Živilė Mičiulytė ir Birutė Davidonytė pasakoja apie filmavimo užkulisius, žurnalistų darbo virtuvę ir vis labiau trupančią ribą tarp tiesos ir melo. Jas kalbina kino kritikė Monika Gimbutaitė.
– Živile, kaip gimė mintis sukurti „Kabinetą“?
Živilė Mičiulytė: Tuo metu studijavau kino režisūros doktorantūrą, mano tema buvo post-tiesos fenomenas teatre ir kine. Likus metams iki filmavimo pradžios, „valstiečiai“ pradėjo siekti riboti žiniasklaidos laisvę. Ši tema man atrodė labai įdomi, ypač iš žurnalistų perspektyvos. Man visad norėjosi pasižiūrėti, kas vyksta žurnalistų, ypač tyrimų žurnalistų, kabinetuose. Todėl parašiau Birutei ir Dovydui klausdama, ar būtų galima filmuoti. Iš tiesų net nelabai tikėjausi, kad jie mane įsileis (juokiasi).
Iš pradžių svarsčiau filmuoti ir kitų tyrimų žurnalistų darbą, bet kabinete prasidėjo įdomūs įvykiai, ir atrodė savaime suprantama čia pasilikti. Išėjo kamerinis filmas – du žmonės, vienas kabinetas.
– Birute, dirbdama žiniasklaidoje turbūt nesitiki tapti kažkieno tyrimo tema. Kokia buvo tavo pirmoji reakcija sulaukus Živilės užklausos? Turėjot dvejonių, ar įsileisti ją į savo kabinetą?
Birutė Davidonytė: Dvejonių nebuvo, tačiau nuo pat pradžių sakėm, kad tai, kas tiriamojoj žurnalistikoj įdomiausia – pavyzdžiui, susitikimai su slaptais šaltiniais, – negalės būti filmuojama. Buvo keli momentai, kai Dovydas grįžta iš tokių susitikimų, norisi klausti kaip sekėsi, bet negali išsamiai kalbėti, kad neatskleistum šaltinių tapatybės. Dėl šios priežasties filme vis dėlto yra kelios vietos, kurios turėjo būti užpypintos.
Kai Živilė mums parašė, buvom ką tik pradėję rašyti knygą „Kabinetas 339“ – filmas galėjo užfiksuoti rašymo procesą ir tai, kas vyko po knygos išleidimo. Mums patiko ši mintis; viena „Kabineto 339“ idėjų irgi buvo įamžinti tyrimų žurnalistų darbą, nes žmonės iki šiol gana nedaug žino apie tai, kas vyksta žiniasklaidos virtuvėje.
Baimių nebuvo, nes kamera yra mūsų darbo dalis, esame pripratę prie tam tikro viešumo. Po kiek laiko nebepastebėdavom, ar kamera yra kabinete, ar ne, o Živilę priėmėm kaip dar vieną kabineto dalį.
– Filme Dovydas nuogąstauja, kad toji žurnalistinė buitis, kurią galima rodyti, yra vizualiai skurdi: žmonės sėdi kabinete, dirba kompiuteriu, kažkam paskambina, tarpusavy pasišneka. Živile, ar to ir tikėjaisi imdamasi šio filmo? Ir ar Dovydo įvardytas vizualinis skurdumas buvo savotiškas iššūkis ieškant filmo estetikos?
Ž. M.: Galbūt tikėjausi šiek tiek daugiau veiksmo, bet toks įsivaizdavimas turbūt susiformavo iš vaidybinių filmų apie žurnalistų darbą; tiesa, to veiksmo iš tiesų ir yra daugiau, tik jis vyksta ne ten, kur galima filmuoti. Tačiau išankstinių nusistatymų neturėjau, man buvo įdomu pamatyti, kaip šis darbas atrodo iš tikrųjų.
O vizualinis skurdumas iš pradžių atrodė kaip iššūkis, todėl stengėmės kiek galima daugiau filmuoti ir už kabineto ribų, pvz., knygos pristatymus.
