Su Džordanos kūrybos dainomis užaugo ne viena karta ir daugiau nei 35 metus ji yra viena garsiausių ir geidžiamiausių šalies atlikėjų, kuri iki šiol surenka pilnutėles didžiausias Lietuvos arenas. O jos dainos visada skamba radijo stočių topuose.
Džordana Butkutė nepaprasta asmenybė, menininkė, kūrėja, dainų tekstų ir muzikos autorė, kurios istorija verta romano ir kino filmo. Tačiau šio interviu tikslas – ne perpasakoti jos istoriją, o pagauti ir atspindėti šios dienos nuotaiką, pasidalinti, kaip ji gyvena šiandien.
Džordana, kas Jums visą laiką buvo, o gal ir iki šiol yra, žvaigždė kelrodė, į kurią norėjosi lygiuotis ir iš kurios norėjosi semtis įkvėpimo?
Niekada neturėjau jokių autoritetų, kuriems norėčiau prilygti ar su jais susitapatinti. Visada stengiausi eiti savo keliu ir į nieką nesilygiuoti. Tačiau labai daug dalykų išmokau iš savo šviesaus atminimo mamytės. Ji mane visada mokė mylėti save, rūpintis savimi ir, kad ir kas nutiktų, būti savimi.
O grįžtant prie legendinių atlikėjų, tai mane nuo muzikinės karjeros pradžios lygino su Suzi Quatro. Su ja mane lygino jau tada, kai aš jos dar net nepažinojau. O dabar esu be galo nustebinta ir pamaloninta, kad surengsime bendrą koncertą. Neįsivaizduojate, kokia dabar esu motyvuota patobulinti anglų kalbą – labai noriu ne tik bendromis frazėmis „How are you?“ persimesti, bet iš tiesų atvirai ir nuoširdžiai apie viską pasikalbėti. Todėl dabar mano tikslas – patobulinti anglų kalbą. Kad ir kur eičiau ar važiuočiau – mokausi. Rudenį planuojame skristi į Ameriką – laukia net trys ar keturi koncertai su grupe. Gaila, tik, kad Elegijus šįkart negalės vykti kartu. Nors man visada ramiau ir saugiau su juo, nes jis – mano angelas sargas. Koncertuose, fotosesijose, filmavimuose – mes visada kartu. Jis taip gerai išmano visus šiuos dalykus ir taip gerai mane pažįsta, kad žino – kada, kur ir ko man labiausiai reikia.
Jums, kaip jautriam, meniškos ir atviros sielos žmogui, tam tikrais momentais popmuzikos scenoje turėjo būti nelengva. Ar kada nors jautėte konkurenciją? Kokia ji?
Niekada nejaučiau konkurencijos. Niekam niekada nieko nepavydėjau ir negeidžiau svetimo. Man visada užteko ir dabar užtenka visko, ką turiu. Jei matau kitame žmoguje gražius dalykus, ką nors, kas žavi ar patinka – visada pasakau. Komplimentų kitiems negailiu, galiu atvirai pagirti, pasidžiaugti kito sėkme ar pasiekimais. Bet… Tiesiai šviesiai rėšiu ir tai, kas nepatinka. Tai – negerai, bet aš jau tokia: atvira, paprasta ir nuoširdi. Nemoku meluoti. Aišku, būna, kad kažką ir nutyliu. Tiesą sakant, mokausi nutylėti ir jei tai pavyksta, džiaugiuosi savimi. Kiekvienas gyvena pagal savo kišenę ir galimybes. Aš moku gyventi savo gyvenimą ir džiaugtis tuo, ką turiu. O kalbant apie profesinius pasiekimus, tikiu, kad kiekvienas turime savo klausytoją. Visi atlikėjai – labai skirtingi, kiekvienas turi savo auditoriją. Tikrai su niekuo nekonkuruoju. Kuriu dainų tekstus, rašau muziką ir esu laiminga, kad manęs klauso, kad žmonės susirenka į mano koncertus, kviečia koncertuoti į asmenines šventes. Esu tas, kas esu. Žmonės ateina į mano koncertus, nes jiems patinka mano muzika, mano energija.
