Lietuva ir Malis, Šiaurės Europa ir Vakarų Afrika – skirtingi regionai, kultūros, žmonės. Ką reiškia abi šias šalis vadinti gimtosiomis? Kaip suderinti skirtingas savo tapatybes?
„Visi esame žmonės, mūsų visų kraujas raudonas“, – gūžteli pečiais V. Diawara, pridurdamas, kad ir Europos skirtingose šalyse vyrauja skirtingi papročiai, požiūriai ir gyvenimo aplinkybės.
Dėl skirtingos kultūros ir pasaulio suvokimo daugelis dalykų, kurie veikia Vakarų šalyse, Afrikoje – neveiksmingi, sutinka V. Diawara, tuo pačiu primindamas, kad apie šį žemyną ir jo žmones žinome nedovanotinai mažai.
Prieš metus debiutiniame „Afrodelic“ albume „Dusunkun Hakili“ (liet. širdies atmintis) persipina afrikietiška muzika ir elektroniniai ritmai, muzika pagauna ir hipnotizuoja, tolima Afrika priartėja. Žemiau publikuojame pokalbyje su V. Diawara kalbamės apie turtingą Malio muzikinę sceną, „išgalvotas“ Afrikos valstybių sienas, ir didžiųjų valstybių įtakos persigrupavimą šiame žemyne.
– Esate 14-osios Kauno bienalės, kurios tema „Artumo geografija“, ambasadorius. Ką jums tai reiškia?
– Labai nudžiugau, kai man pasiūlė tapti Kauno bienalės ambasadoriumi. Likus porai savaičių iki atidarymo koncertavau Kaune ir turėjau progą susipažinti su joje dalyvaujančius menininkais, tarp kurių šiemet daug Afrikos menininkų. Man toks geografijos supratimas – labai artimas. Žinau, ką reiškia bendrauti per atstumą, gyventi skirtingose vietose. Esu gimęs Vilniuje, tačiau vaikystę praleidau Malyje, Vakarų Afrikoje, vėliau mokiausi Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje, esu gyvenęs Airijoje.
– Vaikystės patirtys išlieka visą gyvenimą. Koks buvo jūsų gyvenimas Malyje?
– Mano tėvas buvo gerai žinomas Malio poetas, istorikas, kuris puikiai išmanė Afrikos, ypač Vakarų Afrikos istoriją. Beje, jis buvo parašęs knygą apie mūsų – Diawara – šeimos istoriją ir teigė, jog esame kilę iš Aleksandro Didžiojo. Aš užaugau su tokiomis istorijomis. Na, ir žinoma, su teatru. Mama buvo režisierė, mūsų namuose rinkdavosi aktoriai, rašytojai, muzikantai, vykdavo tėvo parašytų pjesių repeticijos. Būdamas vaikas susipažinau su daugeliu žymių Malio menininkų. Pavyzdžiui, gitara groti mane išmokė Habib Koité – vienas iš žinomiausių Malio gitaristų, rengiančių koncertus visame pasaulyje. Iš jo aš, septynmetis, išmokau pirmųjų akordų.
– Labai įdomu. Apie Afrikos šalių muziką ir kultūrinį gyvenimą nedažnai tenka išgirsti.
– Nedrįsčiau teigti, kad labai gerai išmanau Afrikos kultūrą, negalėčiau nė iš tolo lygintis su savo tėvu, kuris man nuolat pristatydavo naujas muzikos grupes. Pavyzdžiui, kartą man grįžus į Malį atostogų tėtis davė Tiken Jah Fakoly kasetę – išpopuliarėjęs 1990-aisiais šiandien šis iš Dramblio Kaulo Kranto kilęs regio atlikėjas yra pasaulinė superžvaigždė. Buvau supažindintas ne tik su naujais, bet ir su legendiniais Malio muzikantais, tokiais, kaip Toumani Diabaté, žinomiausias kora (pagrindinis mandinkų tautos instrumentas) atlikėjas ar Ali Farka Touré, kuris laikomas desert blues stiliaus vienu iš pradininkų. Esu susipažinęs ir su kotéba teatru, būdingu ne tik Maliui, bet ir kitoms Vakarų Afrikos šalims.
Žinoma, yra didžiuliai kultūriniai skirtumai tarp lietuviško ir malietiško gyvenimo būdo, tarp lietuviškų balandėlių ir cepelinų, ir afrikietiško maisto. Afrikoje kartu gyvenome su didžiąja šeima, ten atvykęs vienuose namuose gali rasti minią kartu gyvenančių žmonių. Aš su tuo užaugau, man jokio kultūrinio šoko nėra. Atvirkščiai – džiaugiuosi pažinęs Malio kultūrą, kuri labai turtinga. Muzikantai iš Malio yra groję visuose garsiausiuose pasaulio festivaliuose, yra laimėję keturis „Grammy“ apdovanojimus ir daugybę nominacijų.
