Konkurso būdu buvo atrinkti 27 jauni kino mylėtojai, reprezentuojantys skirtingas Europos Sąjungos šalis. Lietuvos kandidatų atranką pakviestas vykdyti „Skalvijos“ kino centras pateikė tris stipriausius kandidatus, iš kurių į Venecijos filmų festivalį buvo atrinkta fotografė, komunikacijos specialistė Marija Mireckaitė. Su ja pasikalbėjome apie patirtį filmų festivalyje ir jaunąją Europos kino profesionalų kartą.
Marija, papasakok daugiau apie save. Kokius mokslus baigei, ką šiuo metu veiki gyvenime? Kas yra didžiausios tavo aistra?
Jaučiu, jog šiemet viskas iš veiklų pusės pamažu dėliojasi į savo vietas, kas labai džiugina. Šią vasarą Jungtinėje Karalystėje baigiau Media and Communications bakalauro studijų programą ir po šio trijų metų nuotykio nusprendžiau, jog metas kuriam laikui grįžti į Vilnių. Šiuo metu su skaitmenine komunikacija dirbu lietuviškų trumpametražių filmų agentūroje Lithuanian Shorts bei tarptautinėje kelionių patirčių platformoje GetYourGuide. Tiesa, grįžus namo nekantrauju dar stipriau įsilieti į Vilniaus kultūrinius vingius.
Pastaruosius penkerius metus jaučiu didelę aistrą analoginei fotografijai. Norisi tuo užsiimti ne tik praktiškai, bet ir daugiau domėtis teoriniu / idėjiniu lygmeniu, todėl savo bakalauro disertacijos tyrimą rengiau apie tai, kodėl jauni žmonės renkasi fotografuoti juosta. Iš minėto noro taip pat kilo pokalbių ciklas 𝒻𝑒𝓂𝒶𝓁𝑒 𝑔𝒶𝓏𝑒, kurio siekis – giliau susipažinti su fotografijos srityje kuriančiomis moterimis.
Ką tau reiškia kinas?
Kine mane labiausiai žavi skirtingų meno šakų sankirta. Jame susilieja tekstas, vaidyba, dailė, muzika, kostiumai ir daugybė kitų sudedamųjų dalių, tad žiūrint filmą galima atkreipti dėmesį į įvairius jo aspektus ir sluoksnius – juos nagrinėti, kelti klausimus. Jaučiu tame daug prasmės ir grožio, kas padeda užmegzti dar stipresnį ryšį su kinu, jo kuriamais pasauliais ir istorijomis.
Kodėl nusprendei dalyvauti Venecijos filmų festivalio žiuri atrankoje? Ar yra tekę dalyvauti užsienio filmų festivalyje anksčiau?
Pirmą kartą „Skalvijos“ kino akademijos paskyroje pamačius įrašą apie kvietimą dalyvauti žiuri atrankoje, buvo sunku patikėti, kad tokia galimybė iš viso egzistuoja, atrodė per daug gerai, kad būtų tiesa. Mokykloje daug savanoriavau kino festivaliuose ir iš to išsivystė stiprus noras juose darbuotis, todėl pagalvojau, jog būtinai reikia pabandyti.
Tai buvo mano pirmasis kartas dalyvaujant užsienio kino festivalyje. Kai tik atvykus ėjome apsižvalgyti po festivalio teritoriją, užplūdo daug jausmų – dėkingumas, lengvas šokas, smalsumas. Norėjosi viską sugerti, stebėti praeivius ir suprasti šio didžiulio kino įvykio mechanizmą. Galima įsivaizduoti, jog profesinėmis aplinkybėmis dalyvaujant kino festivaliuose jausmas visai kitoks – tai tampa darbu ir įprastu kasmetiniu renginiu. Šiame kontekste buvome bendruomenė jaunų žmonių, kuriems viskas dar kelia nuostabą ir susijaudinimą. Tai labai ypatinga.
