Anksčiau daugiausia kūrėte filmus, kurių veiksmas vyksta jūsų gimtojoje Galisijoje ir aplink. „Samsarą“ filmavote Laose ir Tanzanijoje. Kaip tai paveikė Jūsų kaip režisieriaus metodą ir kas patraukė į tas vietas?

Kuriant „Samsarą“ daug kas buvo kitaip, bet aš to ir norėjau. Norėjau pakeisti savo metodologiją, ir tai, kaip dirbu. Tai ne Galisija ir ne mano gimtas miestas. Nors dirbau ne savoje kultūroje, atsidūriau už jos ribų, vėl vaizduoju kultūras, kurios atneša kitas perspektyvas, nei dominuojanti vakarietiškoji. Rodant tą įvairovę ekrane, manau, svarbu neprarasti to, kas yra skirtinga, turtingumo.

Kai kuriu filmus, visuomet noriu ieškoti naujos kino kalbos, naujų kino formų. Pirminė „Samsaros“ idėja buvo kurti filmą, kurį galima žiūrėti užmerktomis akimis. Kai perskaičiau „Tibeto mirusiųjų knygą“, pagalvojau, kad būtų įdomu tokią žiūrėjimo patirtį sujungti su kelione per bardo.

Tam reikėjo dviejų vietų, dviejų kūnų. Kad pristatyčiau reinkarnacijos idėją, pirmoji šalis turėjo būti budistinė, taigi, pasirinkau Laosą. Apsilankiau Luang Prabange, Laoso kultūrinėje sostinėje, kur įsikūrusios šimtai šventyklų. Nesitikėjau, bet radau tokią, kurioje mokosi 300 vienuolių naujokų. Netrukus po to, kai baigiau filmuoti Laose, buvau pakviestas vesti videomeno dirbtuves Tanzanijoje. Ieškojau vietos, kuri sukurtų kultūrinį kontrastą visais aspektais: kraštovaizdžio, įsitikinimų, religijų, net žmonių pasaulėjautos. Taigi, dėl šio sutapimo (kad mane pakvietė vesti dirbtuves), atradau Zanzibarą ir kartu – kelią „Samsarai“.

Fiksuoti įvairias kultūras, ypač jei esi kūrėjas iš Vakarų, gali būti keblu. Ar įtraukdamas šias bendruomenes ir tradicijas buvote apdairus? Ar tai kažkaip paveikė kūrybinį procesą?

Tikrai nuolat apie tai galvojau. Vienas iš gerų dalykų apie šį filmą yra tai, kad dėl mažo biudžeto, komandoje buvo vos keli žmonės. Iš Ispanijos keliavome keturiese: operatorius, garso režisierius, prodiuserė ir aš. Likusi komandos dalis – kiti prodiuseriai, garso ir kameros asistentai – buvo vietiniai. Kartu mes daug kartų peržiūrėjome scenarijų, o taip pat su aktoriais tikrinome dialogus, kad juose neatsirastų nieko jautraus, ar klaidingo. Kaip įmanydami vengėme primesti savo žvilgsnį. Be to, Laosas yra vienos partijos valdoma komunistinė šalis, todėl net pasitvirtinti scenarijų nėra lengva. Mūsų filmavimuose visuomet turėjo dalyvauti valdžios atstovas.

Didele dalimi tai – dokumentika. Mes laikėmės stebėtojo pozicijoje. Norėjau atskleisti kontrastą ir tarp šių dviejų šalių, ir skirtumus nuo mūsų, vakarietiškos kultūros. Mes stengėmės ne paveikti tikrovę, o ją priimti, ir priėmę joje sukūrėme mikro fikciją, kad atsirastų šiek tiek pasakojimo.

Kartą per interviu paminėjote Zigmundo Froido idėją apie „vandenyno jausmą“. Kaip ši idėja pasireiškia jūsų darbuose ir kokia jos vieta „Samsaroje“?

Man atrodo, ši idėja, apskritai, gali būti esminė mano filmuose. Jausmas, kurį noriu, kad žiūrovai parsineštų namo, yra jausmas, jog visi esame visumos dalis. Manau tai galima aptikti daugelio religijų mistinėse atšakose, tiek sufijų ar katalikų misticizme, tiek, žinoma, budistiniame bardo. Viena pagrindinių „Tibeto mirusiųjų knygos“ idėjų – atpažinti visą šviesą, kaip savo šviesą, visą garsą, kaip savo garsą. Šiame filme einam dar giliau, nes per sielos kelionę iš vieno kūno į kitą susijungia labai skirtingos kultūros. Tai lyg mažas bandymas sustiprinti bendrystę, mano manymu, tai gera siekiamybė.

Manau, mus iš esmės domina dalykai, kurių nesuprantame. Kiekviena kultūra, kiekviena religija bando mitų ir įsitikinimų forma atsakyti į nežinomybės keliamus klausimus. Vienas svarbių klausimų – kas atsitinka po mirties. Tais mitais ir istorijomis siekiama malšinti mirties keliamą nerimą, kurį patiriame visi. „Samsaroje“ norėjau susikoncentruoti į budistinį šios paslapties paaiškinimą. „Tibeto mirusiųjų knygoje“, kuri skaitoma mirštančiajam, budistai aprašė labai sudėtingo ir baigtinio išgyvenimo planą. Joje rašoma: štai, kaip bus, nėra nieko nežinomo, nebijok, viskas yra tavo dalis.

Tai ir yra tas „vandenyno jausmas“.

„Samsaros“ vidurinis epizodas yra grynas pasinėrimas į kiną. Žiūrovų net paprašoma užsimerkti. Kur sėmėtės įkvėpimo tokiam sprendimui?

Žinojau apie kai kuriuos šviesos eksperimentus, kaip Williamo S. Burroughs‘o „Sapnų mašina“. Tada Madride apsilankiau ispanų garso menininko Francisco Lopezo garso patyrime, kuriame reikėjo būti užsimerkus. Kitas įkvėpimas buvo su šviesa dirbantis menininkas Jamesas Turrellis. Mačiau jo darbą „Šviesos kvėpavimas“ Los Andžele. Šio kūrinio struktūra – tai begalinė šviesos erdvė, kurioje patiri šviesos ir spalvos kaitą. Šviesos intensyvumas kyla ir mažėja, todėl jaučiasi lyg ji kvėpuotų, o tu kvėpuotum ja.

Ši idėja mane sužavėjo. Norėjau patyrinėti ją kine. Pamaniau, kad tokią labai eksperimentišką ir juslišką dalį įterpus į dokumentinį pasakojimą, kontrastas suveiktų labai gražiai. Šią idėją noriu toliau tyrinėti būsimuose filmuose – keliauti kartu su siela per skirtingus kūnus. Ir visada kelionę iš vieno įsikūnijimo į kitą praleisti užmerktomis akimis.

Ar linkėtumėt, kad idealiomis sąlygomis „Samsara“ būtų patiriama žiūrint kartu su daug žiūrovų?

Man labai smalsu. Man patinka mintis, jog kinas 15-ai minučių pavirsta kolektyvine meditacijos patirtimi. Viena vertus, tai labai intymu – esi savo kūne ir tik klausaisi – bet kartu, žinai, jog yra dar kokie 500 žmonių toje pačioje situacijoje. Manau tai gali būti labai stipru.

Interviu parengė Rory O’Connor