Kur buvote, kai prasidėjo karas?
2022-ųjų vasario 25-ąją, kitą dieną po karo pradžios, turėjau vykti traukiniu į Lvivą, iš ten skristi į Krokuvą, dalyvauti perklausoje į orkestrą „Sinfonietta Cracovia“. Šis planas dėl savaime suprantamų priežasčių žlugo, vien dėl logistikos ypatumų jo nebūtų įmanoma įgyvendinti. Lėktuvo iš Lvivo nebebuvo. Karas mane užklupo Kyjive, iš kurio išvažiavau tik per stebuklą – oficialiai per komendanto valandą su violončele negalėjau patekti į stotį. Į Lvivą išvažiavau tik todėl, kad turėjau traukinio bilietą. Net jei būčiau prašęs kurio nors draugo iš sostinės išvežti, niekas su instrumentu manęs nebūtų paėmęs – vietoje violončelės į automobilį būtų priimtas dar vienas žmogus.
Dvi mano draugės ir kolegės, Charkivo kvarteto muzikantės, viena – iš Severodonecko, kita – Mariupolio, prasidėjus karui liko Charkive. Prieš palikdamos miestą nežinia kuriam laikui, jos apsistojo slėptuvėje, ten – mokyklos rūsyje, jų smuikas ir altas buvo palaidoti. Net su tokiais nedideliais (palyginti su violončele) instrumentais niekas jų nebūtų vežęs. Vietoje jų juk galima pasiimti, pavyzdžiui, katę.
Turbūt dalis šeimos, draugų tebėra Ukrainoje? Kaip laikosi jie?
Išvardysiu savo artimiausius giminaičius, nes tai yra mano šeima. Nuo karo pradžios mano mama gyveno netoli Charkivo, už penkiasdešimties kilometrų, prie Sumų plento. Ten per visą karo laikotarpį nebuvo jokių kovinių veiksmų – tarsi ramus trikampis. Sutarėme, kad jai bus lengviau ten pasilikti, nei kur nors išvykti. Be to, ji – kaip daugelis ukrainiečių – įsikalusi į galvą: čia mano ūkis, mano kiemas. Pažįstu žmonių, kurie liko gyventi nuniokotame Bachmute. Su jais nediskutuoju – jei taip pasirinko, tebūnie. Vieno kolegos tėvai neišvyko iš Mariupolio tik todėl, kad tėvas savo rankomis darė remontą bute, kuriame gyvena, jam tai buvo viso gyvenimo darbas, tad pasakė: „Na kaip dabar viską tiesiog imti ir palikti?“
Panašiai mąsto ir mano mama. Užtat jos brolis, mano dėdė, kuriam metų pradžioje sukako šešiasdešimt vieneri (miniu skaičių, nes vyrams iki šešiasdešimties neleidžiama išvykti iš Ukrainos), su savo dukterimi persikėlė į Didžiąją Britaniją.
Papasakokite apie profesijos pasirinkimą – kaip pasirinkote violončelę?
Griežti violončele pradėjau septynerių. Iki tol – nuo penkerių – nemažai skambinau pianinu, bet prieš pat stojamuosius į Charkivo muzikos mokyklą mane pamatęs jos direktorius kažkodėl nusprendė, kad labiau tikčiau styginiams instrumentams. Nežinia, kokį mano gebėjimą jis tąsyk įžvelgė, bet, faktas, nesuklydo. Paėmęs į rankas violončelę, jos nebepaleidau – tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.
Grojau įvairiuose Ukrainos ansambliuose: „Ukho“ ir „Sed Contra“ Kyjive, „Nostri Temporis“ Lvive. Turiu daug orkestrinio muzikavimo patirties – kaip orkestro narys ir solistas, taip pat esu atlikęs pagrindines violončelės partijas. Svarbiausi kolektyvai, su kuriais teko dirbti, yra „Kyiv Soloists“, Kyjivo simfoninis orkestras ir „New Era Orchestra“. Taip pat įvairiuose projektuose tekdavo atlikti baroko muziką barokine violončele. Svarbiausi festivaliai, kuriuose dalyvavau – „Musikprotokoll“ Grace ir Beethoveno festivalis Bonoje.
Kokie buvo šie metai Vilniuje? Beje, kokia kalba šnekate su kolegomis ir draugais?
Per repeticijas su kolegomis ir draugais – mano atveju tai sinonimai, nes kolegos yra mano draugai – bendraujame lietuvių ir anglų kalbomis. Susitarėme, kad darbo metu jie kalbės lietuviškai, todėl jau kai ko išmokau. Dažniausiai vartojami tokie žodžiai, kurie susiję su menine raiška. Šią akimirką nepasakyčiau nė vieno iš jų, bet, tikiu, kad intuityviai suprantu lietuvių kalbą. Galbūt tai mano muzikinė klausa, muzikinis kalbos suvokimas: tam tikri garsai asocijuojasi su tam tikru veiksmu ar muzikiniu įvaizdžiu.