– Jūs pasakojate apie Malį, o juk tai – tik viena iš 54 Afrikos šalių. Nesmagu sakyti, bet europiečiai kartais visą Afrikos žemyną suvokia kaip vieną šalį.
– Tikriausiai reikėtų pradėti nuo to, kad vien tik Malyje kalbama 22 kalbomis. Ne dialektais – kalbomis. Jei pasižiūrėsite į žemėlapį, pamatysite tiesias linijas horizontaliai ir vertikaliai, kurios žymi šios šalies sieną su Alžyru ir Mauritanija. Tas sienas nubraižė prancūzų kolonistai, jos išgalvotos. Malyje gyvena daug labai skirtingų genčių, ši šalis į kaimyninę Mauritaniją panaši tik tuo, kad abiejose yra dykuma ir būna smėlio audros. Nors Vakarų Afrikos valstybėse – Senegale, Burkina Faso, Ganoje – sutiksi tų pačių pavardžių, muzikos instrumentų, jų muzika labai skirtinga. Nėra ką lyginti senegaliečio Youssou N'Dour, Dramblio Kaulo Kranto atlikėjų ir Malio muzikos.
Afrikoje gyvena labai daug genčių, kurių daugelis yra išlaikiusios savo papročius. Žinoma, viskas keičiasi, kai kurie papročiai nyksta, tuo pačiu ir tokie, kurių Vakaruose jau seniai nebetoleruojame. Daug kur Afrikos šalyse tebegyvuoja sakytinė tradicija. Pavyzdžiui, Malio oficiali kalba yra bambara, kurios rašytinė versija atsirado tik 20 a. antrojoje pusėje. Europoje jau sunku tai įsivaizduoti.
Afrika labai įvairi ir turtinga, ne tik kultūriškai. Čia yra visko – nuo aukso iki urano. Jūsų mobiliojo telefono baterijoje tikriausiai yra metalų iš Afrikos. Tiesiog labai nepasisekė – politiškai ir istoriškai – kad turtingiausiame pasaulio žemyne gyvena neturtingiausi pasaulio žmonės.
– Su Afrikos šalių literatūra po truputį susipažįstame per verstines (daugiausia Nigerijos autorių) knygas. Jas skaitant atrodo, kad afrikiečiai kitokie nei mes – tarsi impulsyvesni, emocionalesni, jų sprendimai mums sunkiai suvokiami. Esate europietis ir afrikietis, ką apie tai manote?
– Europiečiai irgi tarpusavyje yra skirtingi. Lietuviai, italai, vokiečiai, ispanai... Nueikite pas juos į svečius ir pamatysite, kad kiekviena tauta turi skirtingus papročius, skirtingai supranta svetingumą. Jau kalbėjau apie tai, kad Afrikos šalyse daug kur išlikusios senosios tradicijos, egzistuoja skirtingi religiniai įsitikinimai. Na, pavyzdžiui, mano senelis turėjo keturias žmonas. Dabar tai jau mažiau įprasta, bet egzistuoja kitų mums sunkiai suprantamų dalykų, kurie ten gyvenant atrodo normalūs. Sakykime, gali būti, kad šeimoje iš 30 asmenų dirba tik vienas. Visi kiti – sėdi po medžiu, geria arbatą ir nesijaudina dėl pinigų, nes yra, kas juos uždirba. Truputį ironizuoju, bet būtent taip atrodo tas afrikietiškas solidarumas.
Dėl skirtingos kultūros ir pasaulio suvokimo daugelis dalykų, kurie veikia Vakarų šalyse, Afrikoje – neveiksmingi. Tarkime, Malyje apie 70 proc. žmonių nemoka skaityti. Kaip tokioje šalyje įgyvendinti demokratiją mums įprastais metodais? Žmonės čia renkasi partiją pagal spalvą, iškilus sunkumams laukia, kol juos išspręs šeimos vyresnysis ar genties vadas. Kai kuriose Afrikos šalyse vis dar egzistuoja kastos, kurias gali atpažinti pagal pavardę. Tarkime, Diawara nuo seno buvo kariai ir pirkliai, Kéita – kilmingieji, Diabaté – muzikantai. Kéita merginai šeima greičiausiai neleis tekėti už Diabaté vaikino. Tai sunku įsivaizduoti, bet iš šalies mes pakeisti to irgi negalime.
– Kalbate apie tai, kad vakarietiška demokratija Afrikos šalyse neveikia. Kita vertus, mažiau demokratinės šalys – Rusija ir Kinija, rodosi, su afrikiečiais susikalba geriau?