Džordana, kaip rašoma viename portale, Jūs nė iš tolo neprimenate laikui pavaldžios moters. Kaip Jums pavyko išlaikyti žavesį ir jaunatvišką išvaizdą?
Nuo pat jaunystės rūpinuosi ne tik savo veido oda, bet ir visu kūnu. Po koncertų, kad ir kokia pavargusi būnu, nusivalau makiažą, turiu savo ritualus, kurie jau man į kraują įaugę ir vien paprasto kremuko man, toli gražu, neužtenka. Gerų priemonių turiu galybę, bet viską nuosekliai naudoju, daug išmanau apie taisyklingą kūno priežiūrą. Mamytė išmokė prisižiūrėti, rūpintis savimi.
Sportas – dar viena mano aistra, kasdien sportuoju, turiu puikias tam sąlygas. Sportuodama ne tik pasisemiu energijos, bet ir išblaškau nereikalingas mintis. Labai atsakingai žiūriu ir į savo mitybą, renkuosi kokybišką subalansuotą maistą. Akivaizdu, visi šie dalykai labai prisideda tiek prie išvaizdos, tiek prie savijautos.
Gebėjimo rūpintis savimi man niekada netrūko, tačiau dabar yra tas laikas, kai dėmesio sau skiriu dar daugiau. Grožis nėra vien fizinis kūnas, tai yra viskas – mūsų savijauta, energija, mintys, darbai. Visavertis žmogus visada bus gražus. Žmoguje, kaip ir dainoje, viskas turi derėti: muzika, žodžiai, atlikimas... Dabar aš pati sau esu džiaugsmo šaltinis: artimieji mane myli, turiu žmonių ratą, kuriais galiu besąlygiškai pasitikėti. Džiaugiuosi, kad mano gerbėjai mane palaiko, nes tai mane daro ne tik gražią, bet ir apdovanoja pačiais gražiausiais jausmais.
Koks Jūsų jaunatviškumo receptas? Pasidalinkite savo atradimais.
Didelių paslapčių neturiu, suprantu, kad gyvenimas eina ne jaunyn, todėl aš pasitikiu profesionalais. Medicina šiais laikais žmogui suteikia galimybes ne tik ilgiau gyventi, bet ir pristabdyti laiką, visavertiškai jaustis savo kūne net ir būnant brandaus amžiaus.
Mano atradimas – gydytoja dermatologė Ilona Sakalauskienė, kuri su kolege Kaune yra įkūrusi Estetinės ir lazerinės dermatologijos kliniką „Santje“. Kokius receptus gydytoja turi, kad mano veidas tiesiog švyti, nežinau... Aš tik žiūriu į veidrodį ir negaliu patikėti, kad man 54-eri. Jaunystėje nebūčiau pagalvojusi, kad brandaus amžiaus moteris gali atrodyti kaip 35-erių. Daug koncertuoju, dažnai dalyvauju įvairiose fotosesijose – mano veido ir kaklo oda gauna nemažai dekoratyvinės kosmetikos, todėl ją būtina nuolat prižiūrėti ir lepinti. Hialuronas, gintaro, amino rūgštys, įvairūs lazeriai – preparatų ir procedūrų yra galybė, apie jas nieko neišmanau, bet žinau, kad gydytoja yra atradusi tai, kas man padeda išsaugoti gerą išvaizdą. Tikrai moterys šiais laikais gali būti amžinai jaunos, reikia tik norėti ir mylėti save.
Kuo Jus sužavėjo Estetinės ir lazerinės dermatologijos klinikos „Santje“ gydytoja Ilona Sakalauskiene, kodėl būtent ja pasitikite?
Patikėkite, rasti gydytoją dermatologą, kuriam nuoširdžiai rūpėtum, yra labai sunku, todėl man tikrai labai pasisekė. Ilona, kaip dermatologe, pasitikiu, nes matau neįtikėtinus rezultatus, bet svarbiausia, kad ja pasitikiu kaip moterimi, drauge. Su ja man labai paprasta – ji visada žino, ko reikia mano odai, kad ji atrodytų puikiai. Be to, ji be galo šilta ir draugiška. Galiu su ja būti atvira. Mes taip su ja susidraugavome, tapome artimos, nors aš paprastai labai sunkiai prisileidžiu žmones. O gydytoja tokia sava ir artima. Ir būna netgi taip, jei jaučiu, kad nuotaika nekokia, rašau Ilonai, prašau, kad priimtų, kad palepintų kokia nors procedūra ir diena man visai kitomis, daug šviesesnėmis, spalvomis nusispalvina. Klinikoje visada pasisemiu geros energijos ir pozityvumo. Man labai patinka, kad gydytoja ar jos kolegės visada manęs laukia, visada žino ir moka manim pasirūpinti.
