Kaip jus auklėjo tėvai? Ko iš jų auklėjimo pasisėmėte, ką naudojate dabar auklėdama savo vaikus, o ką pagal save darote? Kas tėvų auklėjime nepatiko?
Mano tėvai yra tos kartos žmonės, kurie gimė ir augo sovietų laikais. Tuo metu vaikų auklėjimo principai buvo šiek tiek kitokie negu yra dabar. Bet kokiu atveju manau, kad geriausias auklėjimas yra tėvų pavyzdys. Tėvams teko auginti mus nelengvais laikais, mano atmintyje visi suaugę labai daug dirbo, kad galėtų pragyventi. Darbštumas, sąžiningumas bei savarankiškumas, tikriausiai buvo pagrindinės savybės, kurias stengėsi mums su sese įskiepyti tėvai.
Mano vaikai, manau, turi daugiau laisvės reikšti emocijas, man svarbu lavinti jų emocinį intelektą. Mes daug kalbamės apie emocijas bei jausmus. Tačiau tiek mano tėvai visada duodavo man pasirinkimo laisvę (aš pati rinkausi būrelius, ką studijuoti ir panašiai), tiek ir mano vaikai gauna tokios laisvės pojūtį. Jiems leidžiame bandyti visokias veiklas, rinktis, kas patinka, kas ne.
Kokie jūsų santykiai su tėvais? Ką darėt, kad jie tokiais tapo?
Mano santykiai su tėvais yra geri. Aišku, visko būna. Ypač audringa šiuo atžvilgiu buvo mano paauglystė. Tačiau dabar tarp mūsų yra pagarba ir, man atrodo – supratimas. Nieko specialiai nedarome, tiesiog, manau, taip susiklostė, kad gerbiame vieni kitų ribas. Mano tėvai retai kada dalina neprašytus patarimus. Iš tiesų, aš pati labiau ėmiau suprasti tėvus, kai pati tapau mama. Kaip bebūtų banalu, bet tai tiesa...Vienintelis dalykas, kurio dar mokausi – nevertinti savo santykių su tėvais tik per „senelių prizmę“, prisiminti, kad jie, visų pirma, yra atskiri suaugę žmonės, o ne tik mano vaikų seneliai.
O kokie santykiai su savo vaikais?
Šiuo metu puikūs. Sakyčiau, jog dabar yra mūsų auksinis laikas. Dukrai yra vienuolika metų – nors ji viena koja paauglystėje, mes turime labai artimą santykį. O dvynukams sūneliams šiuo metu yra šešeri. Džiugina, kad su jais jau dėl visko galima susitarti, kad esame savo vaikams autoritetas nr. 1. Sunkiausias laikas su jais man buvo nuo pusantrų iki maždaug keturių metų.
Labai svarbus momentas siekiant palaikyti gerus santykius su kiekvienu vaiku ir kad tarp jų būtų kuo mažiau pavydo ar konkurencijos – kiekvieno vaiko asmeninis laikas su mama ir tėčiu. Mes stengiamės skirti tokį laiką kiekvienam. Nors tai nėra lengva ir norėtųsi dažniau, tačiau stengiamės.
Kaip apibūdintumėte tėvystę trimis žodžiais? Kodėl tėvystė jums yra viena iš vertybių? Ko ji jus išmokė?
Besąlygiška meilė, pastovūs kalneliai ir prasmė...Man sunku racionaliai atsakyti į šį klausimą, nes, man atrodo, kad vaikų gimdymas iš dalies yra toks biologinis gyvūliškas reiškinys... Aš pirmą kartą tapau mama dvidešimt ketverių. Tuo metu mes su vyru abudu turėjom aukštuosius išsilavinimus, dirbom, buvom dvejus metus susituokę, tačiau tai nebuvo svajonių gyvenimo sąlygos vertinant finansinę pusę. Racionaliai mąstant, tuo metu gimdyti vaiką galbūt nebuvo pats tinkamiausias laikotarpis. Bet buvo didelė meilė persipynusi su įsitikinimu, jog mes viską galime. Mes labai norėjome vaiko...Kai gimė Taja, buvo jausmas, kad mes būtent jos laukėm...Tokia pilnatvė, didelė motyvacija stengtis dar labiau – lavinti save kaip asmenybes, siekti profesinių ir finansinių tikslų. Tajos atėjimas į mano gyvenimą leido patirti kitus meilės atspalvius. Net nenumaniau, kad savyje turiu tiek švelnumo!
O dvynukai davė suprasti, kokia esu stipri. Jų gimimas atnešė išties nemažai iššūkių... Aš tapau atlaidesnė sau ir kitiems, nes pamačiau iki tol dar neregėtas gyvenimo puses... Mano silpnybė visada buvo – čia ir dabar! Dvynukai gimė anksčiau laiko, 33 savaitę. Dėl to vystėsi visai kitaip, negu laiku gimę vaikai. Tai išmokė mane didesnės kantrybės. Ir apskritai, trijų labai skirtingų vaikų auginimas, auklėjimas verčia analizuoti ir save, ir savo veiksmus, ieškoti informacijos, būti lanksčiam, reflektuoti. Esu įsitikinusi, kad ne tik mes auginam vaikus, bet ir jie mus.
