Įsėdusi į automobilį kaskart paleidžiu Lino Adomaičio dainą „Vandenynai“, skirtą jo pirmagimei Saulei. Man joje tiek visko daug: ir geros energijos, ir padrąsinimo, kad viskas bus gerai. Vieną dieną paėmiau į rankas telefono ragelį – reikia su Linu pakalbėti apie „Vandenynus“! Bet pokalbis nuvinguriavo į kur kas platesnius vandenynus.
Linai, pakeliaukime laiku. Prisiminkite, koks buvote ir kuo gyvenote filmuojant pirmąjį dainos „Vandenynai“ klipą tolimojoje Čilėje 2018-aisiais. Pamenate: riesti ūsai, kostiumas, lakiniai batai, žengiantys per akmenis ir didžiules kriaukles? Kaip jautėtės, kai tų pačių metų koncertinio turo metu, būdamas ant „Siemens“ arenos scenos, paskambinote žmonai Irmai bei keletą minučių jai ir dukrai tiesiogiai transliavote atliekamų „Vandenynų“ pasirodymą: pilna žmonių arena su įjungtomis telefonų švieselėmis, o scenoje – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO)? Kokios nuotaikos sklandė filmuojant „Vandenynų“ vaizdo klipą 2020-ųjų pavasarį (namų įrašų studija, karantinas, ūgtelėjusi dukra Saulė ant rankų)? Naujausias šios dainos atlikimas – liepą Palangoje su NIKO orkestru. Kaip jaučiatės šiais metais atlikdamas „Vandenynus“?
Ši daina išties tapo ryškiausiu mano sukurtu ir atliekamu kūriniu, nepaisant to, kad jos atsiradimas buvo lengvas, spontaniškas ir nesitikėtas. Taip, nesitikėtas, bet labai tikėtas, pajaustas. Juk dainoje neišmatuojamas, siurrealistinis džiaugsmo pasaulis, kuriame būsimo tėvo ašaros laše telpa giliausios jūros. Kai Čilėje prie Ramiojo vandenyno filmavome vaizdo klipą, tikrai nežinojau, kad jis bus skirtas „Vandenynams“, nes šios dainos tuomet dar nebuvo. Tuomet turėjau tik tekstą, kurį sukūriau ten naktį vienu ypu, per 15 minučių. Tik vėliau, grįžus į Lietuvą, gimė muzika, melodija, aranžuotė orkestrui ir chorui.
Nesitikėjau, kad ši daina sujaudins tūkstančius žmonių. Bet eilinį kartą įsitikinu, kad posakis „iš širdies į širdį“ yra toks pats tikras, kaip ir mudviejų pokalbis šiuo metu. Atlikdamas „Vandenynus“ ir tuomet, ir šiandien – prisimenu dukrelės Saulės klausimą, atkeliavusį iš dainos: „Tėti, o kas yra vandenynų gelmėse?“ Atsakiau jai: „Vandenynų gelmės – tai mano širdis, kurioje tu, Saule, apšvieti net giliausias kerteles“. Taip, ši daina – tai mano dovana dukrai.
Tikrai neįsivaizduoju, kad nors vienas mano koncertas dabar galėtų apsieiti be jos. Kiekvieno koncerto pabaigoje žmonės skanduoja ne „pakartot“, o „van-de-ny-nai!“
Jums skirtas „Vikipedijos“ puslapis – puikus priminimas, kiek jau esate visko nuveikęs. Kvarteto „L+“ era, dalyvavimas „Eurovizijoje“ su Simona Jakubėnaite, net keturi Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos himnai, vienas jų – su legionieriumi Tanoka Beardu, bendri projektai su muzikantu ir keliautoju, dabar jau a. a. Hokšila Andrade, koncertiniai turai su jau minėtu Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu LVSO, Kauno bigbendu, NDR styginių kvintetu „G-Strings“. Kaip jūsų muzikinėje kelionėje atsiranda žmonės, su kuriais muzikuojate? Ir – kaip pasijunta, kad laikas skirtis ir judėti toliau?
Jei turėčiau vieną monumentalią veiklą ar vieną muzikinį projektą – nebūtų lengva, nes aš gyvas jaučiuosi tik tada, kai muzika juda, keičiasi, bręsta, yra visiškai laisva, myli, supyksta, atleidžia ir vėl nurimsta. Todėl mano muzikinė kelionė tokia įvairialypė, kontrastinga, spalvinga ir veržli, tarsi tekantis vanduo. Daugybė muzikinių formatų su simfoniniais orkestrais, chorais, bigbendais, ritmo grupėmis. Daugybė įvairiausių Lietuvos ir tarptautinių scenų. O dar neužmirškime kūrybinės veiklos įrašų studijoje bei muzikos produkcijos dėstymo Kauno technologijos universitete. Žodžiu, muzika yra mano sielos medžio kamienas, o to medžio šakos – įvairiausios muzikos kryptys ir skirtingi muzikiniai etapai. Retrospektyviai su pagarba žvelgiu į juos, nes nuo pradžių iki dabar sutinku begales nuostabių žmonių, kurių dėka esu, kas esu. Ir dėkui Dievui, kad imdamasis kokio nors iššūkio visuomet atlieku jį iki galo, o jau tuomet imuosi kito muzikinio projekto ar kitokio muzikinio formato.