Per gyvenimą sutikote daug skirtingų žmonių: turėjote daug draugų, bičiulių, kolegų... Sakykite, kaip pavyko išsaugoti tikrą draugystę. Ir kokias svarbiausias pamokas išmokote bendraudama su žmonėmis?
Niekada nieko specialiai nedariau, kad išsaugočiau draugystę – tie žmonės, kuriems aš rūpiu, kurie yra man brangūs ir artimi, jie tiesiog yra. Ir aš puikiai žinau, kad bet kada jiems galiu paskambinti, net ir viduryje nakties. Gyvenime esu visko patyrusi. Ne kartą ir labai stipriai nudegusi. Gerų draugų negali būti daug. Aš niekada neturėjau ir dabar neturiu būrio draugų, bet tuos, kuriuos prisileidžiu, kuriais pasitikiu, labai myliu ir branginu. Kad ir pažintis su gydytoja Ilona Sakalauskiene – labai džiaugiuosi, kad susipažinome ir susidraugavome Jos klinikoje kartais susitinkame ir tiesiog moteriškai pasikalbame. Mums, moterims, kartais reikia draugiškų pasidalijimų apie moteriškus dalykus: grožį, drabužius, santykius.
Ar vis dar iki paryčių kuriate, klausote muzikos? Kuo Jums ypatingas naktinis buvimas su savimi ir savo mintimis?
Naktį, kai visi sumiega ir viskas nurimsta, net gamta, tada niekas manęs neblaško ir aš galiu kurti – rašyti dainų tekstus, muziką. Naktis man yra kūrybingiausias ir produktyviausias laikas. Tiesą sakant, viską galiu daryti naktį, net sportuoti.
Esate gavusi daugybę įvairiausių apdovanojimų – nuo M.A.M.A. už viso gyvenimo nuopelnus lietuviškai muzikai, geriausios atlikėjos iki tokio svarbaus įvertinimo kaip žurnalo „Stilius“ suteiktas Metų moters titulas. Sakykite, koks apdovanojimas Jums pats brangiausias ir reikšmingiausias?
Man, kaip atlikėjai, kiekvienas apdovanojimas yra be galo svarbus ir reikšmingas. Visada smagu, kai pastebi, įvertina. Tai kelia pasitikėjimą, patvirtina, kad einu teisinga linkme ir, aišku, motyvuoja toliau dainuoti.
Šiandien daugelis saviugdos mokytojų pataria moterims tiek mintyse, tiek balsu kasdien kartoti: „Aš esu karalienė“. Yra įkurta ir ne viena deivių ar karalienių mokykla. O kada Jūs pirmą kartą patikėjote, kad esate karalienė – Lietuvos popscenos karalienė? Kaip manote, kiek mūsų sėkmę lemia vidinė būsena ir tikėjimas savimi?
2015 metais mano koncertinis turas vadinosi „Aš karalienė“. Tiesiog tokia buvo mintis. Bet aš tikrai nei jaučiuosi, nei vadinu save karaliene. Man atrodo, būtų kvaila. Kita vertus, kaip pagalvoji, mes, visos moterys, esame karalienės. Karalienės savo vyrams ir sau. Ir gal tikrai verta kas rytą sau tai priminti, jei tuo netiki ar abejoji. Aš nežinau. Nesu saviugdos mokytoja. Nors esu įsitikinusi, kad kiekviena moteris turi būti sau pati svarbiausia. Kiekviena privalo besąlygiškai save mylėti, nes tik mylėdama save, galės kitus mylėti. O aš tikrai labai save myliu. Moku ir pasidžiaugti savimi ir apdovanoti save. Visada turiu ir už ką save pagirti – kad ir už sutvarkytus namus, naują dainą arba už tai, kad sportavau. Būna – pasikalbu su savimi, pasitariu, būna – pabaru save. Ir stipriai. Bet ilgai to nedarau (juokiasi), nes labai save myliu.