Dirbdami su muzikine medžiaga taip pat kalbame apie kultūrinį kūrinio kontekstą. Pavyzdžiui, kai grojame Szymanovskio ar Pendereckio muziką, tai yra lenkiškas kontekstas. Aš kalbu lenkiškai. Muzikos notacijoje nėra žodžių šia kalba, bet aš galiu draugams papasakoti kažką apie to konkretaus kvarteto kūrinio istoriją, nes ją žinau. Kai mes grojame Beethoveną, kolegoms aiškinu apie jo muziejų, kuriame lankiausi, bet jie dar nebuvo. Būtent tai ir sudaro muzikantų bendravimo kompleksą, kai egzistuoja tam tikra universali kalba. Iš tikrųjų tai nėra kalba pati savaime, tai labiau susiję su patirtimi, kažkuo, kas pranoksta muziką. Dalia Kuznecovaitė ir Algirdas Šochas (pirmasis ir antrasis smuikininkai) studijavo Vokietijoje, tad kartais juokaudami pradeda vienas su kitu kalbėti vokiškai, kad altininkė Kristina Anusevičiūtė ir aš nesuprastume.
Kartą į mūsų studiją Filharmonijoje buvo atvykę korespondentai iš Lenkijos televizijos. Kolegos iškart parodė į mane: „Štai tas vyrukas gali duoti interviu lenkiškai.“ Apskritai galime sakyti, kad mokame daug kalbų: aš kalbu ukrainietiškai, rusiškai, angliškai, lenkiškai, kiti – lietuviškai, vokiškai, prancūziškai, Dalia dar moka ispaniškai ir itališkai, Kristina gali ką nors pasakyti rusiškai. Kartais su Algirdu šnekame rusiškai, nes jis yra pusiau ukrainietis, ir taip parodo savo palaikymą, nes nemoka ukrainiečių kalbos.
Koks Jums buvo šis sezonas – pirmasis, kai esate Valstybinio Vilniaus kvarteto narys?
Groti tokio aukšto lygio kvartete nėra tai, prie ko turėčiau priprasti. Nuolat repetuojame ir tuo gyvename, daug dirbame prie repertuaro. Nors kiekvienas turi savo projektų, kvartetas yra ypatinga veikla, ypatingas ansamblis. Man tai labai natūralu, visada to troškau. Kiekvienas ieškome ypatingos oazės, kur norime būti, ir vadiname ją savo vieta. Kaip violončelininkas, kuris groja kvartete, kaip muzikantas, manau, esu labai tinkamoje vietoje. Tai tikrai nėra susiję su ambicijomis. Nes, pavyzdžiui, groti tutti orkestre taip pat yra profesija, ir tai reikia mokėti daryti. Būti violončelių grupės vadovu yra kita profesija; būti violončelių grupės nariu – dar kita. Man šiandien yra laimė būti kvarteto nariu.
Kiek kasdien repetuojate? Ar dažniausiai tai būna kvarteto repeticijos, ar prie partijų dirbate ir vienas?
Konkretaus recepto nėra. Kaip maisto gamyboje: kiekvienam norimam patiekalui reikia pasirinkti ingredientus, jie ruošiami skirtingu laiku, galima virti keturiuose puoduose vienu metu arba viską daryti viename. Kai kuriems patiekalams reikia dvidešimt penkių ingredientų, kai kuriems – retų prieskonių, kai kuriems nereikia nieko, tik supjaustyti daržoves, ir viskas.
Taigi tai priklauso nuo programos, nuo to, kiek konkrečiu metu yra projektų, kokios esu formos. Grįžęs po atostogų tam turiu skirti šiek tiek daugiau laiko, bet sezono viduryje, kai daug repetuojame, viskas vyksta greičiau. Kuo daugiau groji įvairių kompozitorių kūrinių, protu greičiau juos įsisavini.
Vaizdžiai lyginate muziką su maistu. Mokate gaminti? Gal turite mėgstamiausių lietuviškų patiekalų?
Nebūsiu populiarus, bet man nelabai patinka cepelinai – tą galiu sąžiningai pasakyti savo lietuviams draugams į akis. Juk, pavyzdžiui, yra daug žmonių, kurie nemėgsta ukrainietiškų barščių. Kiekvienam savo. Bet man patinka, kad lietuviška virtuvė tokia panaši į ukrainiečių. Beveik viską, ką perkame ir valgome Ukrainoje, galima rasti ir čia. Kartą pas mane svečiavosi draugai iš Norvegijos, tai mums buvo labai lengva rasti viską, ko reikia tikrai ukrainietiškai vakarienei. Ir skonis – kaip namie. Lietuvos kulinarijoje yra kažkas labai labai pažįstamo, kaip gamindavo močiutė.
Gaminu, kai tik turiu laiko – mėsą, salotas. Tik pyragų nekepu. Man tai atrodo pernelyg sudėtinga.
