Ne tik apsigyvenote Lietuvoje, bet įkūrėte ir verslą, kurio idėja susijusi su Jūsų gimtine – ten su kava užauga bene kiekvienas. Ką jums reiškia kava?
Kava man – svarbiausia kasdienybės dalis. Etiopijoje, dar būnant mergaite, mano diena prasidėdavo nuo pupelių skrudinimo šeimai ir kavos ceremonijos darymo. Man tai nėra gėrimas, kurį suaugusiems būtina išgerti atsibudus. Tai socialinis reiškinys, kurio dėka rytais šeima sėdi ir šnekučiuojasi su kaimynais ir vaikais prieš eidami į darbus ar mokyklą. Užaugau kaime, kur gyvenimas kitoks nei mieste. Tad prisiminimuose dieninės kavos ceremonija yra lėtesnė: čia susirinkdavo moterys (vyrai tuo tarpu dirbdavo laukuose), būdavo aptariami santykiai. Dalyvaudavo ir vaikai, tik tyliai. O vakarinė kavos ceremonija būdavo šeimos laikas, kai sekamos pasakos, klausomasi radijo žinių...
Kai užaugi tokioje terpėje, daug išmintingiau suvoki kavą. Man kava niekada nebuvo gėrimas su kofeinu, mūsų santykis – kultūrinis ir dvasinis. Etiopiškos ceremonijos metu deginami smilkalai, palaimina artimieji, o vakarais plaunamos kojos suaugusiems. Tai nuolankumo, garbės ir bendrystės įvykis, kuris kasdien vyksta tuo pačiu metu.
Tuo tarpu šiandien, gyvenant Lietuvoje, kava tapo mano keliu. Pasakodama apie kavą atskleidžiu savo vidinę kelionę. Kelionę kaip moters, užaugusios Etiopijos kaime. Kaip vaiko, užaugusio visuomenėje, kur itin reikalingas feminizmas. Kaip pabėgėlės ir daugiavaikės mamos, žongliruojančios savo gyvenimu Lietuvoje.
Esu labai dėkinga, jog gimiau būtent Etiopijos kultūroje. Įgijusi aukštąjį išsilavinimą, norėjau dirbti banke. Tačiau nuėjau kavos keliu ir jis – turtingesnis, spalvingesnis, prasmingesnis, labai kvapnus ir skanus.
Kokią kavos naudą ir jos skleidžiamus kerus norite atskleisti? Ką būtent išskirtumėte?
Visų pirma, kava turi būti gera: geriant kelti šypseną, įdomius skonio potyrius, o ne verčianti susiraukti. Priklausomai nuo aukščio ir dirvožemio, kuriame ji auga, skiriasi jos skonis. Taip pat ji tampa kitokia nuo apdorojimo ir pagaminimo būdo.
Norėčiau, jog kava žmonėms suteiktų progą kartu leisti laiką, apmąstyti, kurti, mėgautis gyvenimu, menu bei bendryste. O pats gėrimas turi daug naudos, apie kurią apstu informacijos. Bet pirmiausia kava man ne produktas, suteikiantis naudą vartotojui, tačiau būdas keliauti į save ir į kitą. Norėčiau, kad jos mėgėjai atrastų būtent tai.
Tai neabejotinai – viena iš jungčių. 14-ojoje Kauno bienalėje, kurios ambasadore esate, vesite edukacinį užsiėmimą. Kaip matote Jūsų kuriamos kavos ir parodos jungtį?
Kava yra vienas iš produktų, kuris geriausiai atskleidžia pačią artumo geografiją: ji auga Pietų Afrikoje, Pietų Amerikoje ir kitose pusiaujo šalyse, keliauja per daug šalių ir atsiranda visiškai mažuose miesteliuose ar kaimuose. Pavyzdžiui, ateini į Biržų rajone esančią parduotuvėlę „Celė“, kaip tai nutiko man, ir geri Eskedar kavą, kuri yra iš Etiopijos, tačiau skrudinta Lietuvoje. Etiopijos kaimuose užauginta kava garbingai ir smagiai tiekiama kitose pasaulio vietose, autostradose ar kaimo vietovėse.
Kaip ši artumo geografija įgyvendinama mūsų atveju? Etiopijoje užaugintą kavą skrudiname Vilniuje, parduodame Lietuvoje ir net eksportuojame į Daniją. Ant pakuotės vartotojai randa ne tik žymėjimą „skrudinta Lietuvoje“, tačiau gali paskaityti apie pabėgėlę iš Etiopijos, kuri atvyko į Lietuvą ir atsinešė savo kultūrą bei ją siunčia ir į kitas šalis. Tos jungtys, bendrystė ir verslo partnerystė suartina. Sumažina skirtumą ir geografinį atstumą tarp mūsų, tarp kultūrų ir žemynų.
Kava – neatsiejama kultūros dalis visame pasaulyje. O jos ruošimas – tam tikra prasme yra menas...
Visiškai! Pažiūrėkime kad ir į Etiopijoje paplitusį kavos ruošimo būdą: skrudintojas naudodamas ugnį ir vandenį transformuoja žalią vaisių į kavos puodelį.