B. D.: Jūs esat nufilmavę labai gerą kadrą, kurį iki šiol esu išsisaugojusi. Seime ėmėme kažkokį interviu, aš priėjau prie tuometinio premjero Sauliaus Skvernelio paklausti, ar sutiktų duoti interviu knygai, nes jo patarėjai mėnesį ar daugiau neatsakė. O jis tiesiog pasižiūrėjo į mane, pasakė: „Neturiu atsakymo jums“, ir pradėjo bėgti (juokiasi).
Ž. M.: Šitą kadrą iš tikrųjų buvo gaila išimti (juokiasi). Bet su montažo režisiere Gabriele Urbonaite nusprendėme apsiriboti kabinetu. Norėjosi likti jame, nes per pusantrų metų, kai filmavome filmą (su pertrūkiais dėl COVID-19), tokį žurnalistų darbą ir pamačiau: turbūt 90 proc. jo vyksta kabinete. Norėjosi tai atspindėti, o ne dramatizuoti ar kelti įtampą.
Taigi tai, kas iš pradžių atrodė kaip minusas – baltos sienos, langai, nevizualus kabinetas – tapo forma ir konceptu. Taip atsirado ir pavadinimas, dar labiau įrėminantis erdvę ir leidžiantis koncentruotis į dviejų žurnalistų darbą ir santykius.
– Filme atrodo svarbus žvilgsnis ir už kabineto lango.
Ž. M.: Turėjom daug pamainų, kur žurnalistai tiesiog sėdi ir rašo tyloje, girdim tik klaviatūrą (juokiasi). Bet kad jau atvažiuodavom, tekdavo susirasti, ką filmuoti. Kol kabinete nieko aktyvesnio nevyko, operatorius Mindaugas Zagorskis pradėjo filmuoti už lango vykusias statybas. Paskui jos pradėjo atrodyti kaip galimas leitmotyvas. Ypač, kai statybose įvyko mikrogriūtis. Atsirado savotiška sąsaja: dirbama, kažkas sugriūna, vėl dirbama... Stiklo motyvas tampa ir tam tikra žurnalistų darbo metafora: jie tarsi akvariume, visuomenės matomi, stebimi ir negali suklysti. Tai ir kuria įtampą.
– Filmo pradžioje išvystame citatą iš „Don Kichoto“. Birute, ar tau žurnalistinis darbas atrodo donkichotiškas? Ar žurnalisto-Don Kichoto įvaizdis kartais nekenkia pačiai žiniasklaidai?
B. D.: Žurnalistų darbas dažnai prilyginamas kovai su vėjo malūnais, bet aš pati nesijaučiu Don Kichotu. Man atrodo, kad tiriančio žurnalisto darbas reikalauja daug širdies. Jeigu žmogui pats procesas yra įdomus – o man jis labai įdomus, – tuomet nesijauti blogai, jei rezultatas yra ne toks, kokio kažkas tikisi.
Dažnai iš tiriančių žurnalistų to rezultato tarsi reikalaujama. Na, parašėt, parodėt, o tai kas dėl to pasikeitė? Bet mūsų darbas nėra keisti įstatymus ar atleisti korumpuotus asmenis iš pareigų. Kištis į tai reikštų peržengti ribas; žurnalistas neturi tapti lobistu ir gali tik užduoti klausimus, bet ne sufleruoti atsakymus.
Žurnalistų darbas yra papasakoti istoriją, ir nuo mūsų priklauso tik tai, ar ją papasakosime gerai.
Dažniausiai didelius lūkesčius suformuoja pati žiniasklaida, juos perima ir auditorija. Ir tai tikrai kenkia. Žinoma, jei po tyrimo įvyksta pokyčių, smagu žinoti, kad tavo darbas juos įkvėpė, bet ne patys žurnalistai tuos pokyčius įgyvendina ir ne tai turėtų būti pagrindinis tikslas.
– Tiek filmas, tiek knyga „Kabinetas 339“ iš dalies pasakoja tą pačią istoriją, tik skirtingose medijose. Živile, koks buvo tavo santykis su knyga? Ar joje konstruojamas pasakojimas padarė įtaką filmo struktūrai, tonui, registrui?