Kas Jums šiandien yra prabanga?
Tikriausiai labai retai susimąstome, bet prabanga yra paprasčiausias gyvenimas. Pavyzdžiui, sportuoju – bėgu takeliu ar einu – ir galvoju, kokia laimė yra gyventi. Esu sveika, gyva, turiu kur gyventi, skaniai valgau, matau, girdžiu, vaikštau… O kiek žmonių šiuo metu neturi net stogo virš galvos? Kiek tokių, kurie yra nesaugūs, nes vis dar vyksta karas? Kiek žmonių neteko artimųjų, neturi ką valgyti, negirdi, nemato, nevaikšto… Kiek daug pasaulyje tokių, kurie yra vieniši ir nelaimingi. Tie, kurie iš tiesų gyvena gerai, tiesiog neturi laiko susimąstyti: kokia vis tik didžiulė prabanga yra pats gyvenimas. Kokia prabanga yra laisvė. Žmogus jau tokia būtybė, kad kiekvieną kartą prisigalvoja vis naujų dalykų, naujų tikslų, naujų svajonių... Aš tikrai turiu viską. Ir galėčiau gyventi be daugelio dalykų. Todėl esu be galo dėkinga Dievui už viską, ką turiu, ir už tai, kas esu.
Yves Saint Laurentas sakė, kad gražiausia moters veido kosmetika – aistra. Man norisi jį papildyti sakant, kad moterį gražia daro aistra gyventi ir kurti. O ką Jūs pasakytumėte apie moters grožį ir aistrą?
Grožis – labai subjektyvus dalykas. Juk nebūtinai dailus lėlės veidas yra gražu. Kad pajausčiau, pamatyčiau ir įvertinčiau kito grožį, man reikia pabendrauti su žmogumi. Būna, pamatai moterį ir susižavi jos charizma, laikysena, vidiniu pasitikėjimu ir stiprybe. Tiesiog bendra aura. Man atrodo, kad laimingas žmogus visada bus ir gražus žmogus, nes jo akys spindės, jis šypsosis, skleis teigiamą ir gerą energiją. Daug maloniau būti šalia laimingo, švytinčio, spinduliuojančio gėrį ir džiaugsmą žmogaus, nei prie pikto, pavydaus ar paniurusio. Grožis labai sąlyginis dalykas ir man grožis nieko bendro neturi su proporcingu, dailiu kūnu, nes grožis – tai žmogaus vidus, charizma, gyvenimo būdas. Esu be galo laiminga, kad kiekvieną vakarą galiu grįžti į mylimo vyro glėbį. Dievas man davė gerą žmogų, kuris iš esmės pakeitė mano gyvenimą. Man gera su juo. Su juo jaučiuosi mylima ir saugi. O tada ir graži. Aplink mane ir daug kitų gerų žmonių.
Pasidarėme kokią nors procedūrą, pasitepėme kvepiančiu kremu, lūpytes pasidažėme ir jau norime kažkur lėkti, su kažkuo susitikti – įprasminti tą savo grožį. Grožis man būtent apie tai ir yra, kad mes gražios tada, kai esame laimingos, kai siekiame savo tikslų, svajojame. Grožis įkvepia, suteikia energijos ir jėgų.
Niekas kitas už Jus geriau nepasakys, kokius stebuklus iš tiesų gali padaryti tikra, tyra ir nuoširdi meilė…
Kiekviena pora gyvena savo gyvenimą. Kad ir kokia ideali pora būtų, vis tiek gyvenant ilgesnį laiką kartu, santykiuose nutinka visko: ir balsą kuris nors, o gal abu, pakelia ir susipyksta. Meluoja tie, kurie sako, kad per dešimt metų nei karto nesusipyko. Geriau jau garsiai pyktis ir garsiai taikytis. Iš tiesų geriau jau išsipykti, išsiginčyti, išsisakyti ir susitaikyti. Pora tam ir yra, kad kalbėtųsi, ginčytųsi. Jei santykiai be jausmų, kitaip tariant atviri, kiekvienas daro tai, ką nori, tada, žinoma, nėra dėl ko pyktis, nes tiesiog nerūpi ir net nėra ko pavydėti. Bet jei poros santykiai gyvi, bus visko – ir aistros, ir pavydo, ir pykčio.