Parduotuvės lentynoje pasiimi ne tik skrudintas pupeles ar maltą kavą, tačiau gali išgirsti vaikystės prisiminimus ir garsus, kuriuos skleidžia skrudinama kava. Arba gali uosti kvapą, kurį ji skleidžia – tai tokia įtraukianti patirtis.
Kai eini į teatrą matai ir meilę, ir pyktį, ir kitas emocijas. O kavą vadinu džiazo improvizacija, kurios metu girdime daug garsų – nuo vandens virimo džebenoje (specialiame apvaliame ąsotyje) iki kavos skrudinimo garso, kai ji sproginėja it spragėsiai. Tu ją jauti. Garsus skleidžia ir deganti ugnis. Labai džiaugiuosi, kad tai bus galima patirti ir Kauno bienalėje. Lankytojų laukia kvapnus performansas, sujungiantis muziką ir istorijų pasakojimą.
Manau, jog edukacijoje laukia daug dalykų, kurių žmonės nėra patyrę. Lietuvoje esu vienintelė vedanti tokią kavos ceremoniją. Čia mano mantra, su kuria užaugau, ir dvasinis kelias, kuris priartina žmogų prie kasdien vartojamo produkto. Daugelis nėra matęs žalios pupelės, pačio skrudinimo ar viso proceso.
Kokias 14-osios Kauno bienalės tyrinėjamas temas norėtumėte paliesti šios parodos kontekste?
Paroda norima parodyti, jog net ir esant dideliam geografiniam atstumui tarp mūsų, tam tikrus potyrius turėjome vienodus. Ar tai būtų kolonizacija, ar okupacija – tai yra pasikėsinimas į Tavo laisvę. Iš kitos pusės, tai rodo, jog jei ir esame toli vieni nuo kitų, mūsų troškimas būti laisvais, kurti ir veikti yra labai panašūs.
Atvykau į Lietuvą kaip pabėgėlė, tad migracijos tema man itin svarbi. Jei pamirštama, jog persekiojamam žmogui nesuteikiamas prieglobstis – tampama tokiais kaip agresorius. Man labai džiugu, kiek daug Lietuva daro Ukrainos ir jos žmonių labui. Kaip priešinamasi karui. Džiaugiuosi būdama šios visuomenės dalimi. Tačiau tuo pat metu manau, jog dar yra daugybė kitų žmogaus teisės klausimų, kur galima šiek tiek labiau pasistengti.
Puikiai kalbate lietuviu kalba, tapote piliete, net maudotės eketėje. Kodėl pamilote būtent Lietuvą ir likote gyventi čia?
Tikriausiai dėl žmonių ir gamtos. Taip pat čia atsivėrusios galimybės padėjo atrasti save, savo stipriąją pusę. Kai atvykau, vienintelė priežastis, kodėl negalėčiau čia likti buvo šaltis. Tačiau atradau jėgų jį nugalėti. Tai dar viena priemonė sustiprinti imunitetą ir savo kaip žmogaus, galias. Supratau, kiek stebėtinai daug manyje slypi jėgos. Turiu labai gerų draugų, kuriems esu naudinga. Kartais tampu uždara, nesimatau pakankamai dažnai, tačiau žinau, jog jie yra ir kai jiems manęs reikia arba man reikia jų – jie visad šalia. Lietuvą namais visų pirma padaro susirasta sava šeima, savas ratas. Tada nuveikti galiu labai daug.
Labai smagu matyti šalį augant, kaip keičiasi žmonių požiūris į atvykėlius arba kaip savo buvimu galiu nuspalvinti tam tikras erdves bei įnešti kitokį atspalvį į kavos pasaulį Lietuvoje. Be galo gera įkvėpti kitus žmones.
To nuopelnas tikriausiai jūsų atvira širdis ir nuoširdumas. Kaip po tiek daug patirtų iššūkių gebate tam rasti stiprybės?
Jei atsakyčiau, jog tai suteikia kava – būtų labai juokinga, nes daug žmonių be kavos neįsivaizduoja savo produktyvumo. Tačiau mano atveju mane veža žmonės ir santykiai su jais, aplinka. Žinoma, būna laikas, kai reikia atsitraukti, užsidaryti ir persikrauti, tačiau jėgų pasisemiu būtent iš jų.
Man taip pat labai patinka būti su savo vaikais, matyti kokie šaunūs jie auga, skaityti knygas, patirti gamtą basomis kojomis. Jei tik esu ne Vilniuje, visad visur einu basomis: per samanas, per rasą, per žemę. Gamta duoda labai daug, jei tik prisiverčiame išeiti. Džiaugiuosi, jog dirbu Vilniuje, kur nemažai gamtos. Istorijų namuose esančioje kavinėje į lauką ir parkelį taip pat išeinu basomis. Čia, centre, daug medžių ir žolės, todėl visiems rekomenduoju išbandyti ją basomis.
Etiopiškos kavos ceremonija vyks spalio 7 d., šeštadienį, nuo 14 val, Kauno centriniame paste. Ją ves – Kauno bienalės ambasadotė Eskedar Tilahun. Registracija – būtina.
Kavos ceremonija yra Kauno bienalės edukacinės programos dalis.
Kalbino Gintarė Žaltauskaitė
