Daugeliui skaitytojų Lavisa Spell asocijuojasi su gerąja ragana, todėl artėjant Šiurpnakčiai – vaiduoklių šventei, nusprendžiau pakalbinti šią rašytoją.
1. Žinau, kad svajonę rašyti turėjote dar mokykloje. Ar mokykloje kūrėte? Jei taip, apie ką rašydavote?
Kiek save prisimenu, mano galvoje sukasi filmukai, kalba veikėjai, vyksta nuotykiai. Nuo pat pirmos klasės knygos mane užbūrė, suprantama, kartu kilo ir svajonė sugebėti kurti tokius įstabius naujus pasaulius. Puikiai rašydavau rašinius, tačiau savo malonumui kūriau eilėraščius apie gamtą, mistinius pojūčius, meilę. Vėliau pradėjau studijuoti, tuo pačiu metu dirbti, sukūriau šeimą, gimė vaikai. Kūrybai laiko, o gal labiau jėgų, liko mažai. Tačiau vieną tamsų ankstyvą lapkričio rytą, kai jaučiausi nuo visko pavargusi ir prislėgta, kai atrodo, jau buvau pamiršusi šypsotis, vietiniame laikraštyje pamačiau poezijos konkurso skelbimą – reikėjo parašyti eilėraštį apie savo miestą ir nusiųsti nurodytu adresu. Tą pačią dieną laisvesnę minutę darbe parašiau tą eilėraštį, išsiunčiau. Pasirodė, tai buvo didelis konkursas, dalyvavo poezijos draugijos iš visos Lietuvos. Laimėjau trečią vietą, mane pakvietė į vietinę poetų draugiją „Sietynas“. Taip pradėjau vėl kurti. Neilgai trukus nusprendžiau išpildyti savo seną svajonę – parašyti romaną. Dabar galiu pasakyti, kad kūryba mane išgelbėjo pačią sunkiausią akimirką.
2. Prieš tapdama rašytoja, Jūs 20 metų buvote anglų kalbos mokytoja. Kaip sprendimas palikti mokytojos darbą ir tapti rašytoja pilnu etatu paveikė/pakeitė Jūsų gyvenimą?
Mano gyvenimas dabar taip skiriasi nuo to, kai buvau mokytoja, kad kartais man atrodo, kad aš – mokytoja ir aš – rašytoja, tai du skirtingi žmonės.
Mokytojai privalo suplanuoti savo laiką minučių tikslumu, o jų darbo dieną reguliuoja skambutis. Kaip aš nemėgau sireną primenančio mokyklinio skambučio! Dabar aš galiu pasirinkti darbo vietą, pavyzdžiui, kai šilta, dirbu lauke. Kai šalta, namuose užsikuriu židinį. Susikuriu jaukią darbo aplinką, pati nustatau tikslus ir planus, pati planuoju laiką. Galiu dirbti keliaudama, rašyti oro uostuose ar paplūdimiuose. Tačiau labiausiai pasikeitė vidinė būsena – jaučiuosi jaunesnė ir gyvybingesnė nei buvau prieš dešimt metų. Su malonumu laukiu pirmadienių! Nors mums ir atrodo nuvalkioti šūkiai daryti tai, ko trokšta širdis, užsiimti ta veikla, kuri džiugina ir uždega, tačiau aš pati išbandžiau, kad jie veikia.
3. Yra Auksė Šiugždinienė ir Lavisa Spell. Kuo jos panašios ir kuo skiriasi?
Auksė Šiugždinienė yra paprasta moteris, mama, žmona, dukra, sesuo, draugė. Ji rūpinasi buitimi, pirkiniais, vaikų būreliais ir visais praktiniais dalykais. Mėgsta keliauti, sportuoti. Lavisa Spell – laisvamanė meilės romanų rašytoja, gal net ragana, kuri gyvena aktyvų kūrybinį ir visuomeninį gyvenimą, patiria keisčiausių nuotykių. Jos labai skiriasi, tačiau viena kitą papildo, praturtina.
4. Kam Jūs rašote? Kas yra Jūsų skaitytojas?
Nors mano knygas skaito ir vyrai, tačiau aš rašau moterims. Suaugusioms moterims nuo aštuoniolikos iki šimto dvidešimties, toms, kurios mėgsta pasvajoti, kurioms nesvetima romantika ir asmeninis tobulėjimas. Moterims, kurios intensyviai dirba ir pavargsta nuo įtampos, buities ir vis stiprėjančios įtampos pasaulyje. Tikiuosi, kad mano knygos joms padeda pabėgti, atsipalaiduoti, suteikia vidinės stiprybės ir vilties. Ar bent jau pakelia nuotaiką.