Ką Jums davė geras muzikinis išsilavinimas, muzikinė šeimos aplinka? Tiesa, joje jau nebėra a. a. Jūsų Tėčio, smuikininko Algirdo Adomaičio. Ką jis Jums reiškė?
Nėra dienos, kai nepagalvočiau apie savo Tėtį. Mano dėkingumas jam išsipildo ne tik žodžiais, bet ir muzika. Jo parodytas kelias ir tame kelyje dar vaikystėje atsiradę žmonės – tėčio nuopelnas. Aš mokiausi groti smuiku pas jo smuiko mokytoją Vladą Varčiką, vėliau jis mane supažindino su Stanislovu Čepinskiu, pas kurį mokiausi smuikuoti privačiai. O tėčio vertybinis stuburas suformavo ir manąjį. Jo talentas, tikėjimas, jautrumas ir humoras gyvena manyje. Taigi posakis „žengti tėvo pėdomis“ – visiškai apie mudu. Jo smuiko stygomis dabar aš bėgu ir tikiu, kad tėtis iš dangaus stebi, džiaugiasi ir laimina. Tėtis man reiškia laba daug – jis mano stiprybė buvo, yra ir bus.
Prisiminkite savo vaikystės namus, juose apsilankiusius žmones. Kiek aplinka turėjo įtakos formuotis jūsų ir brolio muzikiniam skoniui, drąsino žengti pirmuosius žingsnius, palaikė ir vertino?
Mūsų namai visuomet buvo pilni muzikos. Tėtis leisdavo muziką per savo juostinius grotuvus, sukdavosi vinilinės plokštelės. Manau, toji skambėjusi muzika ir buvo pagrindinis mano muzikinio skonio formuotojas. Tėtis tuo metu iš savo draugų gaudavo naujausių Stevie’o Wonder’io, Whitney Houston, George’o Benson’o įrašų, kurie tais laikais nebūdavo lengvai pasiekiami. Be jokios abejonės, muzikinį skonį formavo ir visos muzikinės disciplinos Kauno Juozo Naujalio gimnazijoje. Jos nelikdavo tik tarp mokyklos sienų – visas muzikos pamokas ir specialybės grojimo užduotis tekdavo ruošti namuose. Tad mūsų namai nuolat skambėdavo, kartais net keliais sluoksniais iš skirtingų kambarių. Svarbiausia, kad visos tos muzikos fone ryškiausiai grojo mūsų mamos dėmesys, rūpestis ir beribė meilė.
Esate užsiminęs, kad mokėtės groti smuiku gražiausioje ne tik Kauno, bet, ko gero, ir visos Lietuvos vietoje – Kauno santakoje. Kokia čia istorija?
Dabartiniame Kauno kunigų seminarijos kurijos pastate buvo Juozo Naujalio gimnazija, kurioje prabėgo mano mokyklos laikai. Ten buvo unikali aura groti ir formuotis vidiniam pasauliui. Su klasės draugais bėgiodavome visai šalia esančioje Kauno pilyje ir apskritai visoje santakoje. Dvi didžiausios Lietuvos upės. Nuostabu. Tas laikmetis man yra ypatingas.
Smalsu, ar su broliu Marijumi (žinomu slapyvardžiu Ten Walls) planuojate kokį naują bendrą projektą (kažkada užsiminėte, kad norėtumėte kartu išleisti muzikos albumą...)?
Su broliu jau ne vienas bendras darbas įrašytas: „Window of my soul“, „7 ways“, „Žalioj tyloj“, „Falling down“. Man tai ypač reikšmingi kūriniai ar jų remiksai. Žinoma, norisi padaryti ir daugiau. Daugybė žmonių klausia, kada broliai surems pečius. Matyt, tai tikrai įvyks, tik tam dar reikia truputį laiko. Šiuo metu abu broliai džiaugiasi tėvystės dovana, daug laiko praleidžia su vaikais, taip pat kartais pasvajoja apie grandiozinį koncertą drauge.
Kiek Jums svarbus vanduo (vandenynai), gamta? Ar dar turite sodybą Suvalkijos miškuose su tvenkiniu? Ar ten gimsta dainų eilės ir muzika?