Kuo išskirtinis Venecijos filmų festivalis?
Iš pirmo žvilgsnio, Venecijos kino festivalis užbūrė savo apimtimis bei juntama svarba. Nors šiemet buvo galima susidaryti įspūdį, jog renginys, paveiktas Amerikoje vyksiančių kino industrijos darbuotojų streikų, buvo kuklesnis, būnant ten neišvengiamai jautiesi dalyvaujantis kažkame didelio, svarbaus ir įtakingo.
Tiesa, tikiuosi, jog galėsiu geriau atsakyti į šį klausimą kelių metų eigoje – po patirties Venecijoje susiformavo stiprus užsidegimas atrasti ar susikurti galimybes artimoje ateityje aplankyti daugiau užsienio kino festivalių.
Kaip apibūdintum konkursinę programą „Giornate degli Autori“?
Tikrai nemažai apie tai kalbėjomės su kitais jaunimo žiuri nariais. Įvedant šiek tiek konteksto, „Giornate degli Autori“ yra lygiagrečiai, bendradarbiaujant su Venecijos kino festivaliu, veikianti kino platforma, kuri šiais metais minėjo savo veiklos dvidešimtmetį. Į šią konkursinę programą šiemet buvo pateikta virš tūkstančio dviejų šimtų paraiškų, o galutinėje selekcijoje buvo atrinkta dešimt filmų. „Giornate degli Autori“ apdovanojimą skyrėme režisierės Ariane Louis-Seize filmui Humanist Vampire Seeking Consenting Suicidal Person.
Įdomu pastebėti, jog nemaža dalis šių metų konkursinės programos dalyvių buvo debiutiniai pilno metro filmai. Ši programa man išsiskyrė šviežia, išskirtine kino kalba. Kadangi kiekvienas filmas buvo labai skirtingas, nelengva užčiuopti selekcijos bendrąsias jungtis, tačiau man didžiausią įspūdį paliko filmų gvildenamos temos ir jų aktualumas.
Papasakok apie patirtį Venecijoje. Kiek laiko ten praleidai ir kokias užduotis turėjai atlikti?
Patirtis tikrai buvo spalvinga ir daugiasluoksnė – Italijoje praleidome beveik dvi savaites, tad turėjome galimybę pilnai atsiduoti festivaliui ir jo tėkmei. Manau galima būtų teigti, jog mūsų apsilankymą Venecijoje sudarė keturios pagrindinės ašys: filmų peržiūros, skirtingi projekto organizatorių rengiami užsiėmimai ir paskaitos, laisvesnio formato programa vakaro metu ir neformalus, laisvas laikas su kitais projekto dalyviais.
Visos projekto dalys labai gražiai papildė viena kitą ir tapo savotiška rutina – ryte skubi į paskaitą ar seminarą, po kurio laukia filmo peržiūra. Greitai užkandus grįžti atgal į programą ir bandai pamatyti dar vieną filmą iš kitų festivalio programų. Vakare pasidažai lūpas ir šnekučiuojiesi prie vyno taurės, po to skubi palydėti saulę prie jūros arba grįžti namo pratęsti pokalbių su kitais dalyviais. Dienos intensyvios, tačiau atrodo, jog net nejauti nuovargio, nes adrenalinas ir įspūdžiai paima viršų.
Kaip minėjai, kiekvienas dalyvis taip pat turėjo atlikti tam tikras užduotis – vieni rengė interviu ar recenzijas, filmavo vaizdo turinį. Aš buvau fotografų komandos dalis – kasdien fiksavome veiklas, renginius, pokalbius ir festivalio vyksmą.
Ar visi žiuri nariai dirbo komandiškai?