5. Iš ko semiatės įkvėpimo, idėjų savo istorijoms, personažams?
Pagrindiniai personažai tiesiog vieną dieną apsigyvena mano galvoje. Pradeda kalbėtis. Ir aš staiga žinau viską – iš kokios jie šeimos, kokio amžiaus, apie ką svajoja, su kokiomis problemomis susiduria. Dažniausiai visa istorija prasideda nuo vienos scenos. Jei skiriu jiems dėmesio, atsiranda antra scena, trečia. Jos iškyla ne iš eilės. Galiu žinoti pirmą sceną ir pačią paskutinę. O gal kurią nors iš vidurio. Savo istorijas sudurstau kaip dygsniuotas antklodes po gabaliuką taip, kad gautųsi bendras gražus paveikslas. Kartais herojai prisistato netikėtu būdu – pavyzdžiui, rašant į sąsiuvinį ranka ant sakinio yra užtiškęs kraujo lašelis. Žiūrėjau į jį ir staiga supratau, kad tas herojus – vampyras!
6. Kaip susidorojate su kritika? Gal turite kokių patarimų (nebūtinai rašantiems žmonėms, o apskritai visiems), kaip reaguoti ir ką daryti su neigiama kritika?
Kritiški atsiliepimai labiausiai paliečia, kai pasirodo pirmoji knyga. Tuo metu emocijos važinėjasi amerikietiškais kalneliais – nuo euforijos pamačius savo kūrinį išleistą iki nevilties gavus neigiamą atsiliepimą. Su antra ir sekančiomis knygomis atsiranda tam tikras pripratimas, jau žinai, ko galima tikėtis. Žinoma, kritika skaudina visada, tačiau pradedi atskirti konstruktyvią kritiką, kuri augina tave kaip autorių ir skatina tobulėti ir nekonstruktyvią, kai žmogus tiesiog išlieja blogą nuotaiką. Į tokius komentarus geriausia nekreipti dėmesio. Bėgant laikui pamatai, kad nuomonės ir įspūdžiai apie knygą – labai subjektyvus dalykas. Vienas skaitytojas turės daugybę pastabų, o kitas tą patį kūrinį tiesiog dievins.
7. Pirmąją knygą parašėte niekam nežinant (net artimiausiam žmonių ratui). Ar Jums svarbus aplinkinių palaikymas?
Esu iš prigimties labai uždaras žmogus, savo paslaptis moku saugoti. Kartais mes turime svajonių, kurios yra nedrąsios ir trapios. Patys jomis abejojame. Tokiu atveju aplinkinių abejonės gali suvaidinti žudantį vaidmenį. Man labai svarbus aplinkinių palaikymas, bėda ta, kad kultūriškai mes labiau linkę palaikyti, kai žmogus jau įrodo savo sugebėjimus. Kur kas drąsiau pareikšti, kad parašiau knygą, kuria jau susidomėjo leidykla, nei kad dar tik ketinu pradėti pirmąjį rankraštį.
8. Kaip Jūsų vyras dabar reaguoja į tai, kad Jūs esate rašytoja. Ar jis skaito Jūsų rankraščius? O galbūt tik „galutinį produktą“?
Aš esu kur kas laimingesnė dabar, nei dirbdama mokykloje, todėl mano vyras džiaugiasi šiuo pokyčiu. Mes kur kas daugiau laiko galime skirti vienas kitam, o aš nesu nuolat pervargusi nuo bendravimo, kaip anksčiau. Mano romanų vyras dar nėra skaitęs, nors vis užsimena, kad norėtų perskaityti. Kartais paprašau jo patarimų dėl siužeto arba viršelių dizaino.
9. Ar turite žmogų, kuriam pirmajam papasakojate būsimos knygos idėją, pirmajam duodate perskaityti juodraščius ir pan.?
Pirmieji mano skaitytojai būna beta skaitytojai, kurie įvertina jau parašytą rankraštį. Arba mano redaktorė. Knygos man pačiai atsiskleidžia labai pamažu, kaip gėlės. Mėgaujuosi tuo procesu ir leidžiu jam vykti. Nors siužeto gairės man būna aiškios, mano knygos yra daugiau išjaustos, nei suplanuotos.
10. Kaip Jūsų kūryboje atsirado raganos? Iš kur semiatės informacijos apie raganas?
Jeigu atvirai, kai sėdau rašyti pirmąjį romaną, mano galvoje nebuvo raganų, nei demonų ar vampyrų. Drąsiai sakau, jos ateina pačios ir pasakoja man savo istoriją. Žinoma, faktus ir detales aš tikslinuosi istorijos, mitologijos paskaitose, knygose, seminaruose, ekskursijose. Taip pat bendrauju gyvai su raganomis, man įdomu, kaip jos gyvena, elgiasi, mąsto.