Vieniems žmonėms reikia apkabinimų, artumo daugiau negu kitiems. Kaip yra jums?
Kol nepažinojau savo vyro, aš maniau, jog man nereikia daug taktilinio kontakto. Šeimoje, kurioje aš augau, nebuvo tokios apsikabinimų tradicijos ir nepamenu, kad dažnai sakytų, jog myli (nors jaučiau, kad esu mylima).
Tik vėliau, kai jau su savo būsimu vyru kūrėme santykius, supratau, kad man yra labai svarbu ir apsikabinimai, ir visos jausmų išraiškos žodžiais. Vyras augo šeimoje, kurioje emocijos liedavosi per kraštus, todėl jam tai buvo natūralu. Pradžioje man buvo keista, tačiau bėgant laikui pajaučiau, kad man visada to reikėjo. Mano visi trys vaikai yra labai taktiliniai, mes mėgstame apsikabinimus ir atvirai kalbame apie jausmus.
Kas jums yra įsimintinos akimirkos? Kaip jas su šeima kuriate?
Labiausiai įsiminusios akimirkos iš mano vaikystės buvo iš pirmo žvilgsnio paprasti dalykai. Aš prisimenu finansiškai sunkų tėvų periodą, kuomet pinigų vos užtekdavo maistui... Ir prisimenu, kuomet per savo gimtadienį nesitikėjau nieko ypatingo, bet ryte pažadino tėvai ir sesė manęs pasveikinti bei padovanojo tėčio kanceliarinį rinkinį – man buvo labai svarbu gauti dovaną! Aš rinkiniu naudojausi iki pat mokyklos baigimo. Mintyse dar iškyla momentas, kuomet tėtis per snieguotą mišką mus su sese tempė ant rogučių, o mes juokėmės. Arba, kai kartu su tėvais grybaudavom. Labiausiai įsimena laikas, smagiai praleistas kartu.
Tas pats, manau, yra ir mano vaikams. Laikas, kuomet visi kartu jį leidžiame be jokio plano arba kartu patiriame ką nors naujo yra brangiausias. Yra daug buitinių reikalų, kuriuos darome drauge – gaminame maistą, tvarkome namus, apsiperkame parduotuvėje, važiuojame į būrelius ir panašiai...Bet labiausiai patinka visiems kartu keliauti. Pastaruosius trejetą metų keliaujame kemperiu. Viskas prasidėjo tuomet, kai išsinuomavome pasibandymui ir nukeliavome pirmą kartą iki Latvijos. Praėjus metams įsigijome nuosavą ir skyrėme kelionei daugiau laiko – keliavome po Kroatiją ir Italiją. O šiemet pasiekėm net Graikiją, kurioje leidome laiką dvi savaites. Tai yra nuostabiausia patirtis! Mano nuomone, mažai kas taip suartina, kaip kelionės... Kartu įveikiame jos iššūkius, kartu patiriame kitų šalių kultūrą, ragaujame naują maistą, atveriame sau naujus miestus, nematytas vietas. Tai visiems plečia akiratį bei stipriai suartina šeimos narius. Kelionėje esame tikra komanda!
Pati esat fotografė, kuri įamžina kitų žmonių įsimintinas, svarbias akimirkas. O kaip yra su savo šeima? Ar irgi dažnai tokias įamžinat, o galbūt norėtųsi, kad to būtų daugiau?
Iki tol, kol pati ėmiau fotografuoti, kvietėme fotografą tik per didžiausias šventes. Visą kitą laiką aš pati fotografuodavau savo šeimą arba telefonas, kuris visada po ranka, gelbėjo. Tačiau, tik pradėjus fotografuoti kitas šeimas, pati supratau, kaip smagu ir kaip svarbu yra fotografuotis ir be ypatingos progos. Todėl dabar vieną ar du kartus per metus surengiu mūsų šeimos fotosesiją su kitu fotografu. Labai mėgaujuosi tiek pasiruošimo procesu, tiek ir būdama kartu su savo šeima kadre. Vėliau malonumas būna stebėti, kaip mes visi augame ir keičiamės.
Jūsų nuomone, intymumo tema yra svarbu kalbėti? Reikia vengti ją rodyti ar ne?
Tai yra labai individualu. Nėra vienos taisyklės visiems. Kiekvienas turime skirtingas ribas, iki kur galime įsileisti kitus į savo gyvenimus. Bet, manau, jog kuo daugiau „tabu“ turime kaip visuomenė, tuo daugiau nerimo toje sferoje jaučiame. Kuo daugiau slepiame po photoshop‘u tikrąjį moters kūną po gimdymo – tuo daugiau moterų jaučiasi nepilnavertės, kad vos pagimdžiusios neatrodo kaip modelis... Kuo daugiau filtrų naudojame socialiniuose tinkluose, tuo daugiau kompleksų jaučiame matydamos save veidrodyje... Intymumo ribos yra skirtingos. Kažkam išeiti iš namų be kosmetikos yra tarsi išeiti nuogai... O kažkam nusirengti fotografijai yra normalu ir jautru. Svarbu neprimesti kitiems savo intymumo standartų.
