Monika Klimaitė teatro režisūrą baigė Klaipėdos universiteto menų fakultete, studijas gilino Didžiosios Britanijos universitetuose, keletą metų buvo Panevėžio teatro „Menas“ meno vadove, šiuo metu – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatro režisūros doktorantūros studentė. Svarbiausi M. Klimaitės darbai teatre: Henriko Ibseno „Kai mirę nubusim“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras), Mariaus von Mayenburgo „Perplex“ (Jaunimo teatras), Marko Ravenhillo „Baseinas (be vandens)“ (Juozo Miltinio dramos teatras), Ivano Vyrypajevo „Deguonis“ (Klaipėdos kultūros fabrikas), judesio spektaklis „Persona“ (Klaipėdos kultūros fabrikas).

Kodėl jaunosios teatro kartos režisierė pasirinko statyti šešiasdešimtmečio dramaturgo, režisieriaus, faktiškai gyvos prancūzų teatro legendos Joëlio Pommerat pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“? Ką reiškia Lietuvoje būti „jaunosios kartos“ teatro režisiere?

Jei atvirai, tikrai nežinau, ką reiškia būti ,,jaunosios kartos“ režisiere. Gal būti, kad ,,jaunam“ dirbant režisieriaus darbą reiškia bijoti suklysti... Nes klaida gali kainuoti profesinę sėkmę ar tiesiog – kūrybinį tęstinumą. Iš jaunų reikalaujama labai daug, jiems keliami reikalavimai ir lūkesčiai labai dideli, atrodo, ne visada realistiški, tačiau sąlygos, kurios padėtų pagrįsti tuos lūkesčius, deja, minimalios. Taip kiekvienas tavo darbas tampa savotišku testu, kurį arba išlaikysi, arba ne. Tuo tarpu su didžiaisiais ,,grandais“ atvirkščiai – jiems suteikiamos sąlygos maksimalios, reikalavimai – minimalūs. Labai norėtųsi, kad šis disbalansas bent kiek išsilygintų ir režisieriai(-ės), nepaisant to, kuriai kartai priklauso, turėtų bent kiek panašias galimybes kurti, eksperimentuoti, ieškoti savo raiškos būdų ir turėtų teisę ne tik klysti, bet dar svarbiau – pasitaisyti.

Tai, kad pjesė ,,Dviejų Korėjų susijungimas“ virto spektakliu, lėmė birželio mėnesį Vilniaus senajame teatre vykusi teatro laboratorija ,,Mes – Prancūzija‘23“ ir joje  pristatytas pjesės eskizas. Laboratorijos formatas siūlė pristatyti šiuolaikinę prancūzų dramaturgiją. Taip mano rankose atsirado J. Pommerat ,,Dviejų Korėjų susijungimas“. Jei atvirai, tai nebuvo ta pjesė, kuri laukė savo eilės, su šia medžiaga susipažinau ir susidraugavau būtent laboratorijos metu, visai negalvodama, kad ji gali virsti spektakliu.

Man patiko pjesės forma – fragmentiška, labai skirtingose situacijose analizuojanti žmonių santykius ir tai, kas juos sieja bei skiria. Kiekviena situacija – tai skirtingų požiūrių, įsitikinimų, nuomonių ir ideologijų konfliktas. Konfliktas, kuris kyla dėl to, kad kažkam rūpi, kad kažkas žino ar manosi žinąs, ko nori, ko jam ar jai reikia. Konfliktas, kuris sukuria erdvę pažinti vienas kitą ir įsileisti į savo pasaulį. Konfliktas, per kurį imame pažinti ne tik kitą, bet ir save.

Ar būna, kad režisierius gailisi pasirinkęs konkrečią pjesę? Kaip režisieriai save motyvuoja kūrybinio proceso metu?