Vanduo... Galėčiau apie jį kalbėti ištisomis valandomis. Tiek skirtingų formų: ant žemės, po ja ir danguje, kalnuose, jūrose ir upėse. Tikras įkvėpimo šaltinis. Net ir albumas „Vandenynai“ įkvėptas vandens simbolikos. Apskritai visa gamta yra išorinė jėga, kuri subalansuoja vidinį pasaulį ir teikia ramybę. Su šeima labai daug laiko praleidžiame savo sodybėlėje, šalia savo tvenkinuko, jau mėgaujamės ir pirmaisiais vaikų žūklės laimikiais. Čia stengiuosi nekurti nei eilių, nei muzikos, bet kūrybines baterijas tikrai pasikraunu 100 procentų.
Judu su Irma esate atvirai pasipasakoję, kad Saulės laukėte ir kvietėte ją pasitelkdami naprotechnologiją. Ar po to sulaukėte kitų porų susidomėjimo šia tikėjimu pastiprinta šeimos planavimo alternatyva vaisingumo problemų turinčioms poroms, kurioms nepriimtinos pagalbinio apvaisinimo procedūros?
Kai pasidalinome džiugia savo šeimos patirtimi, sulaukėme nemažai klausimų. O smagiausia, kad daugelis porų sugrįžo su nuostabia žinia – pasaulį išvydo dar vienas stebuklas! Mes juk ir patys buvome įkvėpti mūsų vieno bičiulio šeimos patirties, kai jie savojo stebuklėlio laukė net 13 metų, o NaPro metodas vos per metus davė teigiamą rezultatą.
Pamenu, jau su Saule ant rankų nuvykome į NaPro kliniką – padėkoti mūsų gydytojui už rūpestį, čia pradėjome vartyti storą albumą, kuriame poros įklijuoja pirmąją užsimezgusio vaisiaus echoskopijos nuotraukėlę. Labai nustebome neradę jos. Pasirodo, po mūsų atsirado dar keli tokie pilni albumai su šimtais laimingų istorijų. Tuomet iš apačios išsitraukėme reikiamą albumą ir, suradę savo įrašą, dar kartą perskaitėme mūsų padėkos žodžius, dar kartą pažvelgėme į pirmąją Saulytės nuotrauką…
Dabar be Saulės šeimoje krykštauja dar ir Jokūbas. Įdomu, ar juose atpažįstate savo vaikystę: jos atradimus, nuostabą ir galbūt trauką muzikai?
Per vaikus mes nuo daugelio prisiminimų nupučiame dulkes, dažnai ir patys virstame vaikais, kai liūto balsu riaumodami šnekamės arba kaip zuikiai šokinėjame po kambarį. Jokūbas dabar įsikandęs senovinį superhitą „Bella Ciao“ ir visur visur savo dvimečio tartimi plėšia priedainį. Net bažnyčioje per mišias. Visi aplinkiniai su nuostaba šypsosi ir rodo nykštį į viršų. Ypač linksma būdavo stebėti, kai jis visai neseniai, mūsų atostogų Ispanijoje metu, susišnekėdavo su padavėja ar kokiu užkalbinusiu žmogumi. Jis pasisveikina ispaniškai „Hola!“, tada jo paklausia, kaip jam sekasi, ar viskas gerai, jis atsako: „Si!“ Ir pabaigai pamojęs rankute užtraukia – „Ciao Bella Ciao“! Tas balsiukas ir jo tartis visus papirkdavo. O mes su Irma šypsodavomės: šis vaikis gyvenime tikrai neprapuls.
Judu su Irma mėgote daug keliauti. Ar keliaujate dabar keturiese? Jei taip, kokia artimiausia kelionė laukia?
Mūsų kelionės šiuo metu šiek tiek supaprastėjo, nes su vaikais keliavimas visai kitoks, nei anksčiau, kai su kareiviškomis kuprinėmis nusibelsdavome į netikėčiausias vietas. Dabar mūsų kryptis – Gran Kanarija ar Fuerteventūra. Čia smagu susitrumpinti žiemą ir prisipildžius vitamino D grįžti į gimtus namus.
Beje, su Irma labai pasiilgome aukštų kalnų ir snieglenčių. Gal kaip nors artimiausią sezoną jau pavyks išlėkti į Italiją? O ir Saulė jau sako Jokūbui, kad būtinai išmokys jį čiuožti su snieglente, nors dar pati nėra bandžiusi. Bet, žinote, koks stiprus vaikų tikėjimas ir pasitikėjimas savimi. Su tokiu bet kokios kelionės įveikiamos be problemų. Na, o jei iš tikrųjų, tai artimiausi planai – aplankyti Palangą.
