išreiškė savitą nuomonę.
„Problema su žemės ūkiu Lietuvoje yra ne traktoriai Vilniuje.
Traktoriai Vilniuje yra teisėtas ir civilizuotas protestas ir man geriau jau traktoriai ir dėl jų uždarytas eismas, negu dviratininkai ir paspirtukininkai ant gatvių, skirtų automobiliams.
Problema su žemės ūkiu yra visos Lietuvos žmonių galvose, ir ją parodo kvailystė, kurią šiandien girdėjom tūkstantį kartų: „traktoriai brangesni už mersedesus, dar jie skundžiasi“.
Čia yra tikras runkelio požiūris. Runkelis nesupranta, kaip galima turėti puikias gamybos priemones (ar tie traktoriai priklauso patiems ūkininkams, čia jau kitas klausimas). Runkeliui reikia, kad visko būtų daug ir pigiai, tegu ir šūdino. Todėl ir šneka, kaip sovietizuotas durnius.
Runkelis taip pat mano, kad mums reikia žemės ūkio tam, kad turėtume kuo daugiau kuo pigesnės produkcijos. Runkelis mieste nesupranta problemos su pieno supirkimo kainomis, kur spaudžiami centai, kuriuos visai galėtume affordinti mokėti melžėjams, nes pieno pakelyje jie sudaro visiškai nežymią kainos dalį. Tai ne laisva rinka, nes laisva civilizuota rinka suponuoja jei ne lygiavertį, bet palyginamai padorų santykį tarp pirkėjo ir pardavėjo. Kai vienas yra suimtas žnyplėm už kiaušų, tai ne laisva rinka, o postsovietiniai 90s ir banditų lariokai.Lietuva, deja, nesupranta, kad savas žemės ūkis reikalingas tam, kad turėtume kuo geresnį maistą, ir kad kaimiečiai prižiūrėtų gamtą, kad atrodytų, kaip Šveicarija (kur subsidijos tokios, kad ES atrodo kaip ubago vakarienė) ir kad jis turės būti subsidijuotas, nes jeigu mes norime turėti laimingus žmones kaime ir gražų kaimą, tai už tai reikia mokėti.
Aš noriu ne tik kiaušinių iš laimingų vištų ir pieno, iš laimingų karvių, bet ir visko, kas ant stalo, iš laimingų kaimiečių.
Čia panašiai, kaip normalūs žmonės nori vaikų iš mylimos moters, o ne iš tos, kuri pigiau pagimdys ir kuri rengiasi blogesniais drabužiais, todėl apsimoka. Ir mašinos normalūs žmonės nori tokios, su kuria gera važinėti, o ne tos, kuri pigi, mažai ima ir kurios niekas nevogs, nes kam tokios reikia.
Tai prie progos nupirkit ką nors iš ūkininkų jų turguose“, – teigė A.Užkalnis.
Renginių organizatorė, scenaristė Jurga Klimaitė-Riebling komentuodama situaciją nestokojo ironijos.
„Žinokit, į prospektą įvažiuot negalėsiu“, – atsiprašo bolt vairuotojas, vežantis mane namo po ilgos kaip kelionė iš Biržų į Vilnių traktoriumi darbo dienos.
„Jie dar vis čia?“ – nuoširdžiai nustembu. Ok.
Kad jau taip, užsuku pakeliui pavalgyt į piceriją prie Seimo. Kartais ten susitinkam su kaimynu Emiliu Velyviu prie ekologinių aviečių arbatos pakalbėt apie žaliąjį kurą, daugiamečių pievų išsaugojimą, ES išmokas ir kitas ūkio aktualijas. Žmonių ne itin daug – pati ta vieta pokalbiams.Šįkart kaimyno nesutikau, bet jau prie durų dėmesį patraukė gausus būrys drūtų vyrų. Vėl pati sau nusistebėjau, kas tiems žmonėms – antradieniais lėbaut (aš, pavyzdžiui, į invino vaikštau pirmadieniais.)
Bet, pala, dar buvau neįžengus į vidų! O ten vyko visų puikiausias ūkininkų korporatyvas.
Pečiai platūs, veidai linksmi, – visgi ne kasdien Vilniuj. Kiek čia iš Pąsvalia rajoną john-deer'u prilakstysi. Nuotykis!
Padavėjos sukos vikriai kaip dailiojo čiuožimo čempionate. Pažadėjo maistą pagamint greitai. Kol laukiu – klausaus aplinkos eterio.
Vyrai vienas į kitą kreipiasi pagarbiai: „Na, ūkininkai, prašom, pakelkim...“ Aplankydami kaimynus prie gretimų stalų, pirma vėlgi pašlovina ūkininkus. Čia tuoj vienas persiprašo: „Čia jie – ūkininkai. Aš tiesiog iš to paties kaimo...“ , - rašė J. Klimaitė-Riebling.
Na, o komunikacijos specialistas Aidas Puklevičius šį protestą lygino su Šiaurės Venecija.