Ž. M.: Iš pradžių pati buvau užsidegusi filme atskleisti daug knygos tyrimo. Bet montuoti pradėjome jau po knygos išleidimo, ir politinės linijos filme liko vis mažiau: nesinorėjo kartotis, buvo įdomiau rodyti pačius žurnalistus. Per knygos ir tyrimo prizmę norėjosi atskleisti universalesnę žurnalistų darbo atmosferą. Todėl montaže svarbiau tapo žmonės – kaip jie jaučiasi, atrodo, nervinasi, nesutaria arba sutaria.
– Birute, filme judu su Dovydu pasiginčijat dėl konkrečių situacijų vertinimo ar žurnalistinių principų. Kodėl tiriamosios žurnalistikos komandoje svarbu kvestionuoti save ir kitą?
B. D.: Man atrodo, kad diskusijos dėl įvairiausių tyrimo metodų, aspektų, pateikimo ar konkrečių žodžių yra vienas svarbiausių dalykų tiriamosios žurnalistikos komandoje. Nei vienas mūsų nesam neklystantis. Labai tikėtina, kad anksčiau ar vėliau padarysi klaidą, todėl norisi, kad kolegos tave nuo jos apsaugotų. O tai galima padaryti tik atvirai diskutuojant, ir mes tai darydavome nuolat – kartais griežtai ir piktai, kartais švelniau (juokiasi).
– Živile, minėjai, kad norėjai pamatyti, kaip atrodo žurnalistų virtuvė. Ar šio filmo kūrimas ir žvilgsnis į žiniasklaidos užkulisius pakeitė tavo santykį su žiniasklaida?
Ž. M.: Kardinalių pokyčių turbūt neįvyko. Aš apskritai dažnai susižaviu įvairiomis specialybėmis, taip buvo ir su žurnalistika. Joje mane žavėjo ir žavi kritinis mąstymas, tiesos ieškojimas, išankstinių subjektyvių nuostatų neturėjimas, konfrontacijos nebijojimas ir drąsa – drąsa, kuri, man regis, vis dar nesusilaukia deramo pripažinimo.
Galbūt todėl ši specialybė man siejasi su donkichotiškumu. Ne todėl, kad tai beprasmis darbas. Don Kichotas man – gana vienišas, idealistiškas žmogus, kuris daro tai, kuo tiki, ir nepavargsta.
– Birute, žiūrint filmą atrodo, kad šis tyrimas buvo emociškai sudėtingas. Nuo vidinės dramos „15min“ tyrimų skyriuje iki viešos kritikos, adresuotos jums iš svarbių valstybės pareigūnų. Kaip visa tai atrodo šiandien, iš laiko ir medijos sukurto atstumo? Kokios emocijos apima žiūrint filmą?
B. D.: Man regis, žvelgdama į praeitį, į didesnius gyvenimo etapus ir projektus visad žiūri su nostalgija. Todėl neigiamų emocijų ir prisiminimų neturiu. O ir filmo pabaigoje nuotaika, man regis, pasikeičia į gera (juokiasi). Nes nuotaikos šiame darbe visą laiką svyruoja. Kai girdi, kad premjeras rėkia ant tavęs iš Vyriausybės tribūnos, arba kai viešai atskleidžiamas tavo šaltinis, esi visiškam emociniam dugne. Bet vėliau tai praeina.
– Filme nuskamba Dovydo mintis, kad šio tyrimo rengimas buvo keistas laikas, kai išnyko riba tarp melo ir tiesos. Ar jūs irgi taip jaučiatės, ir ar jausmas stiprėja žvelgiant į viešąją erdvę šiandien?
B. D.: Man atrodo, tiriamoji žurnalistika – tokia sritis, kur ta riba visada neaiški: viena vertus, aiškiniesi kažką, ko nežinai, visą laiką galvoji, kad kažkas gali tavimi manipuliuoti, tikrini mažiausią informacijos kruopelytę.
Bet kai tyrimas paskelbiamas, susiduri su kita šios ribos puse – trumpizmu, kuris atėjo ir į Lietuvą. Vyresnės kartos žurnalistai pasakoja, kaip anksčiau, atskleidus, kad koks nors ministras piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, jis gana greitai pasitraukdavo iš pareigų, nes jį prispausdavo faktai. Kaip gali juos paneigti?.. Tačiau šiandien prasidėjo manipuliacijos. Politikams tapo lengva viską nurašyti teigiant, kad tai melas ir šmeižtas, arba papasakoti alternatyvią istoriją. Ir žmonės pradeda vertinti faktus remdamiesi savo įsitikinimais: tas pats faktas vienų gali būti sutinkamas entuziastingai, kitų – visiškai ignoruojamas. Tokią šių dienų realybę jaučiu.