Nors buvome jauna ir ypatingai didelė žiuri komanda, manau, kad kiekvienas aktyviai prisidėjo savo asmeniniu indėliu, įžvalgomis ir patirtimi. Žiuri susitikimai man buvo viena įsimintiniausių šio projekto dalių – atrodo, kad vis pritrūkdavo laiko, norėjosi tęsti diskusijas, išgirsti dar daugiau minčių. Įsitraukimas vienareikšmiškai buvo didelis, o išsiskiriant nuomonėms pasitaikydavo ir aštresnių debatų. Žiauriai įdomu būti to dalimi!
Kuo ypatinga Europos jaunoji kino mylėtojų bendruomenė? Ar pastebėjai bendrų, visą jaunąją žiuri jungiančių taškų?
Praleidus dvi savaites su dvidešimt šešiais kinui neabejingais jaunais žmonėmis susidarė įspūdis, jog turime kinui iškėlę aukštą kartelę. Atrodo, jog ieškome tikrų, prasmingų, praturtinančių kino patirčių, o kai kine to negauname, galim greitai nurašyti filmą (kas nebūtinai yra gerai, ar blogai). Nežinojau, ko tikėtis iš žiuri susitikimų, tad buvau maloniai nustebinta supratusi, kiek daug žinių ir įkvėpimo buvo galima pasisemti iš kiekvienos grupinės diskusijos bei pokalbių.
Skaitmeninių platformų dėka galime pamatyti gerokai didesnį filmų pasirinkimą nei bet kada anksčiau, tačiau taip pat turime omeny, jog dar daug lieka neatrasta – toliau ieškome, norime sužinoti giliau, išvysti daugiau ir suprasti plačiau. Nors mūsų karta pasižymi dėmesio išlaikymo stoka, kino salėje gebame atsiduoti filmui ir jo istorijai, todėl noriu tikėti, kad jaunoji kino bendruomenė yra reflektyvi ir itin atidi detalėms.
Gal užmezgei pažinčių, kurias toliau norėtum puoselėti?
Be abejonės! Tiesa, dalyvavimas grupiniuose projektuose moko mėgautis kiekviena akimirka kartu – giliai viduje juk žinai, kad absoliučiai visiems kartu susiburti po projekto dažnai būna beveik neįmanoma. Bet kuriuo atveju esu užtikrinta, jog susitiksime kituose festivaliuose (dabar kaip tik planuojamas susibūrimas Talino „Black Nights“ festivalyje), arba susimojuosime keliaudami po skirtingus pasaulio kampelius.
Pasibaigus Venecijos filmų festivaliui jaunieji žiuri nariai kviečiami dalyvauti LUX publikos apdovanojimo iniciatyvos renginiuose bei 2024 m. apdovanojimo gairių aptarime, vyksiančiame viename iš Europos miestų. Kokie tolimesni tavo planai? Ar jau ruošiesi artėjantiems renginiams?
Kadangi anksčiau nebuvau girdėjusi apie LUX kino apdovanojimą, po projekto tikrai noriu prisidėti šios iniciatyvos sklaidos ir įsitraukimo skatinimo. Manau, kad tai yra puiki galimybė įvertinti ryškius Europos kino kūrėjus ir iš arčiau susipažinti su jų darbais. Nekantrauju pamatyti išrinktų filmų rinkinį bei tikiuosi bus progų prisidėti prie peržiūrų organizavimo.
27 Times Cinema iniciatyva yra LUX kino apdovanojimo projekto, vykdomo Europos parlamento, dalis. Projekto partneriai – Europa Cinemas, Giornate degli Autori ir Cineuropa.
Strateginiai ilgalaikiai edukaciniai „Skalvijos“ kino centro projektai: „Mokausi iš kino“ – nacionalinis kino edukacijos projektas mokykloms, „Skalvijos“ kino akademija – kino kūrimo ir teorijos kursai paaugliams bei „Karlsono kinas“ – šeimoms su mažamečiais vaikais skirtas filmų, dirbtuvėlių ir pokalbių su įvairių sričių profesionalais ciklas.