Šiandien kas antra pora skiriasi ir tai daro ne itin korektiškai ir diplomatiškai. Pasidalinkite patarimais, kaip (iš)saugoti santykius. Kokie pagrindiniai dalykai gali padėti išsaugoti meilę ir šeimą?
Pasikartosiu, Dievas man davė labai gerą mylimąjį. Mano vyras yra labai protingas – visada ramus, išlaikytas. Ir aš šalia jo visada rami. Žinau, kad jis manęs visada laukia, kad pasitiks ramus, nepriekaištaus ir nesunervins, kad viskas bus gerai. Man labai svarbu, kad vakare užmiegu, o ryte pabundu šalia jo. Jaučiuosi laiminga ir gyva. Kasdien dėkoju Dievui už dieną, už Elegijų ir tai, ką davė. Stengiuosi save stabdyti, jei matau, kad kažkas ne taip, jei jaučiu, kad mintys kažkur nuklydo ir aš grimztu į kokį nors melancholinį liūdesį, savigraužą ar ilgesį to, ko nėra, ir jau niekada nebus…
Man baisu, kai žmonės pradeda skirtis ir santykius aiškintis viešai. Šito tai jau tikrai nereikia. Gyveno, mylėjo, mylėjosi, džiaugėsi vienas kitu – kam dabar žeminti vienam kitą? Mano skyrybas taip pat išviešino buvusysis. Jam reikėjo viešumo, kad gautų iš manęs turto. Padaviau jį į teismą už turto prievartavimą, o tada visa Lietuva sužinojo, kad skiriamės... Su juo daug konfliktuodavome. O kiek žmonių taip gyvena? Kiek šeimų mušasi, pykstasi? Jeigu tikrai myli, o viskas tik neapgalvotas barnis, pasikarščiavimas, kurio metu prasprogai, – geriau išeiti, kad tik neprikalbėtum, ko nereikia. Supykę galime visko prikalbėti, net ir tokių dalykų, dėl kurių paskui teks gailėtis. Jei išeini, pasivaikštai, įkvepi gryno oro, viskas nurimsta. O kai nurimsta, tada paaiškėja, kad nebuvo ko ir pyktis.
Kuris iš jūsų pirmas siekia susitaikyti?
Kai mes su Elegijum susipykstame, aš ilgai maivausi ir laužausi, ilgai papūtus uodegą vaikštau ir neatleidžiu, jei per daug visko pasakė. Moku ilgai pykti ir nesitaikyti, net tada, kai jau būnu pamiršus ir priežastį dėl kurios susipykome. Elegijus visada pirmas paima mane už rankos ir paprašo, kad atsiprašyčiau. Tada ir aš paprašau jo atsiprašyti. Abu atsiprašome, apsikabiname ir susitaikome.
Aišku, ne visada ta aistra liepsnoja. Bet savo žmogų visada gerbi, vertini, jei myli, jei tau dar gera prie jo prisiglausti, būti su juo, jei dar jauti rūpestį, prisilietimų šilumą. Brangaus ir mylimo žmogaus prisilietimą visada jaučiame, jis mums malonus, mielas ir aišku, sužadinantis norą kuo greičiau susitaikyti. Gyvenimas per trumpas pyktis. Mes su Elegijum išmokome vienas kitą saugoti ir branginti. Mes labai atitikome vienas kitą, nors iš tiesų esame be galo skirtingi žmonės.
Tačiau žiūrintys viena kryptimi, tiesa?
Tiesa, pora turi žiūrėti viena kryptimi. Mes labai skirtingi: jis turi vienus pomėgius, aš – kitus. Jį traukia automobiliai, motociklai, o mane – moteriški dalykai, t. y. muzika, kūryba, drabužiai, kosmetika. Nebūname lyg kokie balandėliai sulipę dvidešimt keturias valandas per parą, bet koncertuose, fotosesijose mes visada kartu. Mano, kaip ir jo, visos dienos skirtingos, bet įdomios, kupinos įdomių dalykų. Kiekvienas turime laiko pabūti su savimi ir savo pomėgiais, bet visada turime apie ką kalbėti ir būdami tik dviese. Aš visada jam randu ką papasakoti.