11. Kaip Jums atrodo, kiek Jumyse yra raganos? O gal kiekviena moteris yra ragana?
Ilgai sakiau, kad aš tik rašau apie mistiką. Tada vieną dieną susitikau vieną raganą, o ji man tiesiai šviesiai sako: „Gal jau nebeapsimetinėk“. Apsidairiau savo darbo kambaryje, o ten daugiausia knygų apie magiją, dvasinius pasaulius, mitologiją, kalnas kortų, svareliai, žvakės, net krištolinis rutulys. Tai patys spręskite, kaip yra iš tiesų. O dėl to, ar kiekviena moteris ragana – ne, ne kiekviena. Ne visos nori jomis būti, tiek jų ir nereikia.
12. Artėja Helovinas. Nors tai nėra lietuviška šventė, tačiau ji sparčiai Lietuvoje populiarėja. Ką Jums, Jūsų šeimai reiškia Helovinas? Ar švenčiate? Jei taip, tuomet kaip švenčiate?
Šis metas daugelyje kultūrų žymi suplonėjusią ribą tarp šio ir anapusinio pasaulio. Trapus, beveik permatomas šydas ir baugina, ir vilioja. Žmonės nori susitikti su išsiilgtais išėjusiais artimaisiais, tačiau baiminasi kitų, nedraugiškų būtybių ir prikuria daug ritualų joms atbaidyti. Helovino persirengėliai ir yra apie tai.
Mūsų šeima pagal lietuviškas tradicijas aplanko artimųjų kapus, uždega žvakeles. Tačiau Helovino naktį mėgstame drąsiai pasisveikinti su pabaisomis, tykančiomis tamsoje. Pavyzdžiui, einame pasivaikščioti sutemus į mišką, tuo pačiu aplankydami miške esančias, gražiai žvakelėmis papuoštas kapinaites. Pastebėjome, kad mandagiai pasisveikinus, pabaisos tampa kur kas malonesnės.
13. Jūs turite ir savo leidyklą VŠĮ „Lietuvių laisvalaikio literatūros lyga“. Kaip pavyksta suderinti kūrybinį darbą su verslu? Ar šie darbai netrukdo vienas kitam?
Kūrybinis darbas ir leidyba yra visiškai skirtingi užsiėmimai, žinoma, kad jie trukdo vienas kitam. Rašant svajoji apie romantiką, bučinius, magiją, įveiktas neįveikiamas kliūtis ir laimingas pabaigas. Esi savo sukurto pasaulio valdovas. Verslas reikalauja galvoti apie tokius dalykus, kaip buhalterija, sąskaitos, akcijos, procentai, pelno mokestis. Tai skirtingos energijos. Vis dėlto, pradėjusi pati leisti knygas, išsivadavau iš amžino nepasitenkinimo, kurį autoriai jaučia leidyklų atžvilgiu, gerai suprantu abi puses. Kurdama aš skrajoju po fantazijų pasaulį, leidyba padeda įsižeminti.
14. Be knygų rašymo, darbo su leidykla, Jūs organizuojate dar ir įvairius projektus pradedantiesiems rašytojams („Vasaros desertai“, „Imbierinė širdelė“ ir pan.). Papasakokite plačiau: apie ką tie projektai, kodėl to imatės?
Projektus pradedantiesiems (ir jau pažengusiems rašytojams) organizuoja „Meilės Romanų Mylėtojų“ (MRM) klubas – jo energingoji įkūrėja, rašytoja Ilona Madelaine ir aš, Lavisa Spell; taip pat pasitelkiame kūrybingų žmonių komandą. Šiuo metu kaip tik vyksta rašymo projektas „Meilė ir monstrai“, skirtas Helovinui, projekto idėja kilo Elitai Lahm, nuolatinei MRM projektų dalyvei. Šie projektai yra skirti padrąsinti pradedančius autorius viešinti savo kūrinius. Taip yra gimusi ne viena išleista knyga.
Kitas tikslas – suburti panašų žanrą kuriančius žmones, palaikyti vieni kitus, populiarinti meilės romano žanrą Lietuvoje, kad jis išsivaduotų nuo nepelnytos stigmos. Taip pat skatinti skaitytojus rinktis lietuvių autorių knygas. Galiu pasidžiaugti, kad MRM klubui neabejotinai sekasi įvykdyti šiuos uždavinius. Leidyklos vis drąsiau renkasi leisti lietuvių autorių meilės romanus. Taip laimi skaitytojai, juk kuo daugiau siūloma tokių knygų, tuo talentingiau parašytas galima atrinkti leidybai.
15. Kiek žinau, šiuo metu Jūs kaip tik darbuojatės su knyga, kuri gimė vieno iš šių projektų „Imbierinė širdelė“ metu. Apie ką ši knyga bus? Taip pat girdėjau, kad ir kitų autorių, dalyvavusių projekte, keli kūriniai bus išspausdinti. Gal galite papasakoti plačiau.