Man asmeniškai dar neteko gailėtis. Bet kokiu atveju renkuosi tai, kas rezonuoja su mano pačios pozicija, kas atliepia rūpimus klausimus. Aišku, viena idėja ir medžiaga gali būti ilgiau nešiojama ir kol laukia savo eilės, kita, pvz., ,,Dviejų Korėjų susijungimas“ – įšoka be eilės. Veikiau būna, kad gailiesi pasirinkusi vieną ar kitą formą, bet ir tai sužinai tik tada, kai priartėji prie premjeros, „atiduoti“ spektaklį žiūrovams. Kai bandai jų akimis pamatyti savo darbą. Bet esu beveik garantuota, kad tai nėra racionalus ar pagrįstas gailėjimasis, greičiausiai tas jausmas kyla dėl jau išgyvento proceso, įgautos patirties ir atlikto tam tikro ,,eksperimento“, o tavo mintys ir supratimas vystosi toliau.

Pati J. Pommerat pjesė kelia gana paprastą, banalų, bet esminį klausimą: kas yra meilė, kaip ją suprasti, užčiuopti? Ar darbo procese keitėsi atsakymai į šį klausimą?

Supratau viena – šio klausimo sąmoningai sau neužduodu. Apskritai apie meilę dažniausiai susimąstome tik tada, kai jos nėra. Tik tada, kai jos trūksta. Tik tada prisimename, kad ji tokia egzistuoja ar bent jau turėtų egzistuoti. Tai kaip deguonis, kuris yra neatsiejama mūsų gyvybės dalis, be jo neišgyventume, bet, kad jis toks egzistuoja, prisimename tik tada, kai oro ima trūkti...

Kurdama spektaklį, pastebėjau, kad kalbant apie meilę dažnai apima keistas jausmas. Lyg ir nejauku, lyg ir gėda, lyg ir banalu. Pasakyti, kad spektaklis apie meilę – net nesmagu, iškart įsijungia vidinis cinikas ir bando viską paversti juokais ar ironija. Gal dėl to, jog meilė asocijuojasi su tam tikru naivumu. O naivumas – su jautrumu, pažeidžiamumu. Štai kokia susidarė lygtis: meilė = trapumas. Kai pagalvoji, kiek turime apsauginių sluoksnių, kad galėtume tą trapumą paslėpti... Cinizmas, sarkazmas, ironija, apatija, abejingumas... Spektaklyje taip pat netrūksta ironijos, absurdo, šiokio tokio cinizmo. Romantikos ten labai mažai.

Ar kūrybiniame etape jaučiate radusi atsakymą į klausimą: „Kas yra meilė“?

Sakyčiau, kad svogūnas. Meilė yra svogūnas – turi labai daug sluoksnių. Išorinis, pirmas sluoksnis – visiems daugiau ar mažiau vienodas ar bent panašus ir gana nuobodus. Kažkoks bendras sutarimas, ką žmonija laiko meile. Visi kiti sluoksniai – tai jau tai, ką kiekvienas toje sąvokoje talpina. Ir praktiškai visada, anksčiau ar vėliau svogūnas (kaip ir meilė) priverčia verkti. Iš liūdesio, iš džiaugsmo, iš jautrumo, iš nostalgijos, o kartais tiesiog iš... nieko. Tas svogūno skleidžiamas kvapas vis tiek prasiskverbia pro visus mūsų sluoksnius ir atskleidžia mūsų trapumą.

Turite unikalios patirties, parsivežtos iš teatrinių studijų Didžiojoje Britanijoje. Kaip ši patirtis formavo Jus kaip teatro kūrėją, kaip britų teatro fenomenas skleidėsi Jūsų spektakliuose?

Studijos Didžiojoje Britanijoje neišvengiamai turėjo įtakos mano požiūriui į darbo kultūrą, jo procesą. Ten, dar 2011-aisiais, susipažinau su kolektyvinės kūrybos teatro principais, judesio teatru, judesio improvizacija ir performatyvumo estetika. Visa tai buvo dėstoma kaip skirtingi kūrybiniai vaidybos ir režisūros metodai. Visos šios formos įsirašė į mano ,,kietąjį diską“ ir vienaip ar kitaip pasireiškia. Kalbant apie darbo procesą – daugiausia krypstu link kolektyvinės kūrybos teatro principų. Visada siekiu įtraukti visus kūrybinės komandos narius į procesą, kad visi turėtų jame savo balsą.