Tik atvykęs į Vilnių sakėte, kad rūpėtų išbandyti barmeno profesiją.
Svajonę vis dar turiu, o kodėl to nesiimu, pasiteisinsiu standartiškai – visur stengiuosi būti profesionalus, nenoriu žaisti jokios veiklos. Kad namuose moku sumaišyti keletą kokteilių, dar nereiškia, kad esu barmenas. Tačiau norėčiau kada nors tai daryti profesionaliai.
Ką dar veikiate laisvalaikiu be barščių gaminimo?
Dabar, kai persikėliau į naują butą, man labai patinka tiesiog sėdėti ir žiūrėti į medžius, – tiesiog taip. Tai susiję su kūrybiniu gyvenimu. Man reikia užsiėmimų, kuriuos galima vadinti tam tikra meditacija. Tarkim, kartais mėgstu porą valandų sėdėti pamėgtame bare „Gringo“. Einu ten ne dėl bokalo „Guinness“, ne norėdamas pralinksmėti. Man tiesiog patinka būti ten ir stebėti, kaip žmonės plaukia pasroviui.
Lietuvoje pavyko rasti draugų už kvarteto ribų?
Man atrodo, kad muzikantams dažnai nėra paprasta rasti kitos profesijos draugų. Norint ieškoti naujų ryšių, reikia būti labai socialiam, eiti į susitikimus už socialinio rato ribų. O tai dažnai būna sunku. Nes arba dirbi, arba vakare nori pasimatyti su jau pažįstamais žmonėmis. Bent jau man taip yra.
Ne tik grojate, bet ir kuriate muziką. Girdėjau, jog neseniai sukūrėte muziką baletui!
Svarbiausias mano gyvenimo projektas po karo pradžios yra kompozicija. Anksčiau savęs negalėjau išreikšti kurdamas muziką, o su karu prasidėjo, jei taip galima sakyti, tam tikras atvirumo impulsas, atsivėrimas.
Šešiems šokėjams parašiau baletą „Mano namai ant dviejų kojų“, kuris pavasarį buvo parodytas Nyderlanduose. Labai norėčiau, kad jį išvystų ir Vilniaus publika.
Turite profesinę svajonę?
Noriu parašyti savo styginių kvartetą. Vis dar kaupiu tam medžiagą. Parašysiu, kai negalėsiu nei miegoti, nei valgyti to nepadaręs.
Feisbuke dalinatės eilėraščiais ukrainiečių kalba. Apie ką jie?
Poezija – mano jausmų išraiška. Tai yra tai, ko man reikia, kad išreikščiau tai, ką jaučiu, bet ne tiesioginiu būdu. Skelbiu juos kartais kaip dialogą su žmogumi, kuris to net nežino. Draugai naudoja mano eilėraščius savo muzikos kūriniams, bet aš pats negaliu viešai jų skaityti. Man to būtų per daug.
Kaip manote, kiek laiko užtruks atkurti Ukrainą po pergalės? Ar planuojate grįžti atgal?
Matote, Ukrainos atkūrimas ir mūsų indėlio į jį klausimas nėra susijęs su grįžimu į Ukrainą. Juk galima fiziškai išvykti, tačiau daug nuveikti savo šalies labui. Žinoma, labai gerai, kai esi ten, viską matai ir viską žinai, bet jei yra tam tikrų aplinkybių, kurios neleidžia to daryti, bet turi noro ir troškimo kažką padaryti dėl Ukrainos – gali tai padaryti. Nuveikti ką nors dėl savo šalies galima prieš karą, per jį ar po jo. Kalbant ne karo kontekste, ar po Sovietų Sąjungos žlugimo Ukrainos nereikėjo atkurti? Dabar, žinoma, reikia galvoti apie kitus dalykus: nuniokotus miestus, sugriautą infrastruktūrą. Tai – matomi aktualūs dalykai. Bet kai mus užpuolė, šalis dar nebuvo atkurta kita prasme. Ją būtina toliau statyti, daryti tai, ką darėme.
Lietuva aktyviai dalyvauja daugelyje projektų ir imasi priemonių Ukrainai paremti. Tai malonu matyti? Jūsų kvartetas taip pat dalyvauja labdaros projektuose.
Formalus atsakymas būtų: tai gražu. Žinoma, kad taip. O neoficialus: tikrai jaučiu, kad žmonėms tai pabos. Kita vertus, nuoširdumą jaučiu. Kai Valstybinio Vilniaus kvarteto primarijė Dalia išgirdo mano aranžuotą ukrainiečių liaudies dainą „Plyve kacha“, kurią dar 2022-ųjų pavasarį Stokholme, dalyvaujant karališkajai švedų šeimai, atliko ansamblis „Kyiv Soloists“, paprašė, kad padaryčiau tokią aranžuotę, kad galėtų ją atlikti su orkestru. Ir aš žinojau, kad ji buvo visiškai nuoširdi. Noriu pristatyti Ukrainos kultūrą ir muziką pasauliui.
