„Šis darbas yra erdvė kurti, domėtis ir kitus sudominti pačiais įvairiausiais dalykais, galimybė susipažinti su įdomiausiais žmonėmis, padovanojančiais savo istorijas. Tai nesibaigiantis savaitgalis ir kelionė“, – „Savaitgalio ekskursijų“ feisbuko puslapyje, viename iš įrašų, teigia Miesto istorijų mokyklos ir „Savaitgalio ekskursijų“ įkūrėja Gabija Lunevičiūtė, rengianti ir gidų kursus.
Išpildė vaikystės svajonę
Komunikacijos specialistė Rasa Jakilaitienė teigia visada norėjusi būti gide. „Tapti gide buvo mano sena svajonė. Jau vaikystėje žaisdavau, kad esu gidė, pakeliui į mokyklą vesdavau ekskursijas tik man matomiems ekskursantams“, – šypsosi prisiminusi Rasa. Ji įsitikinusi, kad įtakos tam turėjo ir žurnalistės mama, kuri, atvykusi iš mažo miestelio, dirbo ir mokėsi Vilniaus universitete ir, turėdama laisvo laiko, vedžiodavosi dukrą po Vilniaus universiteto pastato koridorius ir Senamiesčio kiemelius, vis pasakodama istorijas.
„Ir pati turiu beveik nevaldomą pomėgį šmirinėti po neuždarytus ar pusiau atvirus Senamiesčio kiemus ir šia liga net užkrėčiau savo vaikus“, – šypteli R. Jakilaitienė.
Save ji vadina reiklia ekskursijų lankytoja. „Visada, jei tik turiu galimybę, užsisakau gidą ir visiems rekomenduoju, nes žinios ir įspūdžiai tampa daug gilesni. Žinoma, esu labai reikli gidams. Tai turi būti daugiau išsilavinę ir išprusę žmonės negu tie, kurie ateina jų paslaugomis pasinaudoti. Ir pati važiuodama į kokią naują vietą, stengiuosi apie ją sužinoti kuo išsamiau. Turiu šiokią tolią ligą sužinoti apie aplinką kuo daugiau.“
Tad nenuostabu, kad maždaug prieš penkiolika metų R. Jakilaitienė buvo pasiruošusi rimtai kibti į gidų mokslus, tačiau darbai, šeima, didelis tempas ir užimtumas atitraukė nuo šių planų. „Prie senos svajonės išpildymo grįžau padariusi karjeros pertrauką, prisiminiau, ko visada norėjau, ir pamažu pradedu šią savo svajonę įgyvendinti“, – džiaugiasi pašnekovė, šį pavasarį dirbusi savanore gide festivalyje „Open House“.
„Man labai labai patiko, tai padėjo užtvirtinti jausmą, kurį savyje ilgai nešiojausi, kad tai užsiėmimas, kuris teiks didelį malonumą, – tokios euforijos, kaip per tas kelias dienas, kai reikėjo vesti ekskursijas, Rasa tikina niekada nejautusi. – Nepamenu, kada jaučiausi tokia išsipildžiusi ir tokia laiminga. Tai buvo tarsi užtvirtinimas, kad tikrai noriu tapti profesionalia gide.“
Tikra dovana sau
Komunikacijos ir rinkodaros specialistas, Anželikos Cholinos šokio teatro Ryšių su visuomene vadovas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Arnoldas Remeika teigia niekada netaupantis dviem dalykams – kelionėms ir mokslams, nes abu yra investicija į save. Gidų kursus šiemet jis rinkosi, norėdamas iš patyrusių savo sričių profesionalų – istorikų, menotyrininkų, ilgamečių gidų – gauti koncentruotų žinių.
„Kad suvoktume dabartį ir ateitį, turime gerai žinoti ir savo praeitį, ir man reikėjo laiko, kad tai suvokčiau, – tikina A. Remeika. – Tiesiog labai įdomu pasigilinti ir geriau suprasti savo aplinką ir save toje aplinkoje. O ir tamsūs rudens ir žiemos vakarai, kai nelabai norisi kišti nosį iš namų, puikiai tinka online paskaitoms. Tai yra tikra dovana sau.“
Anot komunikacijos specialisto, gyvename neįtikėtino informacijos dosnumo laikais – jos galime gauti daug, visokios ir iš visur, viską galime pasiguglinti nepakildami nuo sofos. Tačiau tai ne tik džiugina, bet ir vargina, o ir laiko sąnaudos norint į kažką pasigilinti gali būti milžiniškos.