Ž. M.: Mano teorinė prieiga buvo post-tiesos fenomenas, kai žmones labiau veikia emociniai pranešimai, o ne faktai. Ir mane gąsdina propagandinių naratyvų manipuliacijos, svarstymai, kad visos tiesos nežinom, kad nėra aišku, kur iš tiesų slypi tiesa... Ne, jeigu kalbėsime apie tiesą ne kaip apie filosofinę kategoriją, dažnai labai aišku, kas yra tiesa.
Kažkur skaičiau apie apatiją realybei: baisiau ne kad žmogus bus apgautas, bet kad jis viską pradės laikyti apgaule arba ta riba tarp apgaulės ir tiesos nusitrins . O tai dažnai yra naudinga įvairiems destruktyviems judėjimams.
B. D.: Pasižiūrėję į COVID-19 laikotarpį ir tam tikrus judėjimus matome, kad sukurti alternatyvią tiesą, kuria žmonės patikėtų, nėra labai sudėtinga. Ypač socialinėje medijoje.
– Ką gali daryti žiniasklaida, kūrėjai, skaitytojai ir žiūrovai, kad toji riba tarp tiesos ir melo dar labiau neaižėtų?
B. D.: Žiniasklaida turėtų dar kruopščiau tikrinti faktus, atskleisti tiesą. Iš auditorijos norėtųsi daugiau kritinio mąstymo vartojant įvairų turinį. Ateityje, jeigu žiniasklaidos modelis pasikeis – o panašu, kad visame pasaulyje krypstame į tai, kad bent pagrindinės žiniasklaidos priemonės bus finansuojamos pačios auditorijos, – turiu vilčių, kad žiniasklaidos kokybė išaugs. Galbūt tuomet ir žmonės labiau pasitikės žiniasklaida, o ne socialiniais tinklais.
Ž. M.: Šiandien retoje mokykloje yra kino, audiovizualinių medijų pamokos, nors manipuliacijos, apie kurias kalbėjau, dažnai keliasi būtent į videoturinį. Skaičiau tyrimą, kad žmonės vis labiau pasitiki dokumentiniais filmais, nes jie, ne žiniasklaida, neva pasako objektyvią tiesą apie politinius, socialinius dalykus. Man tai atrodo baisu. Nes dokumentinis kinas nėra tikrovė, jį kuriant negalioja tokios griežtos taisyklės kaip žiniasklaidoje, tai visai kitas laukas.
Todėl audiovizualinė edukacija – labai svarbi: turime ugdyti suvokimą, kad tai, kas nufilmuota, nebūtinai yra tiesa.
B. D.: Su dirbtinio intelekto atėjimu audiovizualinės medijos manipuliacijos tik tobulės. Ir tai bus didelis iššūkis.
Susitikimai su režisiere Ž. Mičiulyte vyks:
Rugsėjo 23 d. 18 val. kino centre „Romuva“, Kaune
Rugsėjo 26 d. 18 val. kino teatre „Dainava“, Alytuje
Rugsėjo 28 d. 19 val. „Skalvijos“ kino centre, Vilniuje (kartu su režisiere dalyvaus ir B. Davidonytė ir D. Pancerovas)
Rugsėjo 30 d. 18 val. kino teatre „ArleKinas“, Klaipėdoje
Spalio 1 d. 17.30 val. Senamiesčio „Pasakoje“, Vilniuje
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) yra seniausias tarptautinis dokumentinio kino festivalis Baltijos šalyse ir iki šiol vienintelis festivalis Lietuvoje skirtas vien kūrybinei dokumentikai. 20-asis VDFF vyks rugsėjo 21 – spalio 1 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Alytuje.
Festivalį finansuoja Lietuvos kino centras, AVAKA ir Goethe’s institutas Lietuvoje.