2022 metų Kalėdoms buvo organizuotas projektas „Imbierinė širdelė“, kuriame dalyvavo net 17 autorių. Kiekvienas turėjo pateikti po kalėdinę istoriją ir suskirstyti ją į keturias dalis. Manoji istorija „Meilė devyniaragė“ šįmet turi jau trylika dalių ir šiuo metu keliauja į spaustuvininkų rankas. Tai istorija apie šiuolaikinę miesto raganą, labai pragmatišką IT specialistą ir jų trylika dienų iki Kalėdų. Dėl kitų projekte dalyvavusių istorijų tikiu, kad taip pat netrukus sulauksime džiugių naujienų.
16. Šiuo metu Jūs taip pat dirbate ir prie kitos knygos – „Regėtojos“ tęsinio. Kada skaitytojai gali tikėtis taip laukiamos istorijos?
Raganos yra tuo ypatingos, kad savo istorijas man atskleidžia tada, kai būna tam pasiruošusios. Vis dėlto, turiu didelių vilčių, kad ši istorija pasirodys sekančių metų pavasarį.
17. Kokias knygas Jūs skaitote?
Nuo tada, kai tik pasirodė Lietuvoje, skaitau meilės romanus! Skaitau juos ir angliškai, rusiškai. Šio žanro knygos man išugdė optimizmą, tikėjimą laiminga pabaiga, netgi pagerino santykius su vyru. Juk skaitydama meilės romanus nusiteikiu romantiškai, atsipalaiduoju ir tikiu, kad bet koks ginčas būtinai baigsis susitaikymu.
Be meilės romanų skaitau istorines knygas, mitologijos studijas, knygas apie santykių psichologiją ir saviugdą.
18. Apie ką Jūs svajojate?
Apie taiką visame pasaulyje. Rimtai.
Keliais žodžiais pabaikite sakinius:
Esu laiminga ir dėkinga. Aplink mane tiek meilės, grožio ir galimybių, kad jaučiu begalinę nuostabą ir pagarbų dėkingumą likimui. Na, aišku, padeda ir tai, kad žinau, kaip pastebėti ir perskaityti Visatos ženklus.
Man praverčia mano darbo mokykloje patirtis. Kai uždariau gimnazijos duris, atrodė, kad dvidešimt metų ėjau ne tuo keliu ir dabar reikės viską pradėti nuo nulio. Buvo labai liūdna ir baisu. Tačiau rašymo ir leidyklos veikloms įsibėgėjant supratau, kad mokytojaudama įgijau daug naudingų įgūdžių. Esu įpratusi prie auditorijos, įvairių žmonių, nebijau kritikos, galiu lengvai suorganizuoti renginį ar tiksliai suplanuoti savo laiką ir darbus.
Trukdo... Sunkiausia yra suvokti, kad patys sau esame didžiausias trukdis, mūsų baimės, neryžtingumas, siauras mąstymas. Tačiau kai tai pripažįsti, jau galima judėti pirmyn.
Vertinu tiesą. Gal todėl, kad esu stebėtoja, nuo vaikystės labiau linkusi klausytis ir pastebėti kūno kalbą, veido mimiką, labai dažnai pastebiu melą, norą pagražinti istoriją ar tiesiog pasipuikuoti. Tiesa dažnai būna ne tokia spalvinga ar nepatogi, todėl labai vertinu, kai žmonės išdrįsta sakyti taip, kaip yra iš tiesų.
Aš niekada nesakau niekada. Esu atvira naujovėms, pasiūlymams, skoniams, nuomonėms, potyriams. Net jei šiuo metu kažkas atrodo neįveikiama ar nepriimtina, neatmetu galimybės, kad mano požiūris gali pasikeisti ateityje.
Herojus – Džeinė Eir visada liks moteriško tvirtumo, moralės, darbštumo pavyzdys. Nuo pat ankstyvos jaunystės skaitydama Šarlotės Brontė „Džeinė Eir“ supratau, kad net nepalankiausiose situacijose viską lemia vidinės savybės.
Knyga. Galiu drąsiai sakyti, kad knyga, pakeitusi mano gyvenimą, yra „Būti (su) ragana“ – pirmoji mano parašyta knyga. Net nežinau, ar aš parašiau tą knygą, ar knyga parašė mane. Po „Būti (su) ragana“ jau negalėjau apsimesti, kad mano ankstesnis gyvenimas man tinka ir teko daryti didelius pokyčius.
Mano kredo yra mano rašytojiškas slapyvardis Lavisa Spell (love is a spell) – meilė yra kerai. Esu įsitikinusi, kad meilė yra tas stebuklingas ingredientas į kiekvieną patiekalą, kiekvieną darbą, kiekvieną veiklą, norint pasiekti puikių rezultatų.
Ačiū už pokalbį!
