Teatro koridoriuose su Algirdu Gradausku prasilenkiame dar tik (o gal ir net jau?) dešimtmetį, per kurį galėjau iš arčiau stebėti jo kuriamus vaidmenis, todėl su Kleantu „Šykštuolyje“ (rež. Irena Bučienė), Balošanskiu „Elite (Ponai Glembajai)“ (rež. Ivica Buljan) ar Halvardu Solnesu iš Yanos Ross spektaklio „Meistras Solnesas“ susipažinau tik per likusius spektaklio įkalčius kritikų tekstų ar nuotraukų pavidalu.
Mano pirmoji teatrinė pažintis su Algirdu prasidėjo nuo plėšiko Barmalėjaus spektaklyje „Daktaras Aiskauda“ (rež. Evaldas Jaras) ir Karaliaus bei Biznierius „Mažajame prince“ (rež. Saulius Mykolaitis). Tuo metu net ir vaikiškame spektaklyje buvo justi stipri kūrybinė Gradausko energija ir bandymas originaliai pamatyti jau „nuskaitytus“ personažus. Vaikiški spektakliai veikia kaip tam tikras matuoklis – vaikų niekada neapgausi pats netikėdamas savo kuriama iliuzija. Su gaivališka energija įvirsdamas į sceną Gradauskas patraukdavo visų mažųjų žiūrovų dėmesį ir vesdavo juos paskui savo pasakojamą istoriją.
Vėliau sekė Stribas „Bunkeryje“ (rež. Vytautas V. Landsbergis) ir Vasilevskis „Saulėtose dienose“ (rež. Ramunė Kudzmanaitė). Šie spektakliai gyvavo daugiau nei dešimtmetį, tačiau juose Gradausko kuriamas tamsus žmogus baugino, nereikalaudamas konkretaus vaidmens ar personažo pareigų apibūdinimo. Kai Algirdas įžengdavo į sceną „Saulėtose dienose“, jis taip laisvai jautėsi, kad pastebėdavo smulkmenas ne tik scenoje, bet ir žiūrovų salėje. Įtampa persmelkdavo kūną nuo pat pirmų minučių ir tuo metu labiau už viską norėdavosi sustingti ir likti nepastebėtas. Tą baimę, kurią anuomet kėlė Vasilevskis, dabar prisimenu skaitydama Škėmą ir netgi kituose jo kūriniuose keistą kostiumuotą personažą visada girdžiu kalbant Algirdo Gradausko balsu. Galvojant apie šiuos vaidmenis nesunku patikėti iliuzija, jog pats aktorius yra itin griežtas ir nejaučia nė trupučio baimės jausmo. Tačiau stebint daugiau jo vaidmenų šis įspūdis subliūkšta – tai tik aktoriaus kaukė, kuria jis prisidengia įkūnydamas kostiumuotas žmogystas.
Su visai kitokiu Gradausku susipažinau pamačiusi Algį „Demokratijoje“ (rež. Paulius Ignatavičius) ar Bibą „Lilijome“ (rež. László Bagossy). Tai naivūs ir paprasti žmonės, savo perdėtu žmogiškumu kartkartėmis keliantys juoką. Žinoma, šie personažai – tipažai, kurių reikia bendrai spektaklio stilistikai, tačiau tai suprasdamas Gradauskas neįsispraudžia į vaidmens rėmus, bet leidžia sau kvėpuoti improvizuodamas. Net ir kurdamas gana ribotos erdvės personažą, aktorius jam suteikia jautrumo ir priverčia žiūrovą susitapatinti. Todėl „Lilijome“ atskirus spektaklius spektaklyje kuria Tomos Vaškevičiūtės Marijos ir Algirdo Gradausko Bibo pora. Gradausko Bibas, kiek primindamas senąjį Barmalėjų, taip nerangiai ir nepatogiai jausdamasis scenoje sugeba įsirėžti į atmintį taip, kad dar ilgai po spektaklio jį prisiminęs pats sau kvailai nusišypsotum.
Kaip kūrėsi Vladekas Yanos Ross „Mūsų klasėje“ ar Puškinas Eimunto Nekrošiaus „Borise Godunove“ stebėjau savo pačios akimis. Tai kruopštumo ir atidos reikalaujantys personažai, kuriuos Gradauskas išlukšteno iš dramaturgijos kiauto ir įkūnijo, gilindamas savo aktorinę raišką: Vladeko atveju – empatiją personažui, Puškino – paties pasisiūtą tamsaus žmogaus „kostiumą“. Šie personažai keitėsi kartu su kiekviena repeticija ar spektakliu. Rodos, ne prikeldamas, o kaskart vis iš naujo kurdamas savo vaidinamų žmonių paveikslus, Gradauskas ieškojo naujos spalvos jau atrastoje spalvų paletėje.
Per šį laiką pamačiau Algirdą Gradauską įvairiuose vaidmenyse tiek scenoje, tiek ir už jos ribų. Pastarasis Algirdo vaidmuo su visa aktorių komanda vis dar šlifuoja savo kampus Oliverio Frljićiaus „Metamorfozėje“, tačiau dainininkas plastikiniame akvariume jau tikrai įsirašė į absurdo teatro istoriją. Tikiuosi, jog šie susitikimai tik dažnės, o Algirdas Gradauskas nenustos žaisti.