– Dabar Afrikoje jaučiasi stiprėjanti Rusijos ir ypač Kinijos įtaka. Prieš tai Afrikos šalimis naudojosi JAV, Prancūzija, Vokietija. Taip jau istoriškai susiklostė, kad dėl kolonizacijos europiečiai ne visų mėgstami – pavyzdžiui, Malyje prancūzai laikomi tais, kurie sužlugdė šalį, nors aš nesu visai tokios pačios nuomonės. Matote, jei nebūtų buvę prancūzų, mano tėvas nebūtų turėjęs išsilavinimo. Prancūzų valdymo laikais Malyje bent vienas vaikas iš šeimos turėjo eiti į mokyklą. Kadangi mano tėvas sirgo tuberkulioze, jis buvo per silpnas dirbti laukuose, todėl buvo išleistas į mokslus – mokėsi Prancūzijoje, Rusijoje, Vokietijoje.
Kalbant apie Rusiją... Nepaisant to, jog pastaruoju metu Malyje yra sustiprėjusi meilė šiai šaliai ir jos prezidentui – vyksta net Rusiją remiančios demonstracijos – tai nėra nauja. Labai daug senosios kartos politikų yra baigę mokslus Maskvoje, Kyjive, Sankt Peterburge, tad Rusijos įtaka siekia senus laikus. Anksčiau Malyje būdavo taip: jei nori karjeros medicinoje, ieškai galimybių studijuoti Kanadoje, domina kultūros sritis – renkiesi mokslus Prancūzijoje, statybos sritį vado kinai ir taip toliau.
Šiandien Europos karių taikdarių Afrikoje likę mažiau, jų vietą užima kinai ir rusai. Kodėl taip yra? Kalbant paprastai – Vakarų šalys pinigus skolina su sąlygomis, o tos šalys, kuriose demokratijos mažiau, kelia mažiau reikalavimų Afrikos šalims. Joms nerūpi žmogaus teisės, skaidrumas ir panašūs dalykai.
– Įsileidom į politiką, o juk pradėjome nuo kultūros. Kauno 14-osios bienalės atidaryme koncertavote su savo nauju projektu „Afrodelic“. Papasakokite apie jį.
– Prie šio projekto pradėjau dirbti seniai, bet vis nepabaigdavau. Kai 2018-aisiais mirė tėvas, jau turėjau nemažai dainų, kurias, laimei, jis dar spėjo išgirsti. Tėvui dar esant gyvam buvau Malyje surengęs nedidelį koncertą. Daugelis tų dainų tekstų yra sukurti mano tėvo, todėl nusprendžiau, kad privalau susiimti ir užbaigti projektą – iš pagarbos jam. Daugumą dainų įrašiau Bamake, Malyje su vietiniais muzikantais ir dainininkais, buvo likę tik pridėti elektroninius garsus ir ritmus. Tuo metu kaip tik atėjo pandemija ir atsirado laiko albumui pabaigti ir išleisti.
Nors turiu daug projektų, šiuo metu dviem skiriu daugiausiai dėmesio – tai „Elektroninės sutartinės“ ir „Afrodelic“. Galima sakyti, kad jais atiduodu pagarbą savo lietuviškoms ir afrikietiškoms šaknims. Su „Afrodelic“ praėjusią vasarą teko koncertuoti Kroatijoje, Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Belgijoje ir kitose šalyse. Ši muzika, nors ir ganėtinai nišinė, yra pasaulyje pakankamai populiari. Todėl planuoju sausį grįžti į Malį ir įrašyti antrą albumą, norėčiau su juo dar pakeliauti. Yra daug vietų, kuriose tokią muziką galėčiau groti.
– Be to, dar ir dainuojate su Algirdu Kaušpėdu, organizuojate menų fabriko „Loftas“ renginius, didžėjaujate. Neklausiu, kaip viską spėjate, bet iš kur imatės entuziazmo? Kas jus motyvuoja?
– Džiaugiuosi gyvenimu ir darau tai, kas man patinka. Neturiu kažkokių didelių ambicijų. Pavyzdžiui, su „Afrodelic“ noriu pakeliauti po pasaulį, sutikti įdomių žmonių. Su A. Kaušpėdu groti labai smagu, kaip ir su SKAMP, su kuriais vis dar pagrojame ar NO DJ‘s, kur turiu didžėjų programą. Renginių dabar organizuoju mažiau, nes jie užima daug laiko.
Stengiuosi koncentruotis į tai, ką pats noriu daryti. Nebesu jaunuolis, o dar liko visko daug, ką noriu padaryti. Turbūt labiausiai mane motyvuojantis faktorius šiandien yra tiksintis laikrodis.
– Ačiū už pokalbį.
Spalio 28 d., šeštadienį, 19.00 kūrybos erdvėje P.A.R.A.K.A.S (Prancūzų g. 2, Kaunas) Viktoras Diawara surengs akustinį koncertą, kuris uždarys 14-ąją Kauno bienalę „Artumo geografija“.