Esate minėjusi apie neįmanomybę žmonėms suprasti vienas kitą iš esmės – kodėl būtina apie tai kurti spektaklį, kodėl šiuolaikinis menas turėtų tyrinėti šį fenomeną?

Šiandien ypatingai norisi, kad daugiau įsiklausytume vieni į kitus, labiau stengtumėmės suprasti ir priimti vieni kitus. Gyvename individualybių laikotarpyje, kovojame už savo teises, savo pozicijas, savo vietą, savo jausmus. Ir tai yra gerai, neturėtume savęs slėpti, tačiau, atrodo, kad vis sunkiau į savo pasaulius įsileisti kitą, kitų pasaulius. Net ir diskutuodami dažniausiai tiesiog kovojame už savo tiesas ir pozicijas, bet nesistengiame išgirsti ir suprasti kito perspektyvos, jau ateiname nusistatę įtikinti kitą, o ne jį suprasti. Be vienas kito supratimo nieko nebus. Kaip ir fizikinės dalelės nesukuria nieko, kol nesusijungia. Labai svarbu suprasti ir įsisąmoninti, kad žmogus yra tik vienas iš ekosistemos elementų, kad jis nėra pavienė dalelė, galinti išgyventi savarankiškai. Esame priklausomi vienas nuo kito ir funkcionuoti galime tik darniame santykyje su kitais.

Individas tam tikra prasme pasmerktas nuolat ieškoti ryšio su kitu. Tai pamatinė žmogaus, o gal apskritai gyvybės egzistavimo forma – kurti ryšį su aplinka, būti tame ryšyje, gyventi, egzistuoti per jį. Tokia nematoma vidinė jėga, palaikanti gyvybę. Tačiau taip išeina, jog žmogus trokšta ryšio, o jį užmezgęs kovoja už savo nepriklausomybę, individualumą, vienatvę? Teatro kritikas Raffaele Furno apie J. Pommerat pjesę ,,Dviejų Korėjų susijungimas“ yra pasakęs: „Atrodo, kad daug lengviau būtų susivienyti Šiaurės ir Pietų Korėjoms, nei dviem žmonėms išlaikyti nuoširdžius ir tikrus meilės santykius“. Aš dar pridėčiau – apskritai santykius.

Šiame spektaklyje žiūrovas bus labai arti scenos, aktorių, kaip sprendžiate šį dramaturgo tekste užkoduotą iššūkį – kurti teatrą be ketvirtos sienos, faktiškai paverčiant žiūrovą spektaklio bendraautoriumi?

Spektaklyje negriauname ketvirtos sienos iliuzijos, o atvirkščiai – sukuriame papildomas keturias sienas, kad būtų galima jį žiūrėti iš visų pusių. Jei kalbėti apie žiūrovą kaip bendraautorių, kuris išties turi galios keisti ir tam tikra prasme valdyti spektaklio siužetą, dramaturgiją – tai čia ne tas atvejis. Svarbu paminėti, kad spektaklis nepriklauso interaktyvaus ar imersinio teatro žanrui, kuriame žiūrovas išties kviečiamas dalyvauti ir į spektaklį įsitraukti fiziškai. Mes žiūrovą pakviesime į gana intymią erdvę – kiek galima priartindami jį  prie veiksmo aikštelės ir aktorių.

Taip siekiame sukurti laboratorijos, studijos įspūdį, paliekant žiūrovą stebėtojo, analizuotojo, tyrinėtojo pozicijoje.

Kokio teatro ieškote režisuodama?

Keliančio klausimus, vedančio į diskusiją, provokuojančio, nepatogaus, jautraus.

Kalbėjosi teatrologė Ingrida Ragelskienė