Retai taip nutinka. Aktualios muzikos festivalis GAIDA žada išpildyti seną svajonę – net du vakarus iš eilės Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje leisti klausytis išrankioms ir gyvo garso laukiančioms miestelėnų ausims vienos žymiausių minimalizmo epochos muzikos kūrėjų Meredith Monk ir jos Vokalinio ansamblio. Gyva legenda Meredith Monk savo gyvenimą paskyrė žmogaus balso potencialui tyrinėti, naujų suvokimo būdų mezgimui ir muzikos, performanso ir vizualiojo meno riboms plėsti. Tad itin gera kalbinti Meredith Monk, atrandant su šia reiklia, disciplinuota ir kartu meilę bei šilumą spinduliuojančia asmenybe gausybę sąlyčio taškų, aptariant muziką ir gyvenimą, apjungiant Niujorką ir Vilnių, jaučiant pasaulio dvelksmą.
– Pirmą kartą atvykote į Lietuvą ir čia koncertavote prieš 25 metus. Kokie įspūdžiai liko?
– Buvo šalta, snigo. Prisimenu, tiek daug žmonių atėjo į koncertą, kad net sėdėjo ant scenos.
– Grįžtate į tą patį festivalį ir į tą pačią koncerto vietą – teatrą. Laikai pasikeitė, tad kaip manote, kokie dabar yra klausytojai ir ko tikitės iš publikos?
– Sunku pasakyti, mes tiesiog stengiamės geriausiai, kaip galime, daryti tai, ką darome, ir duoti tai, ką turime, o tada, kas žino, koks bus atsakas. Prisimenu, anuomet publika buvo labai atvira ir šilta, tikėčiausi, kad taip bus ir šį sykį. Taip pat prisimenu, kiek daug naujos muzikos skambėjo Vilniuje. Gavau dovanų lietuvių kompozitorių kompaktinių plokštelių, turiu jas iki šiol. Man padarė didelį įspūdį to meto Vilniaus šiuolaikinės muzikos scenos gyvybingumas, esu tikra, kad tai tebesitęsia.
– Ką manote apie šį technologijų ir prietaisų, naudojamų muzikos kūrime, amžių?
– Kai kuriems žmonėms tai atvėrė horizontus kūryboje ir vaizduotėje, bet man tai nelabai įdomu. Aš tiesiog grįžtu prie balso ir kūno. Man svarbiausias yra bendravimas tarp žmonių. Ir to įrodymas buvo pandemija, kai neturėjome gyvo pasirodymo galimybių. Tuo metu labai daug dirbau su savo nauju kūriniu „Indros tinklas“ („Indra’s Net“), kurio premjera įvyko birželį festivalyje Amsterdame. Sukūriau vaizdo kūrinį, kurio kontempliatyvios, meditatyvios muzikos žmonės galėjo klausytis namuose. Vaizdai buvo paprasti, tačiau muzika – gana sudėtinga. Turėjome tai įrašyti, naudodami naująsias technologijas: orkestras buvo Kalifornijoje, dainininkai – Niujorke. Įrašinėjome tiesiogiai nuotoliniu būdu be uždelsimo, būdingo Zoom programai, taigi dirbau su šiuolaikinėmis technologijomis. Bet žinai, nėra nieko, NIEKO geresnio, nei gyvas pasirodymas, kai esame vienoje erdvėje ir mūsų energija sklinda į publiką, o jų energija grįžta į mus… Tai yra begalybės ženklas. (Ji man tą ženklą parodo pirštu, klausdama: „Ar žinai šį ženklą?“).
Prisimenu savo pirmąjį gyvą pasirodymą po dviejų pandemijos metų. Tai buvo duetas su nuostabiu perkusininku John’u Hollenbeck’u, kuris su manimi dirba daug metų. Mes jį atlikome mažoje erdvėje Niujorke. Tai buvo neįtikėtina… Jaučiu, kad vienas iš mano tikslų yra tęsti gyvo pasirodymo tradiciją. Mūsų gyvenime yra tiek daug technologijų, tačiau ekranas niekada neatstos buvimo greta. Man atrodo, nuostabu, kai Katie, Allison (Meredith Monk ansamblio narės. – Red. past.) ir aš drauge koncertuojame bei jaučiame žmonių intymumą, gerumą, pasitikėjimą ir pažeidžiamumą. Pažeidžiamumas yra mūsų kasdienio gyvenimo dalis, jaustis pažeidžiamam yra labai drąsu, o gyvame pasirodyme jis dar akivaizdesnis: tau gali nutikti bet kas… tarsi vaikščiotum ant lyno. Manau, kad publiką irgi labai jaudina būti tokio proceso dalimi.
– Kaip kūrybinė aplinka veikia Jūsų nuotaiką ir galimybes kurti, įgyvendinti savo idėjas?