„Todėl bent jau man šitame informaciniame pertekliuje ir triukšme dažnai norisi tiesiog pailsėti, norisi ne nuogų faktų, bet asmeninės perspektyvos, norisi atsiduoti į rankas tų, kurie istorijas papasakos kaip žmonės, ne kaip guglas“, – pasirinkimą gilintis į jam įdomias sritis Miesto istorijų gidų kursuose argumentuoja pašnekovas.
Svarbiausia – nuoširdžiai norėti domėtis, o visa kita išmokstama, įsitikinęs A. Remeika. „Turinys čia karalius, o formos, pateikimo įgūdžių visi galime išmokti. Miesto istorijų mokyklos gidų kursai ir geri tuo, kad čia kalbama ne tik apie turinį – istoriją, architektūrą, kultūrą – bet ir apie specifinius, gidui reikalingus įgūdžius: komunikaciją, psichologiją, kitus profesijos ypatumus. Be to, yra galimybė viską išbandyti praktikoje. O tada jau spręsti – tavo tai ar ne tavo“, – pabandyti geresnės galimybės, anot Arnoldo, ir nesugalvosi.
Į miestą pažvelgti kitu kampu
Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiasis inžinierius Antonas Nikitinas apie gidų kursus svarstė jau kurį laiką, tačiau tik šiemet šalia kitų savo veiklų pasiryžo skirti laiko ir jiems.
„Kadangi dirbu su miesto infrastruktūros planavimu, man atrodo, kad tai puikus būdas atrasti ir pažinti miestą per dar vieną prizmę, atrasti dar vieną ar net kelis miesto gyvavimo sluoksnius – būtent per istorijas“, – teigia A. Nikitinas.
Pašnekovo teigimu, gidų kursus jis rinkęsis dėl galimybės praplėsti akiratį ir atrasti naujų kampų. „Visi mes esame istorijų pasakotojai, tad tikiuosi, kad įgyti įgūdžiai ir supratimas bus naudingi tiek asmeniškai, tiek ir profesinėje veikloje. Mano darbas su miesto infrastruktūros planavimu taip pat įrodo, kad tai, ką matome vienoje ar kitoje miesto vietoje – medžių eilę, dviračių taką ar panašiai – turi savo atsiradimo istoriją. Apie juos irgi tenka kalbėtis su žmonėmis. Kas žino, gal kursai įkvėps šias istorijas papasakoti ir daugiau žmonių“, – šypsosi pašnekovas.
Veda ekskursijas po Antakalnį
Viena pirmųjų, ieškodama naujų veiklų alternatyvų, Miesto istorijų mokyklos gidų kursus baigė Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas“ aktorė Aistė Šeštokaitė. Kaip juokiasi, aktorystė nedaug skiriasi nuo gido profesijos ir atvirkščiai. Tad ieškojo galimybių šias veiklas sujungti ir papildyti.
„Mano pirmoji profesija gana nestabili, tad į kursus ėjau ieškodama tarsi atsarginio plano, norėjau turėti gebėjimų, kuriuos galėčiau kada nors panaudoti“, – prisipažįsta gidų kursus išklausiusi ir kartais gide dirbanti jaunosios kartos aktorė.
„Vaikščiojau į Gabijos vedamas ekskursijas ir išgirstos istorijos mane labai sudomino, pradėjau pati daugiau domėtis miesto istorija ir asmenybėmis, – pasakoja A. Šeštokaitė. – Baigusi kursus, pradėjau pati vesti ekskursijas po Antakalnį, tokį, kokio galbūt įprastai nepamatome.“
Aistė sako pastebinti, kad susidomėjimas aplinka, kurioje gyvename, išaugo, vis daugiau miestiečių eina pasivaikščioti po savo miestą, nes nori jį geriau pažinti, o ir pats gido įvaizdis jau gerokai pasikeitęs.
Kol kas ji tikina neįsivaizduojanti, kad ekskursijų organizavimas galėtų tapti jos duona, tačiau labai smagu ir pačiai eiti į ekskursijas, ir jas vesti kitiems.
Įgytos žinios niekur nedingsta
Praėjusį sezoną gidų kursus baigė sporto žurnalistas Ramūnas Grumbinas. „Nors esu sporto žmogus, visada domėjausi Vilniaus miesto istorija, esu čia gimęs ir užaugęs. Todėl gidų kursai labai praplėtė mano akiratį“, – teigia žurnalistas.