Kaip paprastai pakeliate sau nuotaiką, kai jaučiatės liūdna?
Jei tikrai labai liūdna, stengiuosi kaip nors save prablaškyti. Tada turiu turėti tikslą ir man svarbu žinoti, ko ir kur einu – gal pirksiu naujus apatinius, o gal akinius. Ir taip pasikelsiu sau nuotaiką, save motyvuosiu ir geriau jausiuosi. Kartais nuotaiką labai pakelia kokia nors gera komedija – pasijuokiu ir anglų kalbą patobulinu.
Jei šiandien pati rašytumėte knygą arba kurtumėte apie save filmą. Kaip pavadintumėte? Ir apie kokią moterį (apibūdinkite) būtų ta knyga ar filmas?
Tikrai nežinau, kaip pavadinčiau filmą apie save, bet galiu pasakyti, kad filmas apie mane jau yra kuriamas. Galiu tik pasidžiaugti, kad filmą kurs tikrai geras ir visiems žinomas režisierius. Klausimas tik dėl pagrindinės aktorės – ieškome, kuri vaidintų mane. Filmas bus apie visą mano gyvenimą: mano pakilimus, laimėjimus ir pralaimėjimus, nuopuolius, skausmus ir sunkumus; apie alkoholizmą, avarijas, skyrybas… Tai bus tikrai labai rimtas ir sunkus filmas.
Ko iš Jūsų istorijos galėtų pasimokyti visos Lietuvos moterys?
Perėjau visus didžiausius sunkumus. Daug visko išgyvenau. Todėl galiu pasakyti tik vieną dalyką, kad nei savo likimo, nei gyvenimo neišvengsi. Viskas, kas turi atsitikti, būtinai atsitiks. Gyvenimas nenuspėjamas ir negailestingas, bet labai gražus. Žmogus negali būti viskam pasiruošęs – visų pamokų išmokęs. Kita vertus, sunkūs ir skaudūs dalykai mus užgrūdina. Aš šiandien nebūčiau tuo, kuo esu, jei nebūčiau viso to perėjusi, ką perėjau. Viskas, kas man nutiko, mane užgrūdino ir padarė tokia, kokią jūs dabar mane matote. Tikrai nei vienas nenugyvena gyvenimo be liūdesio, praradimų, vienokių ar kitokių išgyvenimų. Gyvenimas taip jau yra sudėliotas, kad patirtume visko. Gal todėl man norisi palinkėti visiems – kuo daugiau džiaugtis ir vertinti tai, ką turi. Taip pat norisi patarti ugdyti ir grūdinti save. Labai svarbu, mylėti tiek save, tiek savo artimąjį. Kitas labai svarbus dalykas – nieko negalima priimti kaip savaime suprantamą dalyką, viskas, ką turime, yra Dievo dovanos. Mes nė vienas nežinome, kada ateis mūsų paskutinė diena ir nusileis uždanga. Kiekviena diena gali būti paskutinė, todėl reikia ja džiaugtis ir už ją dėkoti. Tiesiog reikia gyventi.
Aš negaliu niekam nieko patarti, būti pavyzdžiu ar mokytoju. Tai mano gyvenimo kelias, mano likimas. Niekas jo nepakartos. Aš esu tokia asmenybė ir nieko nepakeisi. Iš manęs nebent galima pasimokyti meilės sau ir meilės gyvenimui.
Vietoj pabaigos
Pabaigai kiekvienai moteriai norėčiau palinkėti, pirmiausia – nesusitapatinti su savo metais. Pradėkite viską nuo minčių, kurios įkvepia ir suteikia energijos veikti. Atraskite tai, kas teikia džiaugsmą, malonumą, pažadinkite savo moteriškumą. Viskas prasideda nuo mažų žingsnelių, juk net ir šypsena veidrodyje gali pažadinti prisnūdusią karalienę.