– Praleidžiu nemažai laiko Niujorke, taip pat (kai negastroliuoju) – Naujojoje Meksikoje, JAV pietvakariuose. Tai atvira erdvė su uolomis ir kalnais... Tai man LABAI svarbu: platybės, tyla, ramybė… Čia kuriu daug savo muzikos.
– Ką Jums reiškia būti moterimi kūrėja? Ar sunku būti kuriančia moterimi?
– Savo gyvenimą pavadinčiau pasirinkimu be pasirinkimo. Buvau pašaukta kurti ir tiesiog žinojau, kad tai yra tai, ką turiu daryti šiame pasaulyje. Beveik visą gyvenimą dariau tai, ką norėjau. Tačiau karts nuo karto atsitikdavo kas nors, kas man primindavo, jog iš tikrųjų galbūt su manimi buvo elgiamasi kiek kitaip, nei su mano kolegomis vyrais. Pavyzdžiui, tam tikra kritika, kuri niekada nebūtų išsakyta kolegai vyrui, kaip antai: „ji vilkėjo netinkamą suknelę“ arba „ji neatrodė puikiai“.
– Papasakokite apie savo kasdienę rutiną – ar turite kokių ypatingų įpročių ar pomėgių?
– Kai esu Niujorke, dieną pradedu nuo meditacijos. Tada skaitau. Man patinka skaityti, kai saulė teka virš mano sofos atlošo. Kasdien atlieku vokalinius ir judesio pratimus. Po pietų stengiuosi sėsti prie fortepijono ir dirbti. Ir, žinoma, kai esu Niujorke, daug repetuoju su grupe. Gyvenu ir dirbu tame pačiame bute. Mano grupė ateina čia repetuoti. Tai mano ideali diena, kai niekas manęs netrukdo. Naujojoje Meksikoje rutina ta pati, tik ten gamta tokia graži, kad kartais tiesiog sėdžiu, žiūriu ir klausausi... Žinai, kaip šunys sėdi, dairosi ir nieko nedaro... tiesiog egzistuoja. Aš tai vadinu kosminiu orkestru: dabar bitės dūzgia, tada girdžiu kolibrį!.. (juokiasi) Pastebėjau, kad mūsų užimtame pasaulyje neskiriame laiko žiūrėti ir klausytis. Tai kelia nerimą. Dėmesio trukmė trumpėja. Sėdėti ir kalbėtis su kuo nors – labai svarbu, tačiau, atrodo, sunkiai įmanoma.
– Tai yra problema. Taigi ar optimistiškai žiūrite į pasaulį ir žmones?
– Jaučiu, kad dabar tamsus laikotarpis. Esame blaškomi prietaisų. Daugelis žmonių nesuvokia, kaip jais manipuliuoja kiti žmonės, kurie uždirba daug pinigų iš priklausomybių ir blaškymosi… Bet esu budizmo praktikė. Pirmoji kilni tiesa budizme yra kančia. Tačiau kančia nereiškia skausmo. Šią idėją ir rutuliojau savo kūrinyje „Indros tinklas“: jausmas, kad esame vieno tinklo dalis; viskas, ką aš darau, galiausiai paveiks tave; viskas, ką darai, paveiks ir mane. Tai yra sąmoningumas. Budizmas mane domina, nes jie leidžia suprasti, kad „pirminis nuodas“ yra neišmanymas. Neišmanymas, agresija ir godumas – trys dalykai, kurie dabar labai stipriai matomi politiniame pasaulyje. Neišmanymas yra nesupratimas, kaip iš tikrųjų visi esame susiję. Galvoji, kad tai, kas rūpi tau, yra svarbiau nei bet kas kitas. Problema ta, kad toks požiūris dabar yra skatinamas mūsų kultūroje.
– Kas Jums padeda šitiek metų išlaikyti gyvą savo kūrybos kibirkštį – galbūt budizmo praktika?
– Manau, tai kyla iš to, kad niekada nebijojau rizikuoti. Vienas iš mano gyvenimo tikslų buvo nuolat mokytis ir kelti klausimus. Visada norėjau, kad kiekvienas kūrinys būtų kitoks pasaulis. Budizmas man padėjo kaip žmogui. Jaunystėje buvau labai susikoncentravusi į meną, tačiau nesuvokiau savęs kaip asmenybės. O atlikdama budizmo praktikas, bėgant metams, supratau, kaip tobulinti save ir integruoti šias energijas į savo kūrybą.
– O kas Jums svarbu, kai bendraujate su savo mokiniais?
– Jaučiu, kad bandau jiems perteikti, kad niekada nenustotų būti smalsūs. Tyrinėkite toliau. Žinai, nesvarbu, kaip tai pasireiškia, koks yra rezultatas. Svarbus tas požiūris tiesiog būti atviram, klausti ir leisti kiekvienam iš mūsų rasti savo kelią...
Meredith Monk & Vocal Ensemble koncertai Vilniuje – spalio 27 ir 28 d. 19 val. Lietuvos nacionalinio dramos teatre.