Su šių kursų sumanytoja, buvusia žurnaliste Gabija Lunevičiūte jie kartu dirbo Lietuvos radijuje ir jau tada ji buvo labai susidomėjusi Vilniaus istorija. „Tas jos užsidegimas labai imponavo“, – prisimena R. Grumbinas.
Viešėdamas Romoje ir išbandęs bėgiojimą po įdomiausias miesto vietas su gidu, Ramūnas pradėjo svarstyti panašias ekskursijas surengti ir Vilniuje. „Tačiau norint vesti ekskursijas, reikia turėti gido pažymėjimą“, – dar vieną priežastį lankyti gidų kursus įvardija pašnekovas.
Idėją pačiam parengti ekskursiją Vilniaus gatvėmis Ramūnui įgyvendinti pavyko. „Jau turiu savo ekskursiją. Šnipiškių rajone buvo daug sporto objektų, čia yra garsieji Sporto rūmai, „Žalgirio“ stadionas, bet prieš tai buvo žydų kapinės. Didelė dalis sporto objektų jau yra sunykę, Sporto rūmai apleisti, o istoriniai įvykiai ir faktai šiose vietose gerokai persipynę.“
Savanoriškai ekskursiją po Šnipiškes Ramūnas kol kas keletą kartų vedė tik savo kolegoms, bet neatmeta galimybės ateityje tokią ar panašią ekskursiją surengti ir vilniečiams bei užsienio svečiams.
„Buvimą gidu pavadinčiau savo dvigubu pomėgiu, nes ne tik bėgioju, sportuoju, bet ir turiu reikiamų žinių bei įgūdžių tuo dalytis su kitais. Tai labai smagu ir mane kaip žmogų labai praturtina. Kol kas aš niekur neskubu, o ateityje, kas žino, gal užsiimsiu tuo dažniau ar tai taps pagrindiniu mano darbu? Juk niekas nežinome, kas mūsų laukia, o įgytos profesijos ir kompetencijos niekur nedingsta“, – svarsto R. Grumbinas.
Įkvėpė žinomos gidės
Gido profesija taip sužavėjo VMI Mokestinių prievolių departamento patarėją Stasę Aliukonytę-Šnirienę, kad ji jau tapo spalvinga ir ryškia ekskursijų vadove.
Ponia Stasė Miesto istorijų mokyklą baigė per antrąjį karantiną. „Daug kas vis dar buvo uždaryta, o laisvo laiko turėjau, tad ieškojau, kuo prasmingu užsiimti. O šie kursai ir tuomet, ir dabar vyksta online – net iš namų niekur išeiti nereikia. Tik į mokomąsias ekskursijas savaitgalį“, – prisimena ji.
Anot pašnekovės, plati ir išsami mokymų programa, ypač Lietuvos istorijos, ją taip užkabino, kad nedvejojo nė akimirkos. „O kur dar galimybė kursų metu gauti net dešimt ekskursijų, kurias vedė tokios puikios ekskursijų vadovės kaip Justina Meškauskienė ir Gabija Lunevičiūtė“, – abi S. Aliukonytė-Šnirienė pažinojo iš anksčiau jau lankytų „Savaitgalio ekskursijų“. Pašnekovę labai įkvėpė mintis vadintis šių ir kitų charizmatiškų gidų kolege.
Istorijų pasakotojos vaidmenį pirmiausia ji išbandė su draugais. „Nenušvilpė, išbuvome kartu visas dvi su puse valandos senamiestyje, ir tuomet jau žingsnis po žingsnio, vis plečiant naudojamos literatūros sąrašą, minant kelius į bibliotekas, įsitraukiau...“ – pasakoja S. Aliukonytė-Šnirienė.
Anot jos, puikios patirties ji įgijo savanoriaudama festivalyje „Open House“ Vilniaus Mažajame teatre, vėliau kolegoms pasakojo Gedimino prospekto istorijas.
Ponia Stasė savo ekskursijos tema pasirinko M. K. Čiurlionio gyvenimą Vilniuje. Su plačia šypsena ji leidosi į kelionę paskui Čiurlionį su gausiu būriu ekskursijos dalyvių minint bene žymiausio lietuvių dailininko ir kompozitoriaus 148-ąsias gimimo metines ir žada nesustoti.
Nauji Miesto istorijų mokyklos mokslo metai prasideda jau spalio 10 dieną.
