– Vadimai, ar ši Jūsų viešnagė – pirmoji Lietuvoje?

– Lietuvoje jau esu koncertavęs 2015 m. – tąkart turėjau malonumą groti Balio Dvarionio koncertą smuikui kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru.

– Vilniuje pasirinkote atlikti vieno žymiausių lenkų kompozitorių Karolio Szymanowskio Antrąjį koncertą smuikui. Kuo šis kūrinys patraukė Jūsų dėmesį?

– Mane visada traukia eiti mažiau pramintu keliu. K. Szymanowskio Antrasis koncertas smuikui dažnai lieka pagrindinio repertuaro nuošalyje, šis kūrinys taip pat kur kas mažiau atliekamas nei kompozitoriaus pirmasis koncertas. Nepaisant to, tai – neįtikėtinas kūrinys, kupinas švelnumo, fantastiškos energijos, didžių romantinių gestų ir nuostabiai turtingos garsų paletės. Labai laukiu pristatyti šį kūrinį Lietuvos publikai.

– Gimėte Ukrainoje, tačiau didžiąją savo vaikystės dalį praleidote Rygoje, kur ir pradėjote griežti smuiku. Turėjote išties įspūdingus mokytojus. Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie juos?

– Kai galvoju apie savo pirmąjį mokytoją Rygoje Romaną Šnē, iškyla ypatingai kantraus žmogaus prisiminimas – buvau nenustygstantis vietoje vaikas, kuris galėjo išsėdėti tyliai ne daugiau kaip dvi minutes. Galbūt nuskambės kaip klišė, tačiau jis iš tikrųjų privertė mane pamilti smuiką. Po aštuonerių metų kartu išvažiavau studijuoti į Novosibirską pas Zakharą Broną. Studijuoti kartu su labai talentingais muzikantais buvo neįtikėtinai praturtinanti patirtis. Vaikščiodavome vieni pas kitus į paskaitas ir repeticijas – ir šiandien, kai sutinku savo kurso draugus, negalime nustoti kalbėti apie tą laiką. Tie vieneri metai davė man puikų startą.

Kai man buvo 16, su šeima persikraustėme į Izraelį. Vos po dviejų savaičių išgirdau, kad Isaacas Sternas surengs jaunųjų smuikininkų perklausą Jeruzalės muzikos centre. Absoliutaus atsitiktinumo dėka pamačiau jį viešbučio registratūroje ir paklausiau, ar negalėčiau jam pagroti. Iš gailesčio jis sutiko manęs paklausyti – penkias minutes, kurios išsitęsė į dvi valandas. Išėjau iš kambario aiškiai suprasdamas, kad apie muziką ir grojimą smuiku nežinau absoliučiai nieko. Jei ne ta 1990-ųjų popietė, šiandien nebūčiau toks muzikantas, koks esu dabar. I. Sternas man pasiūlė groti antru smuiku J. Haydno kvartetuose. Jaunam ir pasipūtusiam muzikantui tai buvo toks pažeminimas! Bet mane išgelbėjo tai, jog buvau užsispyręs ir žingeidus. I. Sternas taip pat leido suprasti tai, ką jau buvau girdėjęs iš savo pirmojo mokytojo: niekada nėra „pakankamai gerai“. Tai įskiepijo manyje amžinąjį variklį, kuris paprasčiausiai atsisako sustoti. Tai – būtina menininko savybė. Be jos galime laimingai – ar nelaimingai – išeiti į pensiją.

Vėliau, būdamas 18-os, muzikos festivalio metu Dalase grojau smuikininkui Arkadijui Fominui. Greitai nusprendžiau, kad turiu padaryti viską, kas tik įmanoma, kad galėčiau studijuoti pas jį. Vis dar prisimenu, kaip ties J. Bacho „Adagio“ g-moll dirbau tris valandas. Tai buvo vienas iš tų momentų, kai žvaigždės susidėliojo palankiai – radau mokytoją, kuris ištraukė mane iš rimtų abejonių savimi. Jis tapo mano šeima, mano draugu ir patikėtiniu, pakeitė mano gyvenimo kryptį nuo noro viską mesti iki rimtos karjeros pradžios. Didžiausia A. Fomino galia buvo užkrečiamas tikėjimas savo studentais. Jis nepaliko man kito pasirinkimo – tik tikėti savimi.

– Jau daugiau nei du dešimtmečius griežiate legendinio vengrų smuiko virtuozo Leopoldo Auerio Stradivarijaus gamybos smuiku. Koks jausmas savo rankose laikyti tokį instrumentą?

– Vis dar nutinka tokių momentų, kai atsidarau dėklą, paimu į rankas smuiką ir nejučia sau ištariu: „Oho!“ Esu nustebintas. Instrumentas absoliučiai nuostabus – žinoma, ponas L. Aueris turėjo šį bei tą nusimanyti apie instrumentus. Įdomu, kad jis turėjo du smuikus, abu Stradivarijaus, vieną 1689 m., kitą 1690 m. gamybos – būtent šiuo aš ir groju. Kaip medis įleidžia šaknis žemėje, taip ir aš jaučiuosi suaugęs su šiuo smuiku. Iš esmės jis yra tarsi mano tąsa.

– Atrodo, savo gyvenime pasiekėte viską, apie ką svajojote. Ar atsigręžęs atgal ką nors keistumėte?

– Pasakyčiau sau daugiau klausytis savo vidinio balso. Tie momentai, kuomet jo klausiau, buvo keičiantys gyvenimą. Didžiausia kliūtis sau visuomet buvau aš pats. Galiausiai, tik pats esu atsakingas už ėjimą pirmyn. Pamenu, studijuodamas Juilliarde savo dėstytojai Dorothy DeLay pasiskundžiau, kad esu pervargęs ir nuolat apimtas streso. Ji atsakė: „Brangusis, jeigu manai, kad griežti smuiku tau per daug sudėtinga, eik dirbti į banką. Tuomet galėsi grįžti namo ir pamiršti apie darbą.“ Iš tiesų – mes ne grojame muziką, mes gyvename ja. Kasdien darau, ką turiu daryti. Tuomet bet kokios kliūtys yra įveikiamos.

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Smuiko žvaigždė Vadim Gluzman Lietuvoje“ įvyks 2023 m. lapkričio 9 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius.