Aktorė J. Matekonytė dar nenusprendė, kurį premjeros – „Aš gyvas“ ar „Bučiuoju, Juozas“ ji pasirinks. Aktorė neslepia, kad nekantriai, su jauduliu, atsakomybe ir ne šiokia tokia baime laukia savo suvaidintų herojų susitikimo su žiūrovais. „Labai nelengva save matyti ekrane ir jame girdėti savo balsą, – ji sako. – Tas atsakomybės jausmas išties – gana sunkus ir jaudinantis.“
Istorija, idėja ir vaidmuo. Tai trys dalykai, apie kuriuos aktorė J. Matekonytė visuomet pagalvoja, gavusi pasiūlymą suvaidinti kine. Ne visus pasiūlymus vaidinti legendinė Jaunimo teatro spektaklio „Romeo ir Džuljeta“, kurį pastatė Eimuntas Nekrošius, atlikėja priima. Prieš dvejus metus, susirgusi kovidu, ji nenuėjo į kino bandymus, į kuriuos pakvietė vieno vokiečių serialo kūrėjai. „Dėkoju Dievui, kad susirgau, nes pradėjusi gilintis į vaidmenį supratau, jog vaidinti būčiau turėjusi „moterį legendą“ – pirmąją moterį kosmonautę Valentiną Tereškovą. Pasidomėjusi, ką ji dabar veikia, supratau: man ji atgrasi, nenoriu su ja tapatintis“, – pasakoja aktorė tąsyk serialo kūrėjams su palengvėjimu pranešusi, kad serga ir į kino bandymus atvykti negali.
Filmo žanras, be jokios abejonės, taip pat lemia aktorės apsisprendimą vaidinti filme ar nevaidinti. Ji pati labiausiai mėgsta istorinius, biografinius filmus ir detektyvus. Sako, kad patinka komedijos, o štai siaubo filmų tiesiog negali pakęsti. „Tikro siaubo, ypač dabar, užtenka realiame mūsų pasaulyje“, – paaiškina.
Ruošiantis vaidmeniui, svarbi tampa ir filmo tema. Jei tema, idėja ar asmenybė artima ir jaudinanti, vaidinti, sako, paprasčiau – kartais lieka tik išgyventi situacijas. Taip nutiko ir dokumentiniame filme „Bučiuoju, Juozas“: „Kai galvoju apie J. Vitkų-Kazimieraitį, pirmiausia ateina mintis apie tai, ką gi galėjo, ką turėjo išgyventi šio iškilaus žmogaus artimieji, o ir to kraupaus laikotarpio Lietuvos žmonės? Pati gimiau pokario metais, dabar puikiai suvokiu, apie ką prie stalo tylėdavo mano tėvai. Manau, kad šiandien kūrėjams kaip niekad reikia apie tai kalbėti, analizuoti ano laiko įvykius ir kurti, kad netaptume mankurtais, nesuvokiančiais savo tapatumo, nepažįstančiais savo didvyrių, negebančiais išjausti meilės savo Tėvynei.“
Dokumentinis filmas „Bučiuoju, Juozas“ pasakoja apie legendinį partizanų vadą J. Vitkų-Kazimieraitį ir jo pasiryžimą kovoti už laisvę. Rekonstruoti autentiški partizano pasakojimai, intymūs jo žmonos Genovaitės ir bendražygių prisiminimai filme persipina su dokumentine medžiaga, istorikų vertinimais ir šeimos liudijimais. Filme kalba J. Vitkaus sūnus Rimgaudas Vitkus, vaikaitis Gintaras Vitkus SJ, istorikas dr. Arvydas Anušauskas, karininkas ir Kazimieraičio palaikų paieškos iniciatorius Ernestas Kuckailis. Anų dienų tikrovę atkuria istorinės rekonstrukcijos scenos, kuriose suvaidino daugiau nei 50 aktorių.
Kad ir kaip mėgtų komedijas, J. Matekonytė savęs nelaiko komedijine aktore. Ji tikina, kad gerą komediją suvaidinti žymiai sunkiau, o padaryti tai gali tikrai ne kiekvienas aktorius.
Nuo rugsėjo 29 dienos į Lietuvos kino teatrus iškeliauja režisieriaus R. Kuliūno komedija „Aš gyvas“. Joje aktorė suvaidino rūpestingą tetulytę, pagrindinio personažo Tomo Paparčio kaimynę. Vieną dieną sistemos klaida Tomą oficialiai paskelbia mirusiu. Tai reiškia, kad žmogaus lyg nebuvę: nebeveikia jo banko kortelės, butas perduotas valstybei, o iš tiesų sveikas ir gyvas vienišius turi įrodyti savo egzistavimą. Ir kaimynė čia atlieka savo svarbų vaidmenį.
