Turbūt nepameluosime pasakę, kad įspūdingiausias ir reikšmingiausias šiemet Lietuvoje nutikęs muziejinis įvykis – nepaprasto grožio Žygimanto Augusto gobelenų kolekcijos paroda ir paskutiniaisiais metais pasirodę moksliniai leidiniai apie Lietuvos ir Lenkijos valdovo sukauptą prabangų rinkinį. Būtent Jūs esate tas žmogus, kuris Žygimanto Augusto gobelenams skyrė ne vienerius darbo metus. Ar šiandien pamenate, nuo ko prasidėjo Jūsų domėjimasis istoriniais audiniais?
Žygimanto Augusto gobelenus su meile tyriau apie dvidešimt metų. Juokavau, kad esu ketvirta žmona, žinanti, kur, kada jis užmigo ir atsibudo. Domėjimasis šiais audiniais gimė mokantis M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, pasirinkus tekstilės specialybę. Deja, Dailės akademijoje vyko kasmetinė rotacija – tekstilė arba kostiumo dizainas. Pastarasis manęs nedomino, bet norėjau studijuoti su klasės draugais. Taip pasirinkau meno istorijos specialybę. Po trejų metų supratau, kad tyrinėti išaustus gobelenus yra įdomiau, negu austi pačiai.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte tyrinėdama gobelenus?
Iš pradžių apie istorinius gobelenus nedaug kas žinojo, o ir buvo jų Lietuvoje tik apie dešimt. Magistrinio darbo vadovas galvojo, kad domėsiuosi Dainų ir šokių švenčių kostiumais. O mane masino tuo metu Verkių rūmuose buvę gobelenai. Studijuodama doktorantūroje „pajutau“, kad šiandien visame pasaulyje žinoma Žygimanto Augusto kolekcija gimė Vilniuje, mieste, kuriame jis tapo visavaldžiu valdovu ir sutiko savo gyvenimo meilę, o ne politinę sutuoktinę. Juokingas tada buvo pagrindimas „žinau, bet negaliu įrodyti“. Bandymas įrodyti truko apie dvidešimt metų, bet vis dėlto, pavyko.
Gerbiama Ieva, turbūt turite mėgstamų istorijų, kurios būtų susijusios su gobelenų kūrėjais ar audinių išlikimo istorija, o gal vaizduojamais siužetais?
Įdomu tai, kad pirmieji Žygimanto Augusto gobelenai, patys vertingiausi, ‒ „Pirmųjų tėvų istorija“ ir „Nojaus istorija“ ‒ buvo užsakyti Vilniuje, ir čia, galima manyti, ne kartą kabėjo. Patinka ir tai, kad tolesnė šių gobelenų istorija primena kokybišką istorinį detektyvą, o mįsles aš mėgstu. Tad ir šią įminti iš dalies pavyko, nors užtruko gana ilgai. Iš dalies ‒ nes iki šiol nėra aišku, kodėl apie šios stulbinančios kolekcijos užsakymus beveik nėra išlikę jokių archyvinių dokumentų. Galbūt tai galima sieti su milžiniškomis kolekcijos formavimo išlaidomis, kurias norėta nuslėpti.
Už uolų ilgametį darbą prieš savaitę buvote apdovanota Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos premija. Ar tai pakankamas darbo, kuriam skyrėte tikrai daug laiko ir jėgų, įvertinimas?
Visi įvertinimai yra malonu, žmogiškai, nes stengiesi, sieki rezultato. Pakanka ir ačiū, bet kai jo trūksta, norisi daugiau.
Kokius muziejus ar organizacijas siūlytumėte įtraukti į kelionių sąrašą tiems, kas domisi istoriniais gobelenais?
Tai painus, istorijos vingių sudarytas maršrutas, kuriame svarbi ir lankytojo sėkmė. Mat dauguma muziejų eksponuoja tik labai mažą turimos gobelenų kolekcijos dalį. Kiti gobelenai tuo metu „ilsisi“ susukti saugyklose. Artimiausias lankytinas muziejus būtų Vavelio pilis – Valstybiniai meno rinkiniai, kur sugrįžo ką tik Vilniaus Žemutinę pilį puošusi Žygimanto Augusto gobelenų kolekcija. Turtingos yra Vienos meno istorijos muziejaus (Kunsthistorishes Wien), Luvro muziejaus (Louvre) Paryžiuje, Viktorijos ir Alberto muziejaus (Victoria&Albert) Londone, Hempton Korto rūmų (Hampton Court) prie Londono kolekcijos. Šiuo metu didžiausia lankytojams atverta gobelenų kolekcija puošia Karališkųjų kolekcijų galeriją (Galeria Colecciones Reales) Madride. Tikrai verta aplankyti Kliuni muziejų (Musée de Cluny) Paryžiuje, nuostabiuosius Rafaelio darbus apaštalų istorijos tema kartais galima išvysti Siksto koplyčioje Vatikane, daug gobelenų puošia istorines pilis, iš kurių norėčiau išskirti Anžė pilį (Château d’Angers) Prancūzijoje, kurioje galima pamatyti net 103 metrų ilgio Apokalipsę vaizduojančių gobelenų ekspoziciją. Visko išvardinti nepavyks...
Teko girdėti, kad naujausi Jūsų tyrimai nenutolo nuo audinių, bet domitės nebe gobelenais?
Ne visai tiesa (juokiasi). „Domėtis“‒ nelabai tinkamas žodis. Istorijos ir menotyros moksluose reikia „žinoti“ net jeigu tai – spėjimas. Šiuo metu bandau tyrinėti Abiejų Tautų Respublikos valdovų Vazų meninės tekstilės kolekcijas. Tikrai įdomu, bet trūksta dar tų dvidešimties metų, skirtų Žygimantui Augustui. Kai bus naujienų, būtinai pasidalinsiu su kolegomis ir lankytojais.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte tyrinėdama gobelenus?
Iš pradžių apie istorinius gobelenus nedaug kas žinojo, o ir buvo jų Lietuvoje tik apie dešimt. Magistrinio darbo vadovas galvojo, kad domėsiuosi Dainų ir šokių švenčių kostiumais. O mane masino tuo metu Verkių rūmuose buvę gobelenai. Studijuodama doktorantūroje „pajutau“, kad šiandien visame pasaulyje žinoma Žygimanto Augusto kolekcija gimė Vilniuje, mieste, kuriame jis tapo visavaldžiu valdovu ir sutiko savo gyvenimo meilę, o ne politinę sutuoktinę. Juokingas tada buvo pagrindimas „žinau, bet negaliu įrodyti“. Bandymas įrodyti truko apie dvidešimt metų, bet vis dėlto, pavyko.
Už uolų ilgametį darbą prieš savaitę buvote apdovanota Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos premija. Ar tai pakankamas darbo, kuriam skyrėte tikrai daug laiko ir jėgų, įvertinimas?
Visi įvertinimai yra malonu, žmogiškai, nes stengiesi, sieki rezultato. Pakanka ir ačiū, bet kai jo trūksta, norisi daugiau.
Ačiū už pokalbį.
